Turbūt visi sutinka, kad Kaunas pasižymi turtinga architektūros kolekcija. Greta pastatų, kurie nuolatos įtraukiami į miestą reprezentuojančius leidinius ar būriais lankomi ekskursijų, taip pat turime ir tokių, kurie gal nėra itin garsūs, tačiau savo formomis sąmoningai ar nesąmoningai įsimena daugeliui skubančių pro šalį.
Kai kurie netgi tapę savotiškais savo apylinkės žymekliais, net jeigu apie juos nedažnai susimąstoma. Kaunas ne veltui vadinamas džiazo miestu: per daugybę epochų architektūrinių formų įvairovė miesto audinį pavertė žavia improvizacija su skirtingomis istorijomis, tad atrinkti šį nedidelį sąrašą tikrai nebuvo lengva. Ir vis dėlto jūsų dėmesiui – penki pastatai ir penkios nedidelės jų istorijos.
Kauno elevatorius
1923-iųjų Lietuva vis dar buvo atstatoma po kraštą nusiaubusių karo ir pokario kovų – pinigų nebuvo daug, tad reikėjo taikliai susidėlioti prioritetus. Valstybės ekonomikos stuburu buvęs žemės ūkio sektorius stokojo modernių įrengimų, galinčių padėti efektyviai išnaudoti jo galimybes ir paversti konkurencingu užsienio rinkose. Tad Kaune bei Šiauliuose pradėti statyti modernių gelžbetoninių konstrukcijų ir įrangos elevatoriai, skirti grūdų produkcijai apdoroti.
Sakoma, kad kaunietiškajam norėta suteikti ir simbolinį krūvį – jis iki šiol išsiskiria raudonplyčiu bokštu, kuriančiu savotišką aliuziją į tvirtovę, o anuomet – į besikuriančios šalies pramonės tvirtovę. Nors šio, daugybę metų aukščiausiu mieste buvusio pastato architektūrinis sprendimas patiko daugeliui, tačiau (kaip ir bet kuris kitas) ne visiems – spaudoje būta raginimų jį nutinkuoti, paverčiant bokštą „impozantiška Kauno puošmena“. Vis dėlto, sprendžiant iš išlikusių fotografijų gausos ir dėmesio spaudoje, puošmena jis buvo laikomas ir taip.
Vieniša Vilijampolės smailė
Nuo Vilijampolės pakrantės atsiveria vaizdinga Kauno senamiesčio panorama, nusmaigstyta rotušės ir bažnyčių bokštų vertikalėmis. O iš kitos upės pusės žvelgiant – tarp senųjų gamyklų kaminų telindi vieniša smailė, iš tolumos siluetu primenanti šventovę. Šis bokštas susijęs visai ne su religija, bet su ideologija ir kojinėmis. Dėl ateistinių SSRS doktrinų religijos vietoje atsiradusį vakuumą užpildė darbo kultas, tad iki pat stalinistinės epochos pabaigos gamyklų architektūroje buvo puošniai apipavidalinami vertikalūs architektūriniai akcentai, turėję būti pamaina ar bent konkurencija „senojo pasaulio“ smailėms. Tokių bent pora atsirado ir Kaune: tai „Pergalės“ fabriko administracinis korpusas (Kaunakiemio g.) ir šis Vilijampolės bokštas, 1953 m. Leningrado projektuotojų atmestas į Kauną ir tiekęs vandenį tuomet plėstam „Silvos“ fabrikui.
Radijo gamyklos aukštaūgis
7 dešimtmečio pradžioje prasidėjo intensyvi pramoninė miesto plėtra į šiaurės rytus – augimo kryptis, sumanyta dar nepriklausomoje Lietuvoje. Po truputį augantis vadinamasis pramonės rajonas vis tankėjo, tačiau statybos politika lėmė, kad čia besirandantys pastatai buvo standartiniai. Jie mažai kuo skyrėsi nuo savo funkcinių analogų likusioje SSRS dalyje, trūko čia ir ryškesnių architektūrinių akcentų. Tik sovietiniam modernizmui ritantis į brandesnę fazę po truputį atsirado įdomesnių sprendimų, išsiskiriančių iš nusistovėjusios stačiakampių korpusų tūrių ir juostinių langų masės.
Bene ryškiausiu tokiu akcentu ir bene vienintele ne kamino vertikale šioje miesto dalyje tapo 9 dešimtmetyje prie besiplečiančios radijo gamyklos atsiradęs vadinamasis inžinerinis-laboratorinis korpusas, aprėpęs penkiolika aukštų. 1985-aisiais pirmuoju gamyklos vyriausiuoju architektu pradėjęs dirbti Henrikas Žukauskas papasakojo, kad šio pastato projektas parengtas kiek anksčiau, viename iš Leningrado projektavimo institutų. 1988 m. užbaigtas korpusas vėliau buvo integruotas rengiant naują teritorijos generalinį planą bei priestatu sujungtas su šalia dygusiomis naujomis pastato dalimis.
Telefonų stoties kubas
Turbūt visi šiandien žino Vilniuje iškilusį juodąjį Generalinės prokuratūros kubą. Kaune prieš daugiau nei tris dešimtmečius irgi atsirado kubas, tik raudonas. Kiek neįprastas praeivių akims pastatas 1986-aisiais išdygo vienos svarbiausių miesto transporto arterijų – (dabartinio) Savanorių prospekto pakrantėje, netoli sankirtos su Utenos ir K. Petrausko gatvėmis, kur tuo metu buvo planuota įgyvendinti ir daugiau ambicingų projektų. Konceptuali pastato forma ir nedideli langai slėpė utilitarią funkciją – čia įsikūrė naujoji Žaliakalnio automatinė telefonų stotis.
Projekto autorius, mums jau pažįstamas architektas Henrikas Žukauskas atskleidė, kad čia iš pradžių norėta statyti tipinį, daug kur tiražuotą tokios paskirties statinį, tačiau, net ir parengus keliolika skirtingų pritaikymo variantų, jis niekaip neįsipaišė prie svarbių miesto gatvių. Galiausiai „Miestprojekte“ pavyko įrodyti, kad čia reikia individualaus sprendimo, – į jį architektas integravo ir transformatorinę pastotę, iki tol planuotą atskirame tipiniame neišvaizdžiame statinyje. XXI a. tobulėjant technologijoms pastatas neteko savo funkcijos ir ilgainiui buvo pritaikytas biurų reikmėms. Nors rekonstrukcijos metu buvo padengtas kitos spalvos plokštėmis, padidinti langai, įrengtas naujas įėjimas, pastatas išlaikė ir neįprastą tūrį, ir išraiškingus fasadų piliastrus.
Besišypsantis laikrodis
Pareidolija vadinamas žmonių polinkis įžvelgti konkretų atvaizdą ten, kur jo iš tiesų nėra. Vienas dažniausiai pasitaikančių pavyzdžių – tam tikruose objektuose įžvelgiamos žmogiškosios savybės, ypač veidai. Toks veidas jau daugybę metų šypsosi daugelyje fotografuojamų senamiesčio panoramų ir pasitinka visus kertančius Nemuną per senąjį Aleksoto tiltą. 1984-aisiais į naujai rekonstruotą Senamiesčio kvartalą atsikėlė VU Kauno fakultetas, o tuščią sieną, orientuotą į būsimąjį Karaliaus Mindaugo prospektą, papuošė Roberto Antinio kūrinys. Šis čia išbuvo neilgai – dėl nežinomų priežasčių netrukus buvo paskelbtas konkursas naujam sienos apipavidalinimui, o pirmąją vietą laimėjo architekto Ričardo Krištapavičiaus ir skulptoriaus Antano Balkės duetas.
Veidas radosi iš technologijos.
Pakalbinti laikrodžio autoriai pasakojo, kad mintis čia įkurdinti laikrodį R. Krištapavičiui atėjo siekiant išnaudoti pietinės pusės galimybes. O pirminė meninė idėja kilo iš A. Balkės diplominio darbo M. K. Čiurlionio tematika. „Čiurlionio „Rex“ matomas pasaulio valdovo įvaizdis – pamaniau, kad čia jis galėtų būti ir laiko valdovu“, – apie vieną iš kompozicijos akcentų – planetos, sosto ir karūnos ornamentą – pasakojo skulptorius. Laikrodžiui foną sudaro stilizuoto gotikinio lango ornamentas – taip autoriai norėjo atspindėti hanzišką Kauno praeitį ir sukurti simbolinį universiteto langą į pasaulį. Laikrodyje slypi ir dar vienas idėjinis sluoksnis, susišaukiąs su universitetiškuoju atvirumu, – skalėje sužymėti būtent tie miestai, kuriuose įsikūrę žymiausi universitetai. O kaipgi tas veidas? Pastatas nusišypsojo visai netikėtai: „Veidas radosi iš technologijos“, – sakė R. Krištapavičius, tik vėliau pastebėjęs pastato išraišką.
