Kai Prancūzijoje gimusi Clara Giambino persikėlė gyventi į Lietuvą, jai buvo vos 21-eri. Nuo tada ji profesionaliai dirbo šokėja Kauno šokio teatre „Aura“, kaip choreografė ir atlikėja įrašė keletą dainų ir koncertavo, atidarė kavinę „Chaika“ ir įleido šaknis Kaune. Pavasariškai vidutiniškai šiltą dieną susėdome su kavos puodeliais pabendrauti apie jos kaip menininkės ir užsienietės arba, kaip save apibūdina Clara, kaunastic mylėtojos patirtis čia.
Pirmiausia gal gali papasakoti, iš kur esi kilusi ir kodėl palikai gimtąjį miestą?
Gimiau Marselyje – saulėtame mieste Pietų Prancūzijoje. Iki aštuoniolikos su tėvais gyvenau mažame kaimelyje maždaug 20 minučių nuo miesto. Po mokyklos įstojau į medicinos universitetą. Paauglystėje daugiausia dėmesio skyriau gamtos mokslams ir man nekilo jokių abejonių, kad noriu tapti gydytoja. Tačiau po maždaug mėnesio studijų Marselio universitete supratau, kad tai tikrai ne man. Prisimenu, galvojau, ką aš dabar darysiu, negi visi mano sprendimai per tuos metus buvo klaidingi. Vis dėlto nusprendžiau palikti universitetą ir užsirašiau į šokio dirbtuves. Visada mėgau šokti, bet laikiau tai hobiu – niekada nemaniau, kad šokis gali būti mano profesija. Dirbtuvėse susipažinau su šiuolaikinio šokio mokytoja, kuri pasiūlė prisijungti prie jos vedamų pamokų Šiaurės Prancūzijoje. Skubiai persikelti į kitą šalies kraštą, 1000 kilometrų nuo namų, buvo drastiškas ir nelengvas pasirinkimas, tačiau jaučiau stiprų tėvų palaikymą. Taigi susikroviau lagaminus, viena pati nuvairavau visus tuos kilometrus ir metus gyvenau bei šokau Šiaurės Prancūzijoje. Ši patirtis buvo nuostabi.
Kas tave atvedė į Kauną?
Po pamokų Šiaurės Prancūzijoje studijavau šiuolaikinį šokį Londone, o paskui Izraelyje. Periodas Izraelyje buvo fiziškai alinantis, tačiau po jo jaučiausi tvirtai pasirengusi kaip profesionali šokėja. Tuomet nusprendžiau, kad atėjo laikas ieškoti darbo ir pradėjau internete tikrinti pasiūlymus bei šokėjų atrankas. Verta paminėti, kad paprastai skelbimų iš viso būna apie dešimt, o pasaulyje – apie dešimt milijonų šokėjų. Rasti darbą visu etatu šokio pasaulyje yra be galo sunku. Privalai būti labai talentingas, reikia, kad nusišypsotų sėkmė, arba turi idealiai atitikti konkrečią šokio trupės vadovo meninę viziją. Tad patirties beveik neturintys šokėjai paprastai siunčia užklausas į kone visus darbą siūlančius teatrus. Taip atsitiko ir man su Kauno šokio teatru „Aura“ – tai nebuvo vienintelis skelbimas, į kurį atsiliepiau, tačiau būtent „Aura“ pakvietė mane į peržiūras.
„Auros“ šokėjų atranka vyko Berlyne. Kol nesutikau Birutės Letukaitės, maniau, kad teatras įsikūręs Vokietijoje, todėl žinia, kad trupė iš tiesų dirba Lietuvoje, buvo nemenkas siurprizas. Tačiau, gavusi kvietimą į antrąjį peržiūrų turą Kaune, nusprendžiau dalyvauti. Mano pirmas įspūdis apie Kauną buvo nekoks, nes atvykus oras čia buvo beveik apokaliptinis, o gatvės visiškai tuščios. Tačiau tuo metu jaučiau didžiulį alkį darbui ir šokiui. Nusprendžiau, kad prie visko prisitaikysiu. Kai „Aura“ man pasiūlė darbą, persikėliau čia. Džiaugiuosi šiuo sprendimu, nes dabar Kauną matau visai kitomis akimis.
Ko naudingo tave išmokė darbas „Auroje“ ir kodėl nusprendei palikti trupę?
Išmokau nepriimti visko asmeniškai. Svarbu suprasti – kai šoki trupėje, ne tu esi svarbiausias. Šokio teatro vadovas turi konkrečią idėją ir tu turi ją išpildyti, o jeigu neatitinki šios vizijos, tau taip ir pasakys. Turėjau išmokti susitelkti ties darbu kaip šokėja, o ne kaip kūrėja. Tai įprasta praktika daugelyje šokio trupių, turinčių meno vadovą. Juk visi genijai yra stiprios ir kartais sudėtingos asmenybės. O aš tikiu, kad Birutė yra geniali. Ji pakylėjo Lietuvos šiuolaikinį šokį ir vis dar daro stebuklus. Vis dėlto po netrumpo laiko palikau teatro trupę ir pradėjau daugiau dirbti savarankiškai, nes pajutau poreikį išreikšti savo meninę viziją. Norėjau vėl atrasti savo įkvėpimą ir tobulėti bei pati augti kaip menininkė ir kaip žmogus. Nors šokis yra mano pagrindinė aistra, turiu daug pomėgių, todėl nenoriu koncentruotis vien tik į jį. Niekada negalėčiau atsisakyti šokio, nes tai mano dalis, bet norėjau skirti šiek tiek laiko kitiems savo įgūdžiams.
labai norėčiau turėti daugiau progų kaip dainininkė ir šokėja pasirodyti Kaune, nes myliu šį miestą ir noriu jam ką nors duoti.
Vienas iš šių įgūdžių yra dainavimas. Ar aistrą dainuoti atradai čia, Kaune, ar tai visada buvo tau artima? Gal įsivaizduoji, kaip norėtum puoselėti šią veiklos sritį ateityje?
Visada jaučiau tam aistrą, bet niekada neturėjau drąsos gilintis. Daugiausia, ką galėjau padaryti, – kelti koverius „Instagram“ platformoje. Turėdama daugiau laiko, tai ir pradėjau daryti. Pamatęs šiuos video, su manimi susisiekė Ilja Gun, grupės „Royce“ narys ir mano buvęs kolega iš „Auros“ spektaklio „Sprendimas“. Gavau jo žinutę su pasiūlymu bendradarbiauti ir bandyti ką nors naujo įrašyti studijoje. Susitikome su Ilja ir Justu Katauskiu – eksperimentavome su įvairiomis melodijomis ir tekstais. Po truputį pradėjome kurti ir taip gimė mano pirmoji daina „Širdis“.
Smagu, kad ši daina sulaukė dėmesio. Manau, pagrindinis atlikėjo tikslas ir yra klausytojai. Puiku turėti talentą dainuoti ir rasti žmonių, su kuriais gali kurti, bet jei niekam neįdomu klausytis tavo dainų – nelieka prasmės. Nesinori kurti vien tam, kad patenkinčiau savo ego. Man svarbu dalintis savo kūryba su žmonėmis. Džiaugiuosi, kad šiuo metu galiu nemažai koncertuoti Vilniuje, Klaipėdoje, Anykščiuose ir kituose miestuose, tačiau labai norėčiau turėti daugiau progų kaip dainininkė ir šokėja pasirodyti Kaune, nes myliu šį miestą ir noriu jam ką nors duoti.
Nors dar nesi įvaldžiusi lietuvių kalbos, dainos „Širdis“ tekstas paremtas Vinco Mykolaičio-Putino eilėmis. Kaip gimė idėja sukurti dainą pagal lietuvišką poeziją?
Kai dirbau su šia daina, norėjau rasti jungties tašką tarp to, kas man patinka, ir to, kur dabar esu. Man svarbu, kad Lietuvos publika mane išgirstų ir suprastų. Tikėjausi, kad dainavimas lietuviškai padės sukurti tą ryšio jausmą. Tačiau, nors dabar lietuviškai jau galiu susikalbėti, tikrai dar negaliu šia kalba kurti dainų žodžių. Tad lietuviška poezija tapo puikia atrama kuriant naują dainą, idėją palaikė ir prodiuseriai. Po ilgų paieškų radome šį eilėraštį, kuris man pasirodė artimas.
Taip pat esi viena iš „Chaikos“ Kaune įkūrėjų. Kaip nusprendei čia atidaryti kavinę? Kuo, tavo nuomone, „Chaika“ ypatinga?
Tuo metu šokis buvo tapęs mano sąskaitų apmokėjimo būdu, o tai man kėlė stresą, jaučiausi nelaiminga. Atsidūriau situacijoje, kai turėjau šokti visą darbo dieną, nes kitaip mėnesio pabaigoje neturėčiau ką valgyti. Tapti profesionalia šokėja nusprendžiau iš aistros, bet ši veikla tapo pragyvenimo priemone. Dėl to jaučiau, kad mano meilė šokiui blėsta. Nenorėjau taip žvelgti į meną.
Turėjau rasti tvaresnį būdą išgyventi. Esu ugningas žmogus, todėl atsitiktinio darbo pasirinkimas man nebuvo išeitis. Pradėjau ieškoti ko nors stabilaus, kas man patiktų ir šalia ko turėčiau laisvę kurti. Surašiau savo pomėgius ir peržvelgusi sąrašą pastebėjau, kad viskas veda į kavinės atidarymą. Tuo metu gyvenome kartu su mano dabartine verslo partnere Silvija Butkute ir turėjome daug bendrų interesų. Ją taip pat sudomino idėja atidaryti kavinę Kaune.
Mus abi žavėjo „Chaika“ Vilniuje. Trūko Kaune tų pyragų (juokiasi). Susisiekėme su „Chaikos“ komanda Vilniuje ir jiems taip pat patiko idėja atidaryti kavinę Kaune. Po truputį ši fantazija, apie kurią juokavome, tapo vis realesnė. Pradėjome neturėdamos jokios patirties ir žinių apie verslą, kavą, desertus. Tiesiog buvome didelės „Chaikos“ gerbėjos ir tikėjome, kad to reikia žmonėms, gyvenantiems Kaune. Daug dirbome ir atidarymu nuoširdžiai didžiavomės. Manau, kad tai viena priežasčių, kodėl kauniečiams patinka ši kavinė.
Mane pačią „Chaika“ žavi tuo, kad ji skirta visiems. Nesvarbu, netoleruojate laktozės ar glitimo, esate veganas ar valgote viską, „Chaikoje“ visada yra iš ko rinktis.
Jau paminėjai savo pirmą įspūdį atvykus į Kauną, bet gal galėtum plačiau papasakoti apie savo patirtis čia? Ar buvo sunku prisitaikyti prie gyvenimo Lietuvoje?
Buvau labai nelaiminga gyvendama Londone. Tai toks didžiulis miestas ir visas tas milžiniškumas netiko mano asmenybei. Izraelyje gyvenau kibuce – labai mažoje gyvenvietėje. Ten vos keli namai, o toliau tave supa tik laukymės. Taigi, po nemalonaus pirmojo įspūdžio per atranką, atvykusi gyventi į Kauną supratau, kad šis miestas yra idealus balansas tarp to, ką esu patyrusi. Tai nedidelis, bet ne absurdiškai mažas miestas. Jame daug įdomių lankytinų vietų ir pakankamai kultūrinės veiklos. Kaunas man tapo jaukia ir artima vieta.
Kokios tavo mėgstamiausios Kauno vietos?
Man labai patinka Šančiai. Kurį laiką ten gyvenau ir atradau, kad tai įdomi vieta pasivaikščiojimams. Šančių aura meniška ir chaotiška gerąja šio žodžio prasme. Dėl nuostabios gamtos labai mėgstu Pažaislio vienuolyną, aplinkinius miškus, Kauno marias, Kleboniškį ir Lampėdžius. Pamėgau „Paraką“ – tai įdomi ir unikali erdvė. Džiaugiuosi, kad pagaliau atsidarė „Romuva“, nes visus tuos metus tai buvo tarsi paslaptis. Mėgstu ir tiesiog vaikščioti po Laisvės alėją. O kalbant apie vietas, kur galima užkąsti ar atsigerti, man prie širdies „Ridikas“, barai „Godo“ ir „Kultūra“. Žinoma, ir „Chaika“.
Ar planuoji likti gyventi Kaune visam laikui, o gal dar svarstai grįžti į Prancūziją ar kraustytis kur nors kitur?
Ką tik įsigijau namą Kaune. Tikiuosi, kad tai bus saugi erdvė man ir mano partneriui Arūnui Mozūraičiui gyventi ir visada turėti vietą, į kurią galėsime sugrįžti bei vadinti namais. Aš taip funkcionuoju – man reikia kažko stabilaus, kad galėčiau daryti tai, kas man patinka, tad čia bus mūsų namų bazė. Likau Lietuvoje, nes atradau galimybes dirbti ir įgyvendinti savo idėjas. Aš vis dar įžvelgiu daug galimybių ir jaučiu įkvėpimą. Čia vis dar mokausi ir augu kaip menininkė bei asmenybė. Kol taip yra, žinau, kad esu teisingoje vietoje.
