Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Nuo nesuprasto ir neįvertinto – iki valstybinio pasididžiavimo. Jo daile, jo menu, jo žodžiais pagrįstai didžiuojamės. Užsieniečiui, Kaune besilankančiam tik vieną dieną, pirmiausia rekomenduočiau pamatyti Čiurlionio darbus. Dovanų užsieniečiui muzikui, ko gero, vežčiau Čiurlionio fortepijoninę kūrybą. Rašančiam ir skaitančiam rekomenduočiau Čiurlionio tekstus.
Kodėl? Nes Čiurlionis iškyla aukščiau kitų kompozitorių ir dailininkų dėl įvairiabriaunės kūrybos, ypatingo laikotarpio ir, be abejo, trumpų gyvenimo metų. Jo vardą išdidžiai pristato meno kolektyvai, draugijos, kalnai ir net kosmoso kūnai.
Šiais metais galime naujai įvertinti jo kūrybą, svarstyti kultūrinį kontekstą, įtaką. Čiurlionis neišsemiamas, regis, nuolat atveriami nauji klodai, naujos prasmės. Kiekvienas mūsų Čiurlionyje ras kažką sau. Negaliu kalbėti už dailėtyrininkus, nes man įdomiausia – muzika, tad ir tai, kaip kito ir buvo „pataisyta“ simfoninių poemų instrumentuotė, kaip nuo urtekstų skiriasi fortepijoninių pjesių redakcijos ar kaip iš neišbaigtų juodraščių „gimsta“ ištisi kūriniai.
Apie tai kalbėjausi su pianistu ir muzikologu, Čiurlionio rankraščių tyrinėtoju dr. Daniele Buccio iš Italijos. Nors kai kurie mano klausimai buvo gan kategoriški, atsakymus gavau filosofiškus. Ir tai turbūt svarbiausia pamoka mums – į viską, Čiurlionį, meną, tuometinius įvykius – žvelgti filosofiškai.
Jau kuris laikas lankotės Lietuvoje kaip koncertuojantis pianistas ir muzikologas. Tačiau, nors jūsų koncertuose dažniausiai skamba baroko arba Vienos klasikų kūriniai, konferencijose kalbate apie Čiurlionį. Kaip Čiurlionis atsirado jūsų gyvenime?
Pirmoji pažintis su Čiurlionio muzika įvyko dar paauglystėje, per Mūzos Rubackytės įgrotas vėlyvąsias Čiurlionio pjeses. 2011 m. gegužę dalyvavau Kentenberyje vykusioje konferencijoje „Baltic Music and Musicologies“, kur susipažinau su prof. Gražina Daunoravičiene, prof. Rimantu Astrausku ir dr. Rima Povilioniene, kurie paskatino dalyvauti Čiurlionio mirties šimtmečiui skirtuose renginiuose Vilniuje tų metų rugsėjį.
Nuo 2014 m. nuolat lankausi Lietuvoje, dalyvauju Druskininkuose vykstančiuose moksliniuose susitikimuose „Čiurlionis ir pasaulis“, kur man buvo pasiūlyta muzikologinį interesą paversti praktine fortepijonine realizacija.
Kokią vietą, jūsų nuomone, Čiurlionio muzika užima pasauliniame kontekste? Šiais jubiliejiniais metais, o ir anksčiau, Čiurlionis labiausiai reprezentuojamas kaip dailininkas, tad ar jo muzika pakankamai žinoma?
Klausytojai, žiūrovai, kai juos paliečia Čiurlionio muzika ir dailė, visuomet lieka sužavėti, nori kuo labiau priartėti prie jo stiliaus. Renginių, vyksiančių miestuose, kuriuose gyveno Čiurlionis, organizatoriai tikrai jautriai žvelgia į jubiliejų ir, žinoma, padarys viską, kad Čiurlionio meno prasmės būtų išryškintos tiek mokslininkų, tiek menininkų veiklose. Nuo XX a. 10 dešimtmečio Čiurlionio muzikos žinomumas tarp atlikėjų, o ir tarp klausytojų gerokai išsiplėtė, ypač dėl esminių akademinio ir praktinio pobūdžio redakcinių iniciatyvų.
Šiais metais minime 150-tąsias Čiurlionio metines, Lietuvoje ir užsienyje vyks daugybė renginių. Nuraminkite mane – tokia praktika, kai menininkai ypatingai minimi vien jubiliejų proga, būdinga ne tik Lietuvai? Man tiesiog baisu, kad ateinančius 50 metų apie Čiurlionį tylėsime.
Taip, tai paplitusi praktika – atgaivinti tam tikras menininkų gimimo, mirties ar net premjerų datas. Mokslininkams ir menininkams tai tampa galimybe stebėti, kaip laiko tėkmėje kinta autoriaus supratimas ir vertinimas. Švenčių metu galima paminėti svarbius momentus, atskleisti dabartinio laiko požiūrį į meno prasmes. Noriu jus nuraminti, paminėdamas muzikinį ir muzikologinį renginį, kurį organizuos ir rems Lietuvos ambasada Naujajame Delyje, – jis vyks kitų metų balandį.
Pastaruoju metu vis daugėja neatrastų ar nebaigtų Čiurlionio kūrinių. Kaip vertinate praktiką sukurti išbaigtą kūrinį iš juodraščio? Ir kaip vertinate tokio kūrinio autorystę?
Čiurlionio muzikos katalogą parengė V. Karužienė, S. E. Juodis, V. Žukas, V. Landsbergis ir D. Kučinskas. Pakartotinai peržiūrėjus rankraščius buvo rasti tik dar keli darbai. Norint būti arčiau Čiurlionio meno, siūlau nuosekliai sekti autoriaus paliktus ženklus ir tirti jų tarpusavio santykius; taip pat pritariu tam, kad būtų atsižvelgta į tam tikrą pagrindinių temų plėtotę skirtinguose kūriniuose. Čiurlionio nebaigtų kūrinių išbaigimas ir pratęsimas XX a. daugeliui buvo neabejotinas įkvėpimo šaltinis. Požiūris į kūrinio išbaigimą priklauso nuo neužbaigtumo vertinimo ir nuo išsikeliamų tikslų. Visada galima atskirti, ar siekiama atkurti šaltiniuose perteiktą autoriaus valią, ar kurti savas interpretacijas ir integracijas.
Kita vertus, vargu ar galime teigti, kad visa Čiurlionio muzika yra žinoma. Visai neseniai jūs pats pristatėte atrastą Čiurlionio dainą. Gal galėtumėt apie tai papasakoti plačiau?
Suskaitmeninti Čiurlionio rankraščiai yra pasiekiami besidomintiems, ypač atlikėjams. Neseniai aš pateikiau jau žinomos dainos „Zadumali się anieli…“ („Susimąstė angelėliai“) rekonstrukciją prof. Dariaus Kučinsko apsvarstymui, daina buvo publikuota. Šią versiją pirmąkart atliko sopranas Dovilė Kazonaitė. 2020 m. su keletu Lietuvos mokslininkų pasidalinau poetinio teksto šaltiniu ir keletu istorinių bei stilistinių pastebėjimų, kurie galėtų tapti didesnio tyrimo, skirto vokalinei Čiurlionio muzikai, dalimi.
Kaip manote, ar egzistuoja Čiurlionio fortepijoninės muzikos atlikimo kanonas? O gal nėra nei Čiurlionio, nei visos lietuviškos fortepijoninės muzikos atlikimo kanono?
Atlikime ieškodami kanoninės taisyklės aktualizavimo galime trukdyti išskirtinei menininko atsakomybei priimti sąmoningus stilistinius pasirinkimus. Atlikėjo apsisprendimas, betarpiškas ryšys su muzikinio kūrinio tekstu taip būtų smarkiai redukuojamas vien į kitų menininkų grupių kūrybinius veiksmus ir laikomas vien konteksto nulemtu socialiniu tarpininkavimu. Nuorodos į tam tikrą atlikimo kanoną reikalingos žinovams, norintiems apibendrinti reiškinius, kuriuose menininko individualybė peržengiama ir įtraukiama į istoriją; tačiau konteksto determinizmas lyg ir skatina pripažinti meno rezultatų laisvę. Esu įsitikinęs, kad atlikėjas pasiekia savarankišką, bekompromisį kritinį kūrinio tyrinėjimo tašką, o atlikimo bruožai evoliucionuoja remiantis šaltiniu. Pastaraisiais dešimtmečiais atlikimo kanonui keičiantis, keitėsi ir atlikėjų stilistiniai sprendimai. Tačiau tarp skirtingų menininkų galima pastebėti panašumą ir bendramintiškumą.
O koks jūsų santykis su kitais lietuvių kompozitoriais – Lietuvos ir mūsų diasporos?
XX a. Lietuvos muzikos istorija ir ypač tai, kaip Čiurlionio menas veikė kompozitorius, tradicinio dainavimo poveikis instrumentinei muzikai ir tautinės priklausomybės sąsajos su estetiniais tikslais, kuriuos išreiškia kompozicijos technikos, kelia didžiulį muzikologų, klausytojų ir atlikėjų susidomėjimą.
