„Pagalvojau, vasarą daug kas skaito meilės romanus, tad nusprendžiau perleisti romantiškiausią savo knygą“, – juokiasi žurnalistas Dailius Dargis. Jis kalba apie „Juodąsias mafijos našles“ – leidinį, pasakojantį, kokios moterys ir kodėl renkasi būti su blogiukais, susieti gyvenimą su nusikaltėliais, ir kas iš to išeina. Spalvingais devyniasdešimtiniais Kauno miegamajame mikrorajone augęs Dailius itin mėgstamas kriminalinėmis temomis besidominčių skaitytojų, žiūrovų ir internautų. Tarp jo informantų – ir teisėsaugos, ir kriminalinio pasaulio atstovai.
Dailiau, kodėl taip susiklostė, kad tavo ir kitų, rašančių apie kriminalus, tekstuose dažniausiai figūruoja Kaunas? Pats esi kaunietis, čia pradėjai žurnalisto karjerą, bet kodėl toks mūsų miesto įvaizdis?
Tas įvaizdis nėra naujas. Ir sovietų okupacijos metais, ir tarpukariu, kai Kaunas buvo sostinė, kalbėta ir rašyta, kad čia nusikaltėliai sumanūs, nusikaltimai išmanesni nei kitur Lietuvoje ar tuo metu lenkų okupuotame Vilniuje. Daug medžiagos nėra išlikę, bet tokie pasiekia pasakojimai. O kodėl? Na, Kaune visada buvo žmonių, norėjusių praturtėti čia ir dabar, pelningai gyventi. Juk ir po 1990-ųjų tuose pačiuose Gariūnuose kauniečių buvo pilna. Kauniečiai ir automobilių pardavimais garsėjo, įvairiausiom spekuliacijom. Ne tik „Žalgiriu“ ir kitais gerais dalykais, bet ir mažiau gražiom istorijom. Mano galva, priežastys daugiausia ekonominės. Juk ne pasismaginimui plėši, įsilauži, užpuoli – pirmiausia taip elgiamasi dėl to, kad norisi geriau gyventi.
O jei pažvelgtume giliau – kodėl tam tikros miesto dalys „tamsesnės“?
Vėl galime žiūrėti istoriškai – Vilijampolėje, Šančiuose buvo daug fabrikų, kuriuose sovietų laikais buvo daugybė galimybių susikombinuoti, kažką išnešti, parduoti… Tai darbininkiški rajonai, žmonių atlyginimai nedideli, norėjosi prisidurti, kad ir nelegaliai. O ta apsukrumo atmosfera traukė ir vadinamąjį kriminalinį elitą. Rimtesni nusikaltėliai panorėdavo tuos fabrikų kombinatorius smaugti, prasidėjo reketas. Ir štai tokioje aplinkoje brendo tie jaunuoliai, kuriuos po kurio laiko jau sužinojo visa Lietuva. Čia kaip Martino Scorseseʼs filme „Niujorko gaujos“ – tarpusavio kovos dėl įtakos ir išgyvenimo tikrai vyko ir Kaune. Apie Vilijampolę būtų galima įdomų meninį filmą sukurti, ne iš gero gyvenimo tame rajone išaugo visokie daktarai ir mongolai. Pats Henrikas Daktaras yra sakęs, kad ten, kur augo, matė vien tik blogį. (Po kelerių metų kino ekranus turėtų pasiekti JAV lietuvio Tomo Vengrio šiuo metu kuriamas filmas būtent šia tema, – red. past.)
Kas įdomu, neseniai į teismą atiduota Kauno džerkinių byla. Jie dirbo jau tarptautiniu mastu, kalbam apie tonas narkotikų. Gaujos lyderis Džeraldas Paulauskas prieš kokius dešimt metų nusipirko butą naujos statybos name toje pačioje Vilijampolėje, kurioje ir pats užaugo, subrendo.
Painus gatvelių tinklas turbūt irgi turi įtakos veiksmui, kuris jose vyksta.
Na, taip, yra visokių legendų apie tai, kad nusikaltimų pėdsakai gali vesti į visiems gerai žinomus objektus toje pačioje Vilijampolėje. Čia toks stereotipas, kad dingusių žmonių ieškoma pirmiausia miške. Bet patyrę nusikaltėliai neretai darbuojasi būtent jiems gerai pažįstamoje aplinkoje.
Daug tokių nesuvestų galų yra?
Pirmiausia tai Daktarų gaujos narys Mongolas, Rimantas Ganusauskas, kuris dingo be žinios 1993 metais, o 1999 metais pripažintas mirusiu. Nerastas ir Vladimiras Seneckis-Turistas. Arba, pavyzdžiui, 2009 metais dingo vienas iš Šančių Kamuolinių gaujos veikėjų, pravarde Varlė. Atvažiavo į susitikimą, pasistatė mersedesą, nusimetė telefoną ir dingo. Jokių pėdsakų, absoliuti mistika.
Grįžtant prie Mongolo, tai vienas buvęs Daktarų veikėjas pasakojo buvęs toje egzekucijoje 1993 m., per Kalėdas, nurodė, kurioje daugmaž vietoje užkastas kūnas, bet tas miškas prie Lapių tiek kartų perknistas, dešimtys tūkstančių išleista paieškoms, ir iki šiol nieko nerasta. Pats Daktaras kalba, kad Mongolas Pietų Amerikoje, dar kažkur, bet manau, tai taktiniai dalykai, juk jam palanku sudaryti vaizdą, kad niekas čia nemirė. Aš spėčiau, kad tarp gyvųjų šio žmogaus nebėra.
Dar vienas įdomus atvejis nutiko jau gana seniai, okupacijos metais, apie 1980-uosius. Vienas garsus tuometinės milicijos pareigūnas, kriminalistas, liepos gale išėjo iš motinos namų Pietų Lietuvoje, ėjo per miškelį, važiavo į darbą, na, ir dingo. Darbe nepasirodė. Ties Alytum Nemunas išplukdė kūną su šūvio žyme galvoje. Dokumentai buvo prie kūno, asmeniniai daiktai. Siaubo trileris, ką? Man atrodo, tai buvo bene pirmasis atvejis Lietuvoje, kad ir sovietinėje, kai žmogus, sukaupęs svarbių operatyvinių žinių apie gaujas – turiu galvoje Daktarus – buvo pašalintas. Esu rengęs apie tai publikacijų, videomedžiagos. Žmonių, susijusių su šiuo tyrimu, versijos labai skiriasi. Vieni sakė, kad tai galėjo būti nelaimingas nusikaltimas, neva brakonieriai aplink šaudė. Bet aš manau, kad tai meistriškas nusikaltimas. Tada galimybės nusikalsti juk buvo didesnės, nes technologinė pažanga dar buvo toli. Tik, manau, tą darbą vykdė šaltakraujiški žmonės, juk visgi milicijos darbuotoją turėjo pašalinti, už tai galėjo grėsti net mirties bausmė. Įdomu, kad byla taip ir nebaigta, juk pareigūnams turėtų būti lyg ir garbės reikalas savo kolegos žudiką sugauti.
Kurios nebaigtos bylos tau asmeniškai įdomiausios?
Yra „Netflix“ toks serialas „Unsolved Mysteries“ apie labai paslaptingas bylas, dingusius žmones, kurie kartais net patys savo pasitraukimą suplanavę. Man tai tobulas serialas. Skaičiavau, kad Lietuvoje irgi tokį būtų galima sukurti.
Man pačiam labiausiai tvinpyksišką įspūdį paliko toks vienas kaunietis, kuris, kalbama, nužudė dvi savo sodo kaimynes, pagyvenusias moteris. Tai buvo gal prieš 10 metų, jis nuteistas iki gyvos galvos, bet kūnų iki šiol nėra. Visokių nuomonių buvo, ir kad policija blogai dirba, ir panašiai, bet, manau, tiesiog tokie žmonės, kurie linkę nusikalsti, na, jie tobulėja. Mokosi iš ankstesnių nusikaltimų, žino, kokių klaidų vengti, kaip profesionaliai maskuoti pėdsakus.
Ar jie mokosi iš realių bylų, ar iš kino, televizijos?
Kiek domėjausi, tai tokie žmonės itin atidžiai seka viešąją erdvę, skaito kriminalų rubrikos straipsnius apie žudikus maniakus, žiūri internete prieinamą dokumentiką, analizuoja, kaip nusikaltėliai pateko į teisėsaugos rankas. Paprastai tariant, mokosi iš svetimų klaidų. Esu pastebėjęs, kad teisėsaugos atstovai nėra linkę pasakoti apie nusikaltimo mechanizmo atskleidimą – manau, iš dalies dėl šios priežasties.
Tau pačiam įdomu narplioti tas klaidas?
Manau, visiems įdomu. Įdomu, kodėl žmogus suklumpa vykdydamas ilgai rengtą planą. Ar jam važiuoja stogas, ar atsipalaiduoja? Kartais ir specialiai klaida padaroma, pavargus nuo nusikaltimų, nuo kaltės – būna, kad žmogus nori būti pagautas. Čia jau psichologų temos.
Kokios bylos tampa rezonansinėmis, kas labiausiai jaudina žmones?
Turbūt ryškiausias pastarojo meto lietuviškas, o ir kaunietiškas pavyzdys būtų Remigijus Morkevičius-Remyga, nušautas 2016 m., prieš pat Kalėdas, Šilainiuose. Nenuostabu, kad tai tapo rezonansine byla (kaip tik po mūsų pokalbio paviešinta, kad garsaus kovotojo nužudymo tyrimas baigtas, byla perduota teismui, o kaltinimai nužudymu pareikšti samdomam žudikui iš Estijos Imre Arakui, – red. past.).
Morkevičius buvo garsus sporto pasaulyje, dalyvavo šou projektuose, pavardė mirgėjo ir skandaluose, nes nevaldė savo agresijos. Ekscentriška, dviprasmiška asmenybė. Pamenu, pats tada vos spėjau lakstyti po įvairias redakcijas, visiems reikėjo komentarų ir įžvalgų šia karšta tema. Kiek neoficialiai girdėjau, paskutiniais gyvenimo metais Morkevičius buvo paniręs į visokius šamanizmus, neva, jam kažkas išpranašavo, jog greitai mirs.
Esi itin populiarių knygų autorius. Kaip tik šiame numeryje kolegė tiria, kokius detektyvus žmonės perka, o kokius – skolinasi iš bibliotekų. Kokia taviškė statistika?
„Tikrosios Daktarų istorijos“ tiražų skaičių jau pamečiau, išleista per 160 tūkst. egzempliorių. Daugiausiai – Kaune. O bibliotekose Daktarai tik šešti – čia pirmauja „Vilniaus bomberio išpažintis“, bet taip yra todėl, kad labai daug šios knygos egzempliorių patys padovanojome bibliotekoms visoje Lietuvoje. Prekybininkai grąžino, aš juk neišmesiu (juokiasi).
Neabejoju, kad esi mąstęs apie ekskursijas savo knygų, laidų, straipsnių temomis, aprašytomis vietomis.
Žinoma, esu. Manau, žmonėms įdomiausios būtų tos vietos, kuriose paskutinį kartą užfiksuoti tie veikėjai, kurie vėliau dingo. Tai atokios vietos, kur gali keliu riedėti be liudininkų. Netoli vietos, į kurią nuvežė Mongolą, yra mano dėdės sodas, kuriame vaikystėje leidau daug laiko, gerai pamenu, kaip tuo metu viskas ten atrodė, kokie šabakštynai buvo, o ir dabar nedaug pasikeitė. Taigi, manau, galėčiau parengti ekskursiją tokia tema – apie keliones tik į vieną pusę.
Aišku, žmonėms įdomu ir vadinamasis popsas – kur kas augo, gyveno, kur valgydavo. Juk ir dabar dalis Jadvygos Daktarienės cepelininės J. Naujalio gatvėje lankytojų ten užsuka tikrai ne vien dėl maisto, tiesiog jiems įdomu pamatyti, kur Kauno kriminaliteto ištakos.
