Kai pasibaigus renginiui kažko dar tikėdamasis trypčioji kultūros centro prieangyje, kai grįžti spektaklio žiūrėti antrąkart, kai telefonas ir tu pats geriausiai jaučiatės skrydžio režime, kai basakojai festivaliautojai prieangyje prasilenkia su ministru be kaklaraiščio, kai ankstyvą rytą Laisvės alėjoje susitinki miesto apžavėtus artistus, kurie išvakarėse iššoko aukščiau nei prie M. Žilinsko galerijos stypsantis „Žmogus“ – taip, tai festivalis.
Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ Kaune – septintąkart. Organizatoriai šiemet sulaužė sveikintiną tradiciją apsistoti vis kitame, įprastai aukštosios kultūros neapdovanotame, miegamajame rajone, tačiau šeštadienio vakarą tarp spektaklių sukdama ratus po stebuklingai tylią Dainavą supratau, kad jų misija decentralizuoti veiksmą Kaune sėkmingai tęsiasi.
Praėjusiais metais cirką suleidusi net į Šančių laiptines, o į Kauną pritraukusi žanro profesionalų bendruomenę „Circostrada“ iš visos Europos, šiemet „Cirkuliacija“ pristatė nors nedidelę apimtimi, bet itin erdvią patirtimi programą. Kiek cirkuliacijos yra migracijoje, ir atvirkščiai, mąstyti kvietė artistai ir trupės iš Čilės, Brazilijos, Maroko ir Palestinos. Tiesa, sostinėje festivalis surengė ir pažintį su cirku iš Senegalo, tačiau mano patirtis šįkart apribota Kaune matytais pasirodymais.
Birželio pradžia ne visuomet užtikrina tinkamą klimatą lauko spektakliams, tačiau ketvirtadienio vakarą Nepriklausomybės aikštės trinkelės buvo tikrai maloniai įkaitusios, tad persikelti į marokietišką kavinę, kurią čia pat įkūrė savo istoriją skvotuose ir gatvėse kurti pradėję „Colokolo“, nebuvo sudėtinga. Juk kavinės, ilgus metus veikiančios prie turgaviečių, stočių ar kitų vidinės ir išorinės migracijos taškų, panašios visame pasaulyje, kaip ir jose veikiantys personažas. Gal tik tas, kurį Rabate vadina Hamza, Kaune taptų kokiu nors Alvydu. „Qahwa Noss Noss“ – kasdieniško nuobodulio poezija, rimuojama įvairiomis cirko disciplinomis, žavinti artistų laisvumu ir įtraukianti absoliučia sinergija. Tokia, kuri nebeleidžia iki galo suvokti, kas įgimta, o kas – išmokta, ir sumišęs supranti, kad būtent tai ir reiškia autentiką.
Jei spektaklis apie kavinę – pirmasis, tai žvelgti į dangų per „Girstučio“ stogą kvietęs „Chouf le ciel“ – kasdienybės ribas peržengęs naujausias „Colokolo“ darbas, kulminaciniame taške fiziškai įtraukęs per daug ir nesimaiviusią publiką. Po spektaklio paklausti, kuri erdvė – lauko ar teatro salės – jiems artimesnė, trupės nariai padiskutavę išsidavė, kad nors sienų, stogo, perskaitytos programos bei įsigyto bilieto įrėmintą auditoriją valdyti paprasčiau, nuostabiausi dalykai visgi įvyksta aikštėse ir gatvėse. Juk pirmasis trupės, gyvenusios skvote, pasigamintas spyruoklinis tramplinas tebuvo ant benzino statinės užmesta lenta – triukas išties pavyko magiškas, mat publikoje gimė aktuali interpretacija, jog tokia konstrukcija simbolizuoja vis šokinėjančias degalų kainas.
Nors išmokus skaityti šiuolaikinio cirko žodyną, kurio dialektų skaičius nėra baigtinis, atsiveria galimybės tikslesniam vertinimui, ši scenos menų pasaulio dalis nuostabi tuo, kad neteisingų atsakymų praktiškai nėra – kaip ir blogų klausimų. Jie gali būti nebent nejautrūs. Menininkai savo patirtis, džiaugsmą ir skausmą (liūdesio ir melancholijos šiemetinėje „Cirkuliacijoje“ buvo gal net daugiau už paikus juokus) atveria savitomis metodikomis, neretai gimusiomis kaip protesto būdas. Protestas prieš itin disciplinuotą tradicinę mokyklą, prieš kolonistų primestas išraiškos formas, prieš okupantų cenzūrą – visuomet yra kam nepaklusti.
Iš Palestinos atkeliavęs spektaklis „Sarab“ – lyg vis garsėjantis žadintuvas, bandantis budinti vienpusiško žinių srauto užliūliuotus europiečius. Vis pasikartojančią ir paprastai gerai nesibaigiančią pabėgėlystės istoriją fragmentuotu pasakojimu sekanti Palestinos cirko mokyklos trupė dalinasi itin asmeniškais siužetais apie prievartą, netektį, išsiskyrimą, neviltį ir vis išsisklaidantį gero gyvenimo miražą. Pasakojimai kuriami ne tik cirko, bet ir teatro kalba – galbūt todėl, kad vienas mokyklos įkūrėjų Shadi Zmorrod atėjo būtent iš teatro pasaulio. „Sarab“ grįžau žiūrėti antrąkart – paprasčiausiai norėjau geriau suprasti, ką svečiai nori pasakyti, atidžiau įsižiūrėti į istorijos sekėjus ir jų naudojamas priemones bei simbolius.
Sudėtinga lyginti „Colokolo“ ir Palestinos cirko mokyklos pasirodymus, marokiečių istorijos man (o ir likusiai publikai) pasirodė lengviau nuskaitomos. Tam įtakos galėjo turėti net muzika, kurios pasirinkimas palestiniečių atveju buvo taip pat itin fragmentuotas. „Colokolo“ gi turi savo didžėjų, o šis – vaidmenį spektaklyje. Kita vertus, niekas ir nežadėjo, kad gali būti malonu ir lengva suvokti tai, kas vyksta Palestinoje. Kartoti „Sarab“ buvo geras sprendimas ir dėl to, jog visuomet įdomu palyginti, kaip kūrinys keičiasi. Penktadienio pasirodymas buvo pradėtas žinia, kad Izraelyje suimtas (ne pirmą kartą) vienas trupės narių. Viena vertus, tai sutekia dar daugiau prasmės trupės darbui ir egzistavimui apskritai, kita vertus, toks šviežias emocinis smūgis daugiau rakina nei išlaisvina.
Nuo muzikos galima pradėti dueto „Cia Doisacordes“ spektaklio „Cá entre nós“, rodyto Kauno kultūros centre, refleksiją. Vien jau todėl, kad tai graži ir kiek lietuviška istorija! Thiago Souza (Brazilija) ir Roberto Willcock (Čilė) susipažino abu slėgusioje Nacionalinėje cirko mokykloje Brazilijoje ir išmovė ieškoti laisvės į Europą. Pastudijavę Turine vaikinai atsidūrė Aleksote – čia dalyvavo cirko centro „Cirko Sapiens“ meninėje rezidencijoje, o su Gildu Aleksa prašnekus apie būsimo spektaklio muziką į dėlionę bemat įsiklijavo trupės „Teatronas“ bendražygis kompozitorius Jokūbas Tulaba. Sunku įsivaizduoti, koks buvo kūrybinis procesas, bet be garso takelio ši plunksniškai lengva apie virvę besisukanti istorija su sudėtingo istorinio epo elementais nebūtų tokia pagauli. Thiago ir Roberto teigia permąstę virvės discipliną, dekonstravę tradicinį žodyną — tai skamba įdomiai, bet mano cirko patirtis tokia menka, kad nė neįsivaizduoju, koks yra „vadovėlinis“ virvės naudojimas. Nors negaliu vertinti, kaip pavyko dekonstrukcija, bet jaučiu, kad dviejų veikėjų spektaklis, kurio pavadinimas galėtų būti verčiamas kaip „Tegul tai lieka tarp mūsų“, yra ovacijų verta daugiaplanė kinetinė skulptūra, atskleidžianti, kaip darniai ir nekasdieniškai sąveikauti gali skirtingi kūnai, kultūros, istorijos. Sakau „jaučiu“, bet ne aš viena – gegužė tarptautinė platforma „circusnext“ spektaklį „Cá entre nós“ išrinko šių metų laureatu.
„Cirkuliacijos“ meno vadovas Gildas Aleksa dar prieš festivalį išdavė, kad kitąmet programoje matysime ir kitą „circusnext“ laureatą – Alice Tibery Rende spektaklį „Fora“. Tai leidžia lengviau atsipūsti – aštuntoji „Cirkuliacija“ bus. Nežinia, kur (gal vėl kuriame nors pikantiškesniame mikrorajone?), nežinia, kokia, bet bus.
Stebint atvirą festivalio virtuvę akivaizdu, kad komanda atsipūsti neturi kada, ir niekas čia neturi prabangos kurti tik vieną vaidmenį. Bet ir negali būti naudingas tik dėl vienos savybės, gamtoje taip nebūna (tie patys „Colokolo“ yra ir artistai, ir scenografai, ir kas tik nori) – čia toks, pusiau juokais, mano palinkėjimas organizatoriams. Dar norėtųsi palinkėti, kad būtų daugiau tokių savikritiškų ir naujų patirčių nesibaidančių sprendimų priėmėjų, kaip Valdas Benkunskas. Naujasis Vilniaus meras, jei pamenate, savo rinkiminėje komunikacijoje kiek naftaliniškai žadėjo „miestą be cirkų“. Politikas Gildo jam nusiųstą kritišką žinutę perskaitė teisingai ir nepraleido progos atidžiau susipažinti su festivaliu, šiuolaikiniu cirku ir jo poveikiu miestui bei visuomenei.
P.S. Man labai patinka, kad Gildas prieš kiekvieną spektaklį įspėja, jog telefonais fotografuoti ir filmuoti ne tik negalima, bet ir nelegalu, o ir pavojinga atlikėjams. Šis perspėjimas įsiminė ir „ConTempo“ festivalio renginiuose. Kaip jau rašiau, skrydžio režimas – geriausias būdas išjausti spektaklius (ir kitus kūrinius) visu šimtu procentų ir tapti ne programą skrolinančiu vartotoju, bet lygiaverčiu dalyviu.
