Kauno menininkų namuose rudenį baigėsi antrasis videomenui ir kino filmams, analizuojantiems skirtingas realybes bei tų realybių konstravimą, skirto ciklo „Mokumentai“ sezonas. Jo, kalbėjusio apie tai, kaip asmens dokumentavimo aktas gali tapti istoriniu artefaktu, finaliniu akcentu tapo lenkų menininkės Annos Konik filmas „Po ramiu dangumi“ (angl. „Under a Placid Sky“) ir jį lydėjusi diskusija.
Dobrodzień – nedidelis miestelis Lenkijos pietuose, kuris po Pirmojo pasaulinio karo sprendė, kurios šalies dalimi tapti. Tuomet vokiečių ir lenkų ten gyveno apylygiai. Antrojo pasaulinio karo įvykius čia žymi paminklas rusų nužudytam vokiečių kareiviui, stovintis žydo, žuvusio gete, sklype. Jis tikrai nebuvo vienintelis miestelio žydas. Sklype buvusio pastato griuvėsius jau atsiėmė gamta. Miestelio gyventojų sąrašus papildė naujakuriai. Kaip visa tai telpa vieno žmogaus galvoje? Ar visuomet sutampa individuali ir kolektyvinė atmintis? Paėmusi savo mamą, sergančią demencija, už parankės, Anna Konik vaikštinėja po miestelio parką – arba kalbasi su jo gyventojais, prisimenančiais vis kitas detales – ir vis šiek tiek kitaip.
Kauno menininkų namuose prisėdome su Berlyne daug laiko leidžiančia menininke, kurios kūrybos įrankiai – ne tik kinas, bet ir skulptūra, piešiniai, fotografija. Tad ir kalbėjomės ne tik apie konkretų filmą.
Žiūrėdama „Po ramiu dangumi“ mąsčiau, kad tokių miestelių, kuriuose istorija yra virtusi istorijomis, tarp kurių yra plyšių, daug ir Lietuvoje. Liudininkams senstant, faktai dyla, lyg metų metus naudojamas audinys. Taip ir nesužinai, kas gi iš tiesų vyko.
Taip, kur ta tiesa? Realybė susijusi su laiku, mūsų suvokimu, jautrumu.
Kodėl sukūrėte šį filmą? Norėjote papasakoti mamos istoriją?
Ne, visai ne. Mane pačią nustebino šis pasirinkimas ir tai, kiek laiko praleidau miestelyje. Tuo metu kūriau video instaliaciją apie migrantų problemą, apie moterų istorijas. Jos dalinosi savo gyvenimais, ir man tai kažkuo priminė mano mamos istoriją.
Dobrodzień anksčiau vadintas Guttentag, nes tai buvo Vokietijos dalis, o po Antrojo pasaulinio karo tapo Lenkija. Taigi persidengia ne tik atsiminimai, bet ir geografinės ribos. Kai ėmiau daugiau laiko leisti su sergančia mama, vaikščioti su ja, ėmiau kreipti dėmesį į aplinką ir mąstyti – kas tai per vietos, pastatai? Ką jie slepia? Kodėl jie tokie apleisti? Kas tai per žydų kapinės? Kas už tos senos gamyklos? Kodėl pamenu, kad mano vaikystės draugai ir jų mama kalbėjo vokiškai? Kodėl dabar aš kalbu vokiškai, gyvenu Vokietijoje, ten kuriu? Tokia buvo filmo pradžia. Elementų, nuvedusių mane į asmenišką kelionę su savo mama, jos praeitimi, tėvo atmintimi, nostalgija, buvo daug. Visi jie man pasirodę susiję su Dobrodzień.
Galbūt svarbu atsitraukti, kad galėtum grįžti į gimtas vietas ir užduotum tokius klausimus?
Nežinau, ar tai būtina, bet tikrai padeda mąstyti plačiau, neužsifiksuoti savyje ir savo emocijose. Mąstyti apie tai, kas asmeniška, ir kas – kolektyviška. Kas pozityvu, o kas – skaudu. Kaip gali visa tai sujungti.
Filme kalbinate daug vietos gyventojų. Jų pasakojimai labai skirtingi, vieni lyg imasi gynybinės pozicijos, kiti skaudžiai atviri. Sunku buvo kalbėtis? Ar išgirdote tai, ko klausėte?
Neruošiau klausimų iš anksto. Žmonės šnekėjo iš širdies. Nesu tyrėja ta tiesiogine prasme, nors mano darbai gali priminti tyrimus. Ne, tiesiog leidau žmonėms sakyti tai, ką jie norėjo, pasakoti tai, ką ir kaip jie prisimena apie praeitį, pasidalinti savo gyvenimais. Jų istorijos – globalaus konteksto, atsiminimų dėlionės dalys.
Mes pirmą kartą matome viena kitą, ir štai susėdusios mandagiai šnekučiuojamės. Esu įsitikinusi, kad nei jūs, nei aš neišduotumėme, neskriaustumėme kaimyno, neitumėme apvogti jo namų.
Tikrai ne.
Bet prieš 80 metų, pavyzdžiui, kaimo parduotuvių klientai vos ne pernakt tapo pardavėjų priešais, skundikais, plėšikais. Kaip jūs manote, kodėl?
Neturiu atsakymo. Nenorėčiau atsidurti tokioje situacijoje. Bet šio filmo kelionėje supratau, kad nenoriu nieko teisti. Filmas nesiūlo to daryti, jis palieka vietos žiūrovui pamąstyti. Toks pats klausimas jame keliamas, bet atsakymo nepamatysite. Šia prasme tai nėra tipiškas dokumentinis filmas, ne toks, kurio pabaigoje pateikiama istorijos reziumė.
Stebint situaciją Europos Sąjungos pasienyje rodosi, kad neapykanta iš tiesų prasiveržia itin greitai.
Man irgi taip atrodo, todėl savo kūryba, būdama Lenkijos piliete, stengiuosi palaikyti žmones, atsidūrusius nepavydėtinose situacijose. Manau, yra didelis atotrūkis tarp politinio konteksto ir to, kaip viską mato paprasti žmonės. Aplink daug manipuliacijų. „Po ramiu dangumi“ rodo realybę iš žmogiškosios perspektyvos. Rodo, kokia ji kompleksiška, ir kad nėra vieno atsakymo. Kviečia būti atviriems, jautriems ir nemąstyti nacionalistiškai.
Situacija pasienyje su Baltarusija – Lenkijos ir Lietuvos – tiesiog baisi. Akivaizdu, kad mūsų demokratijos vis dar silpnos. Visų svarbiausia juk žmogus, nesvarbu, kokia jo tautybė, odos spalva. Negalime leisti, kad žmonės mirtų tiesiog pasienyje, negalime tvoromis apriboti jų siekio ieškoti saugumo Vakaruose.
Nesu tikra, ar mano kūryba gali pakeisti mąstymą – kartais taip, kartais ne, bet aš negaliu nuleisti rankų. Laukiu naujo savo filmo „Silence Heard Loud“, kuriame pasakoju septynias Londone sutiktų migrantų istorijas, premjeros. Daugybė rašytojų, filmų kūrėjų ir kitų menininkų tyrinėja šias temas, ir kuo daugiau mūsų apie tai kalbės, tuo geriau.
Kaip sekasi filmui „Po ramiu dangumi“?
Jo premjera įvyko 2018 m. Krokuvos dokumentinių filmų festivalyje. Dobrodzień bendruomenei seansą surengiau miestelio bažnyčioje. Buvo nuostabi patirtis. Bažnyčia buvo sausakimša, tvyrojo visiška tyla. Žinoma, aš jaudinausi, juk pažįstu visus tuos žmones, jie pažinojo ir mano tėvus. Mama tuo metu jau buvo mirusi, man atrodo, tą dieną su ja atsisveikinau.
Prieš dvejus metus pirmą kartą buvau Lvove, Ukrainoje, man tai buvo labai įdomu. Iš dabar Ukrainai priklausančių žemių kilę mano tėvai, tuomet ten buvo Lenkija. Po šios kelionės geriau suprantu ir savo tėvus, ir ukrainiečius.
Filmą rodžiau ir Švedijoje, Vokietijoje. Man labai svarbu po peržiūros skirti laiko diskusijai, išgirsti, kokių sąsajų žiūrovai įžvelgė.
Ir ką patiriate diskusijose – ar visi mes su skausmingomis praeitimis elgiamės panašiai?
Taip, situacija daug kur panaši, ir kiekvienas turi savo būdų su tuo dorotis. Galime mokytis vieni iš kitų – geriau juk tiesti tiltus nei statyti sienas.
Ar kažkas miestelyje pasikeitė po jūsų filmo?
Nežinau, sunku pasakyti, tai ilgas procesas, ir su vienu filmu nieko nepakeisi. Aš tiesiog fiksavau ir tyrinėjau momentus, kurių anksčiau pati nepastebėjau. Ir, kai galiausiai visi susirinkome į bažnyčią žiūrėti filmo, sėdėjome greta vietas kito, buvo tikrai nesvarbu, kurio kilmė vokiška, kurio – lenkiška. Manau, tuomet, žiūrėdami filmą, vietos gyventojai tikrai išgirdo vieni kitų istorijas. Kaimynuose pamatė žmones, tokius pačius, kaip jie. Tai jau labai daug.
Projektas „Mokumentai“ – išplėstinės programos „Atsimokant Rytų Europą“ dalis. Šio projekto tikslas – permąstyti Rytų Europos regionui būdingas problemas – nuo istorinės praeities traumų, dekolonizacijos galimybių iki atminties politikos ar aktyvizmo strategijų. Daugiau informacijos apie projektą: https://cutt.ly/Unlearning_Eastern_Europe Projektą finansuoja Lietuvos kino centras.
