Nors planuojame išsilaipinti Marse ir diplominius darbus už mus rašo kompiuteris, tai tik menkos smulkmenos palyginus su tuo, kad niekaip neišsprendžiame problemų, dėl kurių tūkstančiai žmonių visame pasaulyje vėl ir vėl palieka savo namus. „Mobilumas turi būti grįstas noru, o ne būtinybe“, – tokią antropologės mintį neseniai išgirdau konferencijoje, ir ji niekaip manęs neapleidžia. Gal kiekvienas kelionės tikslas tėra miražas, ir jam neišsisklaidžius negali sau atsakyti, tau to reikia ar tu to nori. Panašius klausimus spektaklyje „Sarab“ kelia cirko trupė iš Palestinos, netrukus pasisveikinsianti su tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ žiūrovais.
Vienas spektaklis Vilniuje, trys – Kaune, ir pasikalbėjus su Palestinos cirko mokyklos ir trupės (PALCIRCUS) atstovu Noor Abo Alrob man atrodo, kad gastrolės galėtų tęstis ir kituose Lietuvos miestuose.
Noor, kaip tau ir kolegoms sekasi šiomis savaitėmis, kai, kiek mus pasiekia žinios, santykiai tarp Izraelio ir Palestinos paaštrėję?
Įtampa išaugusi nuo praėjusių metų, bet, žinai, niekada ramu ir nebuvo, tai mūsų kasdienybės dalis. Pastruoju metu daugiau veiksmo Gazos Ruože, o mes Vakarų Krante, bet situacija greitai keičiasi. Stengiamės, kad mūsų gyvenimui, veiklai įvykiai neturėtų įtakos. Žinoma, planuoti bet kokius ilgalaikius procesus yra labai sunku – ne tik dabar, apskritai. Turime būti lankstūs. Atšaukimų ir atidėjimų neišvengiame. Pernai balandį mes, dvidešimt palestiniečių, su britais statėme spektaklį. Dirbome savaitę, o paskutinę dieną politinė situaciją užaštrėjo taip, kad publikai rezultato parodyti taip ir negalėjome.
Na, cirkas turbūt gera terpė išmokti, kaip reaguoti į įvairiausias situacijas. Kiek laiko pats esi su Palestinos cirko mokykla?
Prisijungiau 2008-aisiais. Esu iš Dženino miesto Palestinos šiaurėje, o mokykla 2006-aisias įkurta Ramaloje. Nusprendę plėstis jie atsirado Dženine, ėmiau mokytis – visiškai netikėtai, man buvo smalsu. Palestinoje cirko išvis neturėjome. Apie jį žinojau tiek, kiek matome televizoriuje – didelės palapinės, gyvūnai… Taigi prisijungiau prie dviejų mėnesių trukmės kursų. Ėmiau domėtis, kodėl gi čia nėra nei palapinės, nei gyvūnų. Ką veiksime? Taip ir išgirdau apie šiuolaikinį, socialinį cirką, akrobatiką, žongliravimą, komandinį darbą, kūrybinį procesą. Po dviejų mėnesių savo pasirodymą pristatėme šeimoms ir bičiuliams. Na, nuo tada aš šeimos narys. Dabar esu etatinis darbuotojas, koordinuoju meninius procesus, dėstau. Taip pat ir pasirodau. Taip ir nesugebėjau išsirinkti vienos disciplinos, visos patinka – žongliruoju, užsiimu akrobatika, nesibaidau ir tramplino.
Tave išvysime ir Lietuvoje, taip?
O, taip.
Palestinos cirko mokyklai jau beveik 20. Ar didelis tai fenomenas? Ar sunku pas jus patekti, o gal tėvus vis dar reikia įtikinėti?
2006-aisiais žodyje „mokykla“ tilpo 5 žmonės, o dabar turime 350 mokinių visame Vakarų Krante. Išskirčiau dvi mūsų veiklos kryptis – tai edukacija ir meninė kūryba.
Nesame profesionali mokykla, nesiūlome nuolatinių studijų. Dauguma mokinių į užsiėmimus ateina kartą ar du per savaitę, tai lyg ir popamokinė veikla. Dirbame su vaikais nuo penkerių, mokome įvairių cirko specialybių, taip pat ir gyvenimiškų įgūdžių. Pasitikėjimas kitais ir savimi, darbas komandoje, gebėjimas organizuoti pasirodymus – viskas svarbu. Be pagrindinės savo lokacijos Birzeite, veikiame ir kituose miestuose, kur partneriai mums padeda steigti cirko klubus. Turime partnerių Dženino pabėgėlių stovykloje, Nabluse, Tulkarme, Ramaloje, Jeruzalėje, Betliejuje. Ten darbuojasi vietiniai mokytojai.
Dar galiu išskirti darbą su moterimis – pavyzdžiui, su Dženino moterų reabilitacijos centro gyventojomis. Joms tarp 14 ir 20 metų, ir dabar jos stengiasi įgyti bazinį išsilavinimą, kam neturėjo progos anksčiau. Tame centre mokosi IT pagrindų, kirpėjos ar siuvėjos profesijos. Cirkas irgi įtrauktas į tvakraraštį. Neruošiame iš jų profesionalių artisčių – siekiame padėti atsiskleisti kaip asmenybėms, suteikiame įrankių išreikšti save ir tobulėti, netgi geriau integruotis į darbo rinką.
350 moksleivių – tai bent jau 350 šeimų, kurios nuoširdžiai tiki tuo, ką darome, ir pasitiki mokykla kaip saugia vieta jų vaikams.
Mums svarbūs ir žmonės su intelekto sutrikimais. Su dviem centrais dirbame penkerius metus. Jų gyventojus ruošiame būti artistais! Jie kas savaitę lankosi mūsų mokykloje ir itin daug dėmesio skiria atlikimo technikos kokybei. Žinoma, tai ilgai trunka, iki pasirodymo publikai gali praeiti ir visi penkeri metai, bet norime, kad jie jaustų pasitikėjimą, galėtų savimi didžiuotis ir nesulauktų aplodismentų tik dėl to, kad bando.
Į kūrybinį procesą, kuris yra antroji mūsų veiklos dalis, įtraukiame dviejų amžiaus grupių menininkus – nuo 14 iki 18 ir vyresnius. Kartu kuriame pasirodymus, suteikiame jiems galimybę dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, bendradarbiauti su kitomis cirko mokyklomis. Kalbant apie pasirodymus turiu pasakyti, kad visi jie turi konkrečią temą, apie kurią mes norime kalbėti. Kai sakau „mes“, turiu galvoje mūsų cirko kūrėjus, kurie kiekvienas sprendžia pats, dažnai remdamasis asmenine patirtimi. Kad sugeneruotume stipresnę žinutę, įtraukiame ir šokio bei teatro elementų. Tai ne tiesiog pramoga ar tiesiog menas.
Kokią žinutę į Lietuvą atneš spektaklis „Sarab“?
Jis apie migraciją – visame pasaulyje. Pasirinkome šią temą, nes ji tokia pat sena, kaip žmonija. Ir prieš tūkstančius, ir prieš šimtus metų, ir šiandien turime pabėgėlių, ir ateityje tai niekur nedings. Spektaklyje kalbame apie migrantų istorijas ir jų pasikartojimą. Esame palestiniečiai, o palestiniečiai gerai žino, ką reiškia būti pabėgėliais. Mes – vidiniai migrantai. 1948 metais, kai zionistų judėjimas įkūrė Izraelio valstybę, patyrėme katastrofą, kurią vadiname Nakba. Sunaikinta daugybė kaimų, daugybė žmonių buvo priversti palikti savo namus. Dalis įsikūrė Jordanijoje, Sirijoje, Irake, o kiti persikėlė pačioje Palestinoje. Su tavimi kalbamės gegužės 15-ąją – būtent šiandien minime Nakbą. Bet pabėgėlių tragedijos – ne tik Palestinos istorija, daugybė tautų visame pasaulyje tai patyrė.
Ar galėtum patikslinti tokį dalyką – jei gerai suprantu, Palestinos cirko mokykla gali veikti Vakarų Krante, bet ne Gazos Ruože?
Gazoje yra keturios cirko trupės, su kuriomis bendradarbiaujame. Bet negalime jų atsivežti pas save ar patys ten apsilankyti. Daug kartų esame bandę gauti tam leidimą, bet Izraelio pareigūnai jų nesuteikia. Dalinamės edukacine patirtimi, priemonėmis, siunčiame ten mokytojus iš užsienio. Visa tai daryti padeda tarptautiniai partneriai.
O kas buvo pirmieji jūsų mokytojai? Minėjai, kad Palestinoje cirko iki šios mokyklos išvis nebuvo. Vadinasi, kažkas turėjo pas jus atvažiuoti ir imtis darbo.
Idėjos autorius – palestinietis teatralas Shadi Zomorrod. Jo žmona Jessika Devlieghere yra belgė. Kaip jau sakiau, pradžia buvo penki bendraminčiai, kurie ėmė bendrauti su menininkais užsienyje, kad šie atvažiuotų pamokyti juos ir vietos vaikus, kad gimtų pirmoji Palestinos cirko karta. Per visą tą laiką dirbome ir dirbame su partneriais Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Ispanijoje, taip pat su tokiomis organizacijomis, kaip „Klounai be sienų“. Bet nuo 2018-ųjų visi mokyklos darbuotojai yra palestiniečiai, toks ir buvo tikslas – kad mokykla priklausytų nuo vietos žmonių. Sulaukiame ir savanorių iš viso pasaulio.
Vyraujantis Palestinos įvaizdis žiniasklaidoje – tai viena didelė pabėgėlių stovykla ir jokio „normalaus“ gyvenimo. Jūsų mokykla laužo tą stereotipą. Ar tai vienas siekių?
Taip, Palestinos kultūrinės tradicijos yra senos ir turtingos. Teatras, šokis, muzika, dailė – tai visada egzistavo. O dabar turime ir šiuolaikinio cirko, šiuolaikinio šokio. Procesai suaktyvėjo tais pačiais 2006-aisiais. 2000-aisiais prasidėjo penkerius metus trukusi Antroji intifada – sukilimas. Tuo laiku jutome didelį Izraelio spaudimą visose srityse, kariuomenė buvo visame Vakarų Krante. Intifadai pasibaigus ir kariniams veiksmams kiek aprimus prasikalė daug naujų kultūrinių daigų. Panašiu metu, kaip mes, radosi ir muzikos, teatro, šokio mokyklos.
Dėl žiniasklaidos turiu pasakyti, kad į pasaulinius kanalus patenka tai, ką Izraelis norėtų, kad pasaulis matytų. Mums sunku pristatyti tikrą gyvenimą. Netgi socialiniuose tinkluose esame labai stipriai apriboti. Tad pasirodymų ir gastrolių metu, susitikdami su žmonėmis akis į akį, galime perduoti žinutes, kurios kitais kanalais jų tiesiog nepasiekia. O suvokimas, kas iš tiesų vyksta aplink, yra pirmas žingsnis link geresnės ateities.
Kaip į šiuolaikinius scenos menus žiūri vyresni palestiniečiai?
Naujos meno formos yra, na, naujos! Kai pradėjome veiklą, visuomenei ji atrodė keista. Jau pasakojau apie palapines, matytas televizoriuje. Tad įtikinti, kad mes įdomūs ir mūsų veikla prasminga, nebuvo lengva, ypač mažesniuose miesteliuose, kur gyvena konservatyvesni žmonės. Bet priėmėme vis daugiau mokinių, susipažinome su jų šeimomis, kvietėme jas į pasirodymus – taip net didžiausi skeptikai pakeitė nuomonę. 350 moksleivių – tai bent jau 350 šeimų, kurios nuoširdžiai tiki tuo, ką darome, ir pasitiki mokykla kaip saugia vieta jų vaikams.
Bet jei visi išvažiuos, kaip vystysime Palestinos kultūrą?
Žmonėms patinka dinamiški šou, įtraukiantys ir leidžiantys bent trumpam pamiršti kasdienybę. Rimtesni spektakliai, kalbantys apie socialines ir ekonomines problemas, lytiškumą, patyčias irgi aktualūs visiems. Tai visų mūsų problemos! Taigi dabar Palestinoje cirkas yra pripažinta meno forma, lygiai kaip muzika ir teatras.
Esate organizavę ir tarptautinį cirko festivalį. Ar planuojate tęsti šią tradiciją?
Bandom, bandom. Pirmasis vyko 2016-aisiais, tada po poros metų, planavom trečiąjį 2020-aisiais. Pandemija sukėlė chaosą, na, tu gerai žinai. Dabar neturime pakankamai išteklių, kurių reikia tarptautiniam renginiui. Sudėtinga su finansais, nes tarptautiniai donorai nutraukia paramą Palestinos menams ir kultūrai. Bet bandom padėti tarptautinėms trupėms rengti gastroles Palestinoje, o mūsų menininkus išvežti į festivalius svetur, kad jie pamatytų tarptautinį lygį. Mūsų bendruomenė maža, bet norime, kad ji tobulėtų.
O kodėl mažėja finansinė parama?
Yra kelios priežastys, galiu papasakoti apie svarbiausią. Iki šiol mus daugiausiai rėmė Europos Sąjunga, europinės organizacijos. Pastarąjį dešimtmetį ši parama mažėja. 2019-aisiais pasiektas kritinis taškas, kai ES lygmeniu nuspręsta, jog norėdami gauti finansinę paramą turime pasirašyti, jog sutinkame su teiginiu, kad visos Palestinos politinės partijos yra teroristinės organizacijos. Kilo judėjimas, skatinantis boikotuoti tokias sąlygas. Daug organizacijų dėl šios priežasties nutraukė veiklą. Kai į kultūrinę veiklą integruoji politiką, tai negali neturėti įtakos.
Noor, grįžkime dar šiek tiek prie „Sarab“ temos. Ar tu niekada nesvarstei persikėlimo į kitą šalį galimybės?
Tapti migrantu, prašyti prieglobsčio? Žinai, mano senelis buvo migrantas. Jo gimtasis miestelis yra dabartinėje Izraelio teritorijoje. 1948-aisiais jam teko bėgti į Dženiną, kuris dabar yra Vakarų Krante. Pats niekada nesvarsčiau palikti Palestinos. Nemanau, kad pabėgėlio gyvenimas man patiktų. Gal ir yra privalumų… Bet Palestinai reikia jaunų žmonių. Reikia, kad investuotume į gyvenimą čia, kad dirbtume su jaunąja karta, skatintume jos sąmoningumą, suteiktume galimybę būti laisviems. Net jei Izraelis kontroliuoja mūsų politiką ir ekonomiką, jie neturi įtakos mūsų menui ir kultūrai. Tad būtent čia turime erdvės būti kritiškiems tam, kas vyksta ir mūsų netenkina, tai mūsų ruporas, nors ir sunku garsiai apie save pranešti dėl visų mano jau minėtų apribojimų.
Be abejo, profesionaliems menininkams mūsų šalyje beprotiškai sunku. Rinka labai nedidelė. Tad profesionalai išvažiuoja, neradę būdo iš savo talento pragyventi namuose. Bet jei visi išvažiuos, kaip vystysime Palestinos kultūrą?
–
Palestinos cirko mokyklos trupės spektaklį „Sarab“ festivalis „Cirkuliacija“ birželio 9, 10, 11 dienomis kviečia pamatyti Kauno kultūros centro „Girstučio“ padalinyje. Po birželio 9 d. pasirodymo galėsite pratęsti mano pokalbį su Noor ar pakalbinti kitus svečius iš Palestinos. Visa festivalio programa, kurioje šiemet daug dėmesio migracijai ir jos keliamiems iššūkiams: www.cirkuliacija.lt
