Kaip juokavo „Teatrono“ įkūrėjas ir šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ vadovas Gildas Aleksa, užpernai festivalis vyko Dainavos mikrorajone, pernai – Jūtubo, o šiemet keliasi į Vilijampolę. Istorinės alaus daryklos teritorijoje, po daugiabučių balkonais, cirko išvengti bus sunku (beje, „Cirkuliacija“ aplankys ir regionus), o ir nereikėtų.
Šiemet festivalio misija – laužyti ribas tarp viešų ir privačių zonų, kviesti patirti meno dvasią ir būti bendruomenės dalimi. Programoje – ne tik naujausi lietuvių pasirodymai, bet ir švedų, ispanų, suomių trupės. Pastaroji pasirodyti lietuviams bandys „iš trečio karto“: trupės „Sisus Sirkus“ spektaklis „Mosh Split“, stebinantis cirko technikų įvairove – aukšto lygio numeriuose galima išvysti dvi besisupančias trapecijas, kinišką stulpą, Cyro lanką, porinę ir oro akrobatiką – turėjo būti rodomas Vilniuje dar 2017 m., bet dėl lietaus buvo atšauktas, o kelionę į praėjusių metų „Cirkuliaciją“ sustabdė karantinas. Paskutinis šansas – trečiadienis, birželio 9 d., 21:00. Su viena iš penkių trupės narių Inka Pehkonen susipažinome dar gegužę – ir štai ką išsiaiškinome.
Negi iš tiesų vis dar vieni kitus vertiname tokiais senamadiškais principais?
Kuo šiuolaikinis cirkas kūrybinės laisvės prasme pranašesnis už kitus scenos ir judesio menus?
Būti šiuolaikinio cirko trupe reiškia laisvę derinti įvairių kitų meno formų elementus: tradicinio ar naujojo cirko, teatro, šokio, muzikos, vaizduojamųjų menų ir t. t. Man atrodo, ta laisvė elgtis iš esmės bet kaip ir daro mus šiuolaikiškas. Šiuolaikinio cirko stiprybė yra būtent įvairovė. Ne tik elementų kombinacijų, bet ir pačios scenos judėjimo krypčių.
Kokio tikslo vedamos įkūrėte „Sisus Sirkus“?
Susipažinome visos dar jaunimo cirko mokykloje „Lahti“ 2000-ųjų pradžioje. O baigusios vidurinę nusprendėme mokytis toliau ir tapti profesionaliomis cirko artistėmis, nors jau tada treniruodavomės penkis kartus per savaitę ir vykdavome į gastroles. Pagrindinis mūsų tikslas buvo būti kartu, kurti kartu ir keliauti kartu. 2014-aisiais įkūrėme „Sisus Sirkus“, tuomet mums buvo po dvidešimt kelerius. Pradžioje keliaudavome pankiškai, tiesiog kemperiu, kuriame visos ir miegodavome. O tada ėmėme tektėti ir gimdyti vaikus.Taigi trupė auga ir keičiasi kartu su mumis ir mūsų gyvenimo būdais.
Nuostabu, kad pirmiau tapote draugėmis ir tik vėliau kolegėmis. Bet ar nesudėtinga suderinti bičiulystę ir darbą?
Gastroliuojantis cirko artistas kartkartėmis jaučiasi labai vienišas – žinoma, sutinki malonių žmonių, pamatai gražių vietų, ragauji gardaus maisto, mokaisi iš įvairių kultūrų ir dar pinigų gauni… Skamba gerai, bet kartais gali būti tikrai liūdna. Taigi trupė, kurią sudaro tavo geriausios draugės, – puiki išeitis. Visgi moneta turi dvi puses. Kur riba, skirianti darbą ir nebe darbą? Jei kuri nors nori veikti ką nors kita, ar ji dar kompanijos dalis? Jauti spaudimą nenuvilti geriausių draugių. Esame viena kitai pasakiusios: jei tik kuri pajus, kad darbas trukdo draugystei, galės pasitraukti. Tad, nors labai mylime savo trupę, draugystė turi būti svarbiau. Manau, ši ideologija mus ir išgelbėjo.
Jūsų šūkis „daugiau yra daugiau“ žavingai priešinasi daugelį meno judėjimų įkvėpusiai minimalizmo klasikai „mažiau yra daugiau“. Kaip jį sugalvojote?
Juokinga istorija. 2017-aisiais gastroliavome su dar visai nauju ir todėl trapiu pasirodymu. Sakydavome, kad, jei kas ne taip nutiks, paversime tai pasirodymo dalimi. Lauko spektakliams visada kyla blogo oro rizika – jei lyja, negalime pasirodyti dėl saugumo. Taigi dalyvaudamos viename festivalyje žinojome, kad mūsų pamatyti ateis potencialūs pasirodymo užsakovai. Oras buvo tragiškas – visą dieną pylė kaip iš kibiro. Manėm, teks viską atšaukti, bet likus valandai iki pradžios lietus stebuklingai liovėsi. Aišku, viskas buvo permirkę, bet nusprendėme pavaryti taip gerai, kaip tik sugebame. Kitą rytą, mums pusryčiaujant viešbutyje, priėjo toks vyriškis – neįsivaizdavom, kas jis, bet sudarė įspūdį, lyg turėtume žinoti. Ir pasakė: „Merginos, trys žodžiai: mažiau yra daugiau.“ Šiaip mes jo atsiliepimo neprašėme ir nelabai jis mus domino, nes tai tikrai nebuvo geriausias mūsų šou. Taigi Milla jam atsakė: „Tiesą sakant, mūsų moto yra „Daugiau yra daugiau!“
Tokia štai absurdiška, bet smagi šūkio kilmė. Tai tiko mūsų stiliui – neturi visada būti tobulas, bet scenoje turi atiduoti 150 proc. savęs ir nebijoti klysti. Klaidos meną daro žmogiškesnį, taip lengviau užmegzti ryšį.
Šūkis galioja ir jūsų įvaizdžiui, tiesa?
Tikrai taip. Makiažui naudojame blizgučius, mėgstame crazy batus ir kailius. Įvaizdžio prasme savęs neribojame ir dėl to neatsiprašinėjame. Deklaruojame, kad galime būti rimtai vertinamos menininkės, bet dėl to neprivalome vilkėti neutralių drabužių ir slėpti savęs. Išlikti vaiku yra neblogas gyvenimo moto – smagu būti žaismingoms. O rožinės spalvos ir blizgučių mums niekada nebus per daug.
Kaip reaguojate, kai jūsų kūryba lieka nesuprasta?
Tai neatsiejama proceso dalis. Tikrai ne visiems gali patikti tavo stilius, ir tai nėra blogai. Problemų kyla, kai nepatenkinti žmonės elgiasi nemandagiai ar nedraugiškai. Manau, vis tiek galima bendrauti kaip suaugusiems ir diskutuoti, nesileidžiant į per didelius asmeniškumus. Žinoma, mūsų srityje nemažai emocijų, kylančių svarstant, gerai čia ar ne. Bet tuo menas ir gražus, kad gali būti visoks, kiekvienam mūsų vis kitoks.
Kokius stereotipus siekiate laužyti savo pasirodymais?
Kad jau esame merginų trupė, nuolat atsitrenkiam į realybę – į tai, kaip žmonės suvokia moteris ir kiek yra stereotipų dėl to, ką jos gali daryti, kuo būti. Pačios vairuojame autobusiuką, pačios statome konstrukcijas, pačios pasirodome – taip buvo visada, neteko susimąstyti, pajėgios tam esam ar ne. Gastroliuodamos po Europą įsitikinome, kad ne visiems tai atrodo įmanoma. Esame susidūrusios su išankstine nuomone ir mūsų profesionalumo kvestionavimu. Na, bet jei vienoje vietoje bent vienam žmogui įrodai, kad jis neteisus, ir priverti permąstyti savo požiūrį, tai jau gali pakeisti visuomenę. Kelias netrumpas, praeis daug laiko, kol žmonės nustos teisti kitus dėl lyties, išvaizdos ar odos spalvos.
Klysti gerai – tai gali nuvesti netikėtais keliais.
Iš pradžių šokiruodavo, kiek žvilgsnių sulaukdavome ir šnabždesių nugirsdavome. Negi iš tiesų vis dar vieni kitus vertiname tokiais senamadiškais principais? Bet taip yra, todėl svarbu apie tai, kas nepriimtina, kalbėti garsiai. Neturėjome tikslo kurti feministinį šou, bet kadangi nusprendėme rengti tokius pasirodymus, už kuriuos 100 proc. atsakome pačios, ir mums nerūpi, ką kiti gali pagalvoti, tai mūsų auditorijos akyse tapo feministiniu šou. Vis dar neįprasta scenoje matyt penkias stiprias, nepriklausomas ir bebaimes moteris, kurios elgiasi taip, kaip joms patinka.
Neįtraukti į pokalbį pandemijos būtų tiesiog nemandagu. Taigi – kokios įtakos ji turėjo jūsų veiklai?
Kuriame naują spektaklį „Split Ends“, jo premjera numatyta kitąmet. Planavome šiemet, bet dėl pandemijos nukėlėme, trupės sudėtis pakito. Visgi kurdamos norime žmonėms perduoti džiaugsmą ir šviesą. Visiems sunku, tad mūsų kūrinys, atvirkščiai, bus nuotaikingas. Nieko per daug rimto – metas pasijuokti ir rasti būdų pandemijos sukeltai įtampai numalšinti. Be to, pradėjome mentorystės programą jaunajai cirko kartai. Supratome, kad, jei jau mums pačioms sunku dirbti ir užsidirbti nuomai bei maistui, pradedantiesiems – dar sunkiau.
Kokią esminę žinią siekiate perduoti jaunajai cirko kartai?
Pačios pradėdamos karjerą, kai neturėjome nei vardo, nei pinigų, bet norėjome surengti nerealų pasirodymą, sulaukėme daug besąlygiškos pagalbos ir palaikymo. Be to nebūtume ten, kur esame šiandien. Nusprendėme elgtis taip pat ir perduoti tą gerumą jaunesniems – juk norint ko nors pasiekti reikia, kad kas nors tavimi tikėtų, dėl tavęs kovotų. Su laiku daug išmokome – taip pat ir iš savo klaidų. Klysti gerai – tai gali nuvesti netikėtais keliais. Bet juk ne visi privalo kartoti tas pačias klaidas ir turėti tų pačių problemų. Tikiu, kad dalinimasis žiniomis padeda šiuolaikinio cirko scenai augti.
