„Nes man patinka Kaunas. Patinka mažesni miestai, patinka, kai nuėjus iki kioskelio pardavėja mane pažįsta“, – juokiasi Žaliakalnyje ir „Auroje“ augusi, Jungtinėse Amerikos Valstijose studijavusi, Vilniuje dirbanti Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, paklausta, kodėl gyventi jai visgi gera čia. Tiksliau, Kauno rajone, Garliavoje, į kurią, į vyro tėvų statytus namus, nutekėjo. Artimas ryšys, tradicijos, tvirta bendruomenė menininkei svarbu: „Tokioje vienoje krautuvėlėje visada perku kūčiukus. Kartą prasitariau, kad mano šuo juos labai mėgsta. Po metų nuėjau ir girdžiu: mes jūsų šuniui jau turim kūčiukų!“
Su Lina prisėdome Kauno menininkų namų kieme – norėjosi susitikti kuo arčiau Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, kurio vidiniame kiemelyje rugpjūčio 3 ir 4 d. „ConTempo“ festivalis kvies pamatyti jos spektaklį-eskizą „Stiklinė“, tyrinėjantį pervargimo procesą. Žinoma, pakalbėjome ir apie šią būseną. Bet, kaip neretai nutinka bendraujant su šokėjais Kaune, pradėti neišvengiamai teko nuo „Auros“.
Lina, ar visada norėjote būti šokėja?
Taip! Porą metų lankiau baletą, bet perėjau į „Auros“ studiją – tai pirmoji rimtesnė mokykla, kuri mane užaugino. „Auroje“ (po poros metų perėjau į trupę) pajutau laisvę, kurią dovanoja į vieną techninį kanoną nesustatytas šokis.
Kaip manote, ar gimtojo Žaliakalnio aplinka, kurioje tokios svarbios gamta ir architektūra, turėjo įtakos jūsų pasirinkimui?
Mano senelis architektas, mama – architektūros istorikė, sesuo irgi netoliese. Pastebiu, kad šokio spektakliuose erdvinė architektūra man itin svarbi. Smalsu, kaip žmonės komponuojasi erdvėje, ir kaip ji gali pakeisti suvokimą, požiūrį, elgesį. Šokis – tai judanti architektūra. Galbūt viskas susiję, juk augau sklaidydama architektūros žurnalus, kuriuos prenumeravo mama, o vėliau aš juos, pirmiausia pati pervertusi, jai siųsdavau iš JAV. Diskusijų apie erdves, jų planavimą namuose niekada netrūko.
Iš čia ir jūsų, kaip choreografės, šokėjos, noras eksperimentuoti su aplinka?
Iš dalies – taip. Žaviuosi įvietintais pastatymais, netradicinėmis erdvėmis. Supratau, kad jei turiu juodą dėžutę – teatro sceną, tai kuriu pagal principus, kuriuos gerai žinau. Kai išeinu į kitą erdvę, principai lūžta, turiu ieškoti naujų būdų. Tada pasidarė įdomu! Sprendžiant iššūkius ateina nuostabus augimo ir pokyčio pojūtis. Svarbi ir publika, kaip vienas iš kintamųjų. „Stiklinėje“ ieškau rakto – kaip žiūrovas gali būti mano choreografijos architektas? Šokis neegzistuoja be žiūrovo. Taip, gali repetuoti, bandyti vienumoje, bet tai nebus pasirodymas.
Ar neklystu, kad tai jūsų pastangomis Čiurlionio menų mokykloje atsirado daugiau šiuolaikinio šokio?
Tuo metu pavadavau modernaus ir šiuolaikinio šokio mokytoją, išėjusią auginti vaiko. Mane pasikvietė vadovybė ir paklausė, ar reikėtų atskiros šiuolaikinio šokio programos. Man patikinus, kad reikėtų, pasiūlė ją parašyti. Be abejo! Kaipgi ne? Visą laiką tikėjau, kad jei galima sukurti galimybę kitiems, reikia tai daryti. Vaikystėje norėjau būti balerina ir mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Bet klasikai mano duomenys buvo riboti, tad galimybė radosi „Auroje“. Mano laiku kitų galimybių rimtai mokytis ir nebuvo.
Kaip puikus šansas skamba ir stažuotė JAV, virtusi studijomis.
Kai man buvo likę dar metai vidurinės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Anželika Cholina surinko pirmąjį šokio kursą. Baigusi dabartinę J. Jablonskio gimnaziją prašiausi į antrą kursą, buvau tikra, kad pasivysiu, bet nepriėmė, tuomet labiau reikėjo vaikinų. Būtų tekę laukti dar ketverius metus. Mano pasaulis sugriuvo! Bet tais metais Olga Žitluchina rinko kursą Rygoje. Savaitė iki kelionės į atranką aš pamečiau pasą… Na, įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, į menotyrą, nusprendžiau: liksiu „Auroje“.
Jei ne tas pasas, nebūčiau kartu su Mantu Stabačinsku išvykusi į JAV. Pavasariop vyko toks amerikiečių choreografų showcase, kurį kuravo „Aura“, mus pastebėjo Cristine Cangelosi, pakvietė stažuotis į Atlantą. Birutė išleido – pusmečiui. Gruodį vyko naujametinis vakarėlis, kurio metu Cristine paklausė, kokia mano svajonė. Atsakiau – studijuoti šokį. Ji man parekomendavo dešimt universitetų Rytų pakrantėje. Stojau į du, į abu įstojau, pasirinkau Šiaurės Karolinos universitetą, kuris suteikė stipendiją. Tarp bakalauro ir magistro Holinso universitete Virdžinijoje atsidūriau Niujorke, Lincolno edukacijos centre, kuriame dirbama su menų edukacija mokyklose. Buvome su kolegomis iš operos, dramos, muzikos. Svajonė! Gyveni Niujorke, tau moka už tai, kad dirbtum ir dar kurtum. Žinot, tikrai tikiu patarle, kad jei kas nors uždaro duris, tai atidaro langą. Jei kas man 1999-ųjų liepą būtų pasakęs, kad gyvenimas taip pasikeis, nebūčiau patikėjusi, nes buvau ką tik neįstojusi į dvi šokio programas.
Yra patarlės, yra šansai, bet dar yra talento ir juodo darbo santykis. Koks jis jumyse?
Svarbūs abu, visada. Mano kūnas nėra sutvertas šokiui, tad juodai dirbu ir šiandien. Juk mūsų kūnai – tinginiai, o šokis yra fizinė profesija. Nedirbdamas tiesiog iššvaistysi talentą, kiek jo beturėtum. Tad pati sakyčiau, kad esu darbo žmogus, bet turbūt reikėtų klausti aplinkinių.
Ar noras edukuoti kitus kilo būtent Niujorke?
Ne, anksčiau. Vedžiau užsiėmimus grupelėms dar iki išvykdama studijuoti. Niujorkas man davė platesnį suvokimą apie tai, kiek gali meno edukacija. Mes, kaip menininkai, eidavome į bendrojo lavinimo mokyklas, ir mūsų pamokos būdavo susietos su pasirodymais, kuriuos vaikai vėliau eidavo žiūrėti. Šokio spektaklis ir biologijos pamoka – kas tarp jų bendra? O yra! Taigi kalbu ne apie įrankius, kaip koordinuoti kūną, bet kaip apie kasdienius dalykus mąstyti plačiau, įvairiau ir kūrybiškiau. Ši patirtis mane stumtelėjo daugiau dirbti ne tik su profesionalais, bet ir su mėgėjais, skirtingų profesijų, amžiaus žmonėmis. Tai ugdo mane pačią kaip asmenybę, kaip menininkę, suteikia daug naujų galimybių. Kiekvienas turime susiformavę savo mąstymo tuneliuką, kuriame telpa tam tikras informacijos kiekis. O kai šokyje susiduri su architektais, teologais – kaip išsiplečia akiratis!
Šio spektaklio procesas man naujas, nes niekad nesu taip drąsiai ėjusi ir nežinojusi, ką darau.
Pavyzdžiui, dirbau su Žemųjų Šančių bendruomene statant operą „Kopūstų laukas“, prie kurios dirbti pasikvietė pamatę mano spektaklį, kurtą Žaliakalnio turguje vykusiam teatro festivaliui. Kaip buvo įdomu… Dar VDU buvome įkūrę Akademinį judesio teatrą – ateidavo ir studentų, ir dėstytojų. Tu iškeli idėją, o jie suneša informaciją iš savo sričių.
„Auroje“ buvote dar tuomet, kai trupė virto teatru. Visgi fizinės teatro erdvės iki šiol nėra. Tiesą sakant, gali būti, kad aš esu mačiusi daugiau „Auros“ spetaklių ne scenoje, nei joje. Ir jūsų „Stiklinės“ premjera suplanuota muziejuje, festivalyje, pristatančiame scenos menus tam nepritaikytose erdvėse. Smagu, bet ir vargina, tiesa?
Paklauskit bet kurio šokėjo… Kaune trūksta geros šiuolaikinio šokio spektakliams pritaikytos erdvės. Nuomai erdvių Kaune yra, bet kainos milžiniškos, šokyje tokių pinigų nėra. Būnant „Auroje“ ir man teko nemažai šokti skirtingose erdvėse: nuo spektaklių, kūrybinių projektų iki konferencijų, parodų, naujų erdvių atidarymų. Galbūt menine prasme ne visi šie pasirodymai buvo patys stipriausi, kita vertus, kaip dažnai gauni progą pašokti, pavyzdžiui, baseine? Su „Aura“ tai padariau – vertinga patirtis.
Bet, jei jau prakalbome apie „Stiklinę“, šis spektaklis ir turėtų būti čia, muziejuje. Man parašė „ConTempo“ prodiuserė Eglė Nevedomskė ir paklausė, kur jis galėtų būti rodomas. Ieškojau vietos, kurioje nebūtų daug papildomų objektų ir nebūtų scenos, nes žiūrovai turi jaustis patogiai įeidami į mano erdvę. Bet kurioje teatrinėje erdvėje, kuri žiūrovą specifiškai paruošia, tai įgyvendinti būtų sunku. Prisiminiau, kad ant pievelės priešais muziejų parodos atidarymui esame šokę mano „Juodvarnius“, ir tuomet viena akimi buvau užmačiusi tuos vidinius kiemelius.
Šio spektaklio procesas man naujas, nes niekad nesu taip drąsiai ėjusi ir nežinojusi, ką darau. Apgalvodavau, padarydavau, pastatydavau, ir tada rodydavau. Gavau Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, tai labai padėjo, nors buvo netikėta gauti pinigų ne pristačius labai konkrečią idėją, o tyrinėjimams! Stipendija leido ir dirbti su šokio dramaturgu iš Berlyno Thomasu Schauppu. Su juo susipažinau rudenį „Auros“ festivalio metu vykusiame seminare. Jau kurį laiką norėjau padirbėti su dramaturgu vien dėl to, kad išvengčiau mūsų jau aptartų patogių įpročių. Eskizą iki šiol rodžiau du kartus, nes negaliu repetuoti be žiūrovo, bet jau tarpinio rezultato rodymas man buvo iššūkis.
Pakalbėkime apie pervargimą. Mane gąsdina jo pandemiškumas, kita vertus, tai ir labai universali tema, padedanti geriau suprasti kitą. Taip ir rašoma spektaklio anotacijoje: „Dažnai į šį procesą žvelgiama kaip į negatyvią ar griaunančią patirtį, bet jis gali tapti ir naujo pokyčio pradžia: laiku, kai išnyksta susikurtos iliuzijos, apsaugos ir kiautai, už kurių iki tol buvo slepiamasi. Jų vietoje pasimato, atsiskleidžia ir išlaisvinama kažkas naujo.“ Koks jūsų asmeninis santykis su pervargimu ar net perdegimu? Darbas, kūryba, stipendijos, edukacijos, kelionės – visko atrodo daug.
Santykis yra. Praėjusią vasarą patyriau kertinį lūžį. Ilgai maniau, kad kaip menininkė nebeturiu daugiau ką pasakyti, apie ką šnekėti, ko duoti. Pernai pavyko išvykti į dvi puikias rezidencijas. Penkias savaites praleidau JAV, savo buvusiame universitete. Turėjau pastatyti 10-ies minučių trukmės darbą 20-čiai studentų. Tai buvo kūrybinė rezidencija – pasiimi sustyguotą tvarkaraštį, klausai seminarų, popiet dirbi su mokiniais, vakare esi laisvas. Jokių namų darbų! Vėliau per Šiuolaikinio šokio asociaciją išvykau į dviejų savaičių rezidenciją Italijoje, susijusią su „ConTempo“. O ten iš manęs išvis nieko nereikalavo ir nesitikėjo! Buvau suporuota su kita menininke – pirmą savaitę stresavome, kad visgi turime kažką padaryti, bet mus tikino, kad galime net į salę neiti, jei nenorime. Antrą savaitę protas atsipalaidavo ir prasidėjo labai įdomūs kūrybiniai pašnekesiai. Šie du mėnesiai ir buvo stumtelėjimas parašyti „Stiklinės“ projektą, nes gavau šansą pabūti erdvėje, kurioje iš manęs nereikalauja kasdienybėje įprasto multitaskingo.
„Stiklinėje“ lipu per daug savo nusibrėžtų ribų ir kaip šokėja, ir kaip choreografė, ir kaip žmogus. Spektaklio aprašas prasidėjo nuo svarstymo, ar mano gyvenimo stiklinė pusiau tuščia, ar pusiau pilna. Būdama JAV skaičiau vaikišką knygelę „Berniukas, kurmis, lapė ir arklys“. Berniukas paklausė arklio, kokia jo stiklinė, ir šis ramiai atsakė, kad džiaugiasi, jog išvis ją turi. Susimąsčiau.
Jei gydotės tuo, nuo ko susirgote, tai turbūt reiškia, kad vaikystės svajonė buvo prasminga.
Mano draugai yra girdėję, kad viską mesiu ir išvažiuosiu į kaimą auginti ožkų. Bet visi taip sako, tiesa? (juokiasi) Išsimiegi, paatostogauji savaitę, ir mintys grįžta ten pat.
