Kai kokiais 2016-aisiais susipažinome, Evelina Šimkutė buvo neseniai grįžusi iš Londono, kur baigė meno studijas, ir iš naujo atradinėjo Šilainius. Lipome fotografuotis ant daugiabučio stogo, kalbėjomės apie gausią mikrorajono poetų populiaciją. Po kurio laiko susitikome jau Kauno tvirtovės VIII forte, kur Evelina pažindino su kelis dešimtmečius čia daržininkaujančiomis moterimis.
Dar vėliau čia kalbinau ir architektą-menininką Džiugą Karalių, kurio iš šiukšlių sukurtos skulptūros ir šiandien pasveikina artėjant prie vieno gyvybingiausių Kauno tvirtovės elementų. Apie tokią kūrybingą ir tvarią forto panaudą caras turbūt nė nesapnavo.
Šilainių sodai – penktą sezoną pradėjusi iniciatyva, kasmet įgyjanti vis naują sluoksnį. Visai kaip tas dirvožemis, vis atsinaujinantis tam, kad džiugintų gamtos dovanomis. „Gamta mieste“ – taip vadinasi kūrybišką vietokūrą tarp savo tikslų mininčios Evelinos ir Sandros Galdikaitės pradėta iniciatyva, kviečianti atidžiau pažvelgti į aplinką ir nebijoti būti jos dalimi.
Su Sandra ir Evelina ant pakeltų lysvių susėdome vakarėjant, penktadienį, saulei švelniai dažant daugiabučius, o miestui jau ilsintis prieš šiemet pirmą tokį šiltą savaitgalį. Bet forto daržuose buvo pats darbymetis. „Pirmas mano derlius buvo trys bulvės, o dabar žiūrėk, kaip išsiplėtėm“, – juokiasi sutiktas tapytojas Reiu, o jo žmona Aldona, su kuria darbo valandomis susirašome apie universitetinius reikalus, pasiūlo pupelių daigų. Atsiimti reikia daigų mainytuvėse, kurios jums skaitant šį straipsnį jau bus įvykusios.
Evelina, kaip tu supratai, kad šiuose, tuomet dar mažai kam žinomuose, soduose reikia ne tik lysvių, bet ir edukacijos?
Evelina: Jautėm poreikį išsaugoti esamą sodininkų bendruomenę. Dauguma jos narių yra vyresnio amžiaus. Edukacinės lysvės idėja gimė patiems senjorams dar 2018 metais. Tuomet šią vietą, tiksliau, sodus joje, buvo apėmusi egzistencinė krizė, reikėjo ruošti viziją, kryptį, kaip įtraukti jaunimą, tėvus su mažais vaikais, tuos, kurie nežino, kaip iš sėklos užsiauginti augalą. Su kolegomis iš Talino čia surengėme pirmąsias dirbtuves, ir 2019 metais prasidėjo naujas istorijos etapas.
Sandra, o tavo koks kelias į Šilainius?
Sandra: Tiesiog rašiau straipsnį apie Eveliną ir Šilainių sodus, taip ir susipažinome. Anksčiau dirbau žurnaliste, redaktore, scenariste televizijoje, užsiėmiau ir komunikacija. Labai intensyvus grafikas. Perdegiau. Susikroviau kuprinę ir išvykau į solo kelionę – mėnesiui į Ameriką. Pajutau, kas yra metropolis, perteklinis vartojimas. Oho, pagalvojau, ir mūsų tas laukia, juk einame į Vakarus. Taip pat supratau, kad į vieną kuprinę telpa visas mano pasaulis ir kad tai – labai geras jausmas. Grįžusi ėmiau gilintis į tai, kas turi tam įtakos. Nes apskritai lengva jaustis nepakankamam – baigi universitetą, reikia susirasti darbą, kilti karjeros laiptais… Ėmiau mokytis sąmoningumo, o nuo čia nebetoli ir darnumas. Pasitarnavo ankstesni darbiniai įgūdžiai – pagalvojau, tiesiog pradėsiu dalintis žiniomis. Tada atsirado stovyklos jaunimui, verslioms moterims. Veikla įsisuko organiškai, o tai, ką veikiame su kolegomis, vadinasi „9 zuikiai“.
Ar dabar Šilainių sodų bendruomenė atjaunėjusi?
Evelina: Taip, ir išaugusi. Turime IT specialistą, medikų, jaunų šeimų. Yra pradėjusių sodininkauti nuo 1 kv. metro pakeltos lysvės, susipažinusių su egzistuojančia bendruomene ir persikėlusių į didesnį plotą. Jie pakeičia sodininkus, kurie palieka šį pasaulį, ar nusprendusius nebetęsti šios veiklos, ateina į jų lysves, bet yra ir vietos sodams plėstis.
Sandra: Ir jau turbūt daugiau ne šilainiškių nei vietinių gyventojų. Pati gyvenu Dainavoje. Su dviračiu iki Šilainių sodų atminti galiu per maždaug 40 minučių, pėsčiomis per pusantros valandos, autobusu – per 20 minučių.
Girdėjau, kad kažkur užsienyje bendruomeniniuose soduose eilėje prie lysvės laukia 300 žmonių.
Evelina: Laukia ir po dvejus metus, Londone tai normalu. Pas mus eilės nėra – va, yra dvi laisvos pakeltos lysvės. Jei kas ateis į daigų mainytuves birželio pradžioje, galės laimikius iškart ir pasodinti (juokiasi). Vilniuje, Pilaitėje, kiek žinau, naujai kuriami bendruomenės sodai užsipildė iškart, buvo laukiančiųjų sąrašas, įrengė dar lysvių.
Gal sodininkauti ištroškę žmonės pradės kraustytis į Kauną iš Londono, nes čia įmanoma gauti laisvos žemės, kad ir kvadratinį metrą.
Sandra: Galiu pasakyti, ką pastebiu savo aplinkoje. O pastebiu, kad mūsuose dar vis labai stiprus savininkiškumo jausmas. Va, kaip pasiimsiu, kaip užsisėsiu, kaip kontroliuosiu! Niekas neprieis. Būna, manęs klausia: kaip tu padarei, kad kiti iš tavo lysvės neskintų? Nieko nedariau. Koks skirtumas, ar žmogus, ar zuikis augalą nusiskins. Klausiantysis tada sako, kad yra skirtumas, kas nuskins. O kiti net baiminasi, kad, va, jei gaus tą plotelį, kaip reikės jį apsaugoti.
Nedažnai mes, būdami mieste, turime galimybę išsiteplioti, permirkti, kelti netvarką.
Evelina: Čia nėra kolektyviniai sodai ta tradicine prasme. Tai vieša vieta, nėra tvorų nei darbo laiko. Esi visuomet matomas, ir tai ne visiems priimtina. Moterys, kurios čia pradėjo kurtis pirmosios – sodininkė Genovaitė minėjo, kad prieš 35 metus, – mąstė tikrai atvirai. Priežasčių tam turbūt buvo ne viena. Galbūt, atsikrausčius iš kaimiškos vietovės, lieka natūrali trauka prie žemės. Bet ir finansinis aspektas yra: nebuvo lengva išmaitinti dideles šeimas, nebuvo maksimų, ne visi turėjo kaimą ir automobilį. Dabar, kai pagalvoji, senjorai miegamajame rajone sodininkauja. Atvažiuotų kas iš Berlyno, sakytų, wow, kokie novatoriai, paveldo teritorijoje augina maistą, tikri vizionieriai, pokyčių mieste kūrėjai!
Kiek maisto galima užsauginti 1 kv. metro lysvėje? Kalbame labiau apie prieskonius, garnyrą, ar apie pilnavertę mitybą?
Sandra: Lapines daržoves skinu visą sezoną, salotų pirkti nereikia. Moliūgų pakanka iki gruodžio. Pomidorų pernai irgi užteko iki žiemos, gerai laikėsi. Bet aš turiu porą lysvių. Būna, su kaimynais pasimainom: sodininkė Anelė, va, davė česnakų, nes daug užaugino. Graikinių riešutų porą maišiukų prisiskyniau, žiemodama valgiau. Suskaičiuoti, kiek sutaupau, dar neteko, bet akivaizdu, kad pigiau, nei pomidorus pirkti parduotuvėje. Aišku, ne viskas užauga. Turime kenkėjų.
Evelina: Per savaitę prirenkame apie 120 litrų šliužų.
Turbūt ne pinigais reikėtų matuoti šių sodų prasmę. Iš ko čia susideda laimė?
Evelina: Šiandien popiet važiavau čia ir galvojau, kad sodai apskritai yra laimė. Galėjimas čia būti yra laimė. Nebūtina aršiai mojuoti kastuvu, kad pajustum prasmę. Tai ir terapija. Jautiesi ramus, girdi paukščius, uodi kvapus. Akys pailsi. Psichologinei ir fizinei sveikatai tai labai svarbu. Vizitas pas psichoterapeutą kainuoja kokius 50 Eur, maisto papildai ir sporto klubas irgi kainuoja, ne tik pomidorai, tai tikrai nemažai priskaičiuotume. O dar čia sutinki žmonių, kurių gyvendamas įprastu tempu niekada nesutiktum. Tokios pažintys praturtina ir asmeninį, o ir profesinį gyvenimą.
Evelina, esi menininkė. Kokios įtakos sodai turi tavo meninei praktikai?
Evelina: Kaipgi čia tą meninę praktiką interpretuoti…
Sandra: Galiu pacituoti kolegę Rūtą. Ji sako, kad Evelina, darydama feisbuko live’us ar kuisdamasi žemėje, atlieka performansą, kuris trunka jau keletą metų.
Evelina: Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos atstovai buvo čia keletą kartų, palaikome ryšį. Dr. Vytautas Michelkevičius šiuos sodus ir procesus, kurie juose vyksta, laiko menine praktika. Ji tęstinė ir veikia kitaip – ne galerijoje, ne uždaroje patalpoje, bet chaotiškai, nenuspėjamai. Labai smagu būna daigų mainytuvių dieną – tada viskas vyksta, viskas sodinama! Jei ateitų profesionalus sodininkas, sakytų: velniava.
Praėjusį savaitgalį, kai vyko Lakūnų sodų įkurtuvės, pamenu, kad tu, Evelina, buvai suplanavusi konkrečią tvarką lysvėse, kas prie ko turi augti, o atėjusios moterys sodino taip, kaip joms atrodo geriausia. Bet viskas baigėsi gerai, net naujų daigų atsirado.
Evelina: Taip, taip, ir tai yra stebuklas – kai menininkas-koordinatorius išeina, o veiksmas vyksta toliau. Rožinės žemuogės, tos kaimynų atneštos, jau prigijo ir žydi. Aš tai laikau sodų, kurie nepriklauso vienam žmogui, sėkme. Galima klysti, eksperimentuoti – čia tam vieta.
Jei auginsi visada tuos pačius augalus, gali likti nevalgęs.
Sandra: Galiu papasakoti apie savo eksperimentą. Poroje lysvių pradėjau nuo labai prastos kokybės žemės, kurią siekiu paversti derlinga. Nuo pelenų, galima sakyti. Kompostuoju, sluoksniuoju – gal iš tolo neatrodo labai patraukliai, bet ten mezgasi gyvybė.
Papasakokit apie vasaros antradienius Šilainių soduose. Jei gerai suprantu, juose laukiami ir belysviai?
Sandra: Šį sausį susėdusios pradėjome kalbėti, kad reikia bandyti sukurti ir finansinį tvarumą šiai veiklai. Tai natūraliai dera su kitais mano užsiėmimais, kurie visi yra apie žmogaus sugrąžinimą į ekosistemą. Turiu darbo su jaunimu patirties. Jau pernai pasėjome mintį, kad reikėtų čia įvilioti ir vietos paauglius. Mąstėme apie stovyklą jaunesniems, bet šią vasarą koncentruosimės į bendresnes edukacijas. Jos vyks du kartus per mėnesį, antradienių vakarais.
Pradėjome nuo mokymosi iš gamtos – Austės Juozapaitytės paskaitos apie biomimikriją, apie tai, kad žmogaus sprendimai yra sumodeliuoti pagal gamtos dėsnius. Norėjome tokiu bendresniu žvilgsniu užduoti toną. Tada laukia susitikimas su šliužus tyrinėjančiu mokslininku Mantu Adomaičiu, labai aktuali tema (juokiasi), paskui biologas Laurynas Kaučikas pasakos apie dirvožemį, jo kolega Tomas Pocius liepos 25 d. – apie vabzdžius, bus ir naktinis jų stebėjimas.
Evelina: Pastarasis antradienis išpuls per pasaulinę Naktinių drugių stebėjimo savaitę. Jei nelis, puiku, o jei lis, tyrinėsime bestuburius.
Sandra: Dar bus renginys apie finansus – su Viktorija Vegelyte kalbėsime apie maisto grandinę ir jos užkulisius. Tai yra, kaip skiriasi parduotuvėje perkamos daržovės ir mūsų pačių užaugintos. Tyrinėsime parduotuvinio pomidoro savikainą – tai yra, galvosime, ko jame nėra. Sezoną turėtume baigti su kraštovaizdžio dizaineriu.
Kaip suprantu, užsiėmimai vyks bet kokiu oru?
Sandra: Yra toks posakis. Jei lyja, nori sušlapti ar pajausti lietų – ką renkiesi?
Evelina: Nedažnai mes, būdami mieste, turime galimybę išsiteplioti, permirkti, kelti netvarką.
Bet stovyklų vaikams idėjos nepalaidojote?
Sandra: Šiemet pasižiūrėsime, kokios temos įdomesnės, aktualesnės, patys mentoriai pasitikrins aplinką, o kitąmet planuojame burti ir jaunuosius, kad jie turėtų, ką veikti, ir sužinotų, kad viskas prasideda ne nuo prekystalio, o nuo dirvos. Kad tai, ką paliekame gamtoje, sugrįžta mums per sveikatą.
Evelina: Mūsų ateinančių penkerių metų vizijoje yra lauko mokykla. Neformalus ugdymas po pamokų ar darželio. Bet toliau siūlysime ir užsiėmimus suaugusiesiems, šeimoms. Kad ne tik vaiką atvestų – pavyzdžiui, naktinių drugių stebėjimas įdomus visoms amžiaus grupėms.
Pakalbėkim apie grožio paskirtį soduose ir daržuose. Čia, kur sėdime, pakeltose lysvėse tikrai dailiai dera narcizai, tulpės, net ąžuoliukai ir tiesiog valgomi augalai. Estetiškos ir pačios lysvės. Kodėl tai svarbu? Kodėl darže reikia gėlių?
Sandra: Žiūrint iš biologinės pusės, kuo daugiau skirtingų rūšių, tuo geriau. Juk skirtingus vabzdžius pritraukia skirtingi žiedai, vyksta apdulkinimas, mezgasi didesnis derlius – tai nauda žmogui. Kitas dalykas – niekada nežinai, kokia bus vasara. Jei auginsi visada tuos pačius augalus, gali likti nevalgęs.
Evelina: Estetika svarbi ir dėl to, kad šie sodai – vieša vieta. Mieste norisi estetikos, tvarkos. Ne tik lankytojams, bet ir asmenims, kurie gali leisti arba neleisti tokiai vietai egzistuoti. Mūsų lysvių dizainą, beje, kūrė Rūta Lukošiūnaitė, su kuria kartu darbuojamės nevyriausybinėje organizacijoje „Kultūros dirbtuvė“.
Tik dar pastebėsiu, kad ne tik tulpės, bet ir garbanotos petražolės atrodo fantastiškai. Švedijoje pernai miesto parke aptikau būtent petražolių. Labai gražu!
Londone auga žemuogės. Žmonės jų net neraško, galbūt dėl to, kad ten nelabai net grybaujama ar žvejojama, nėra tokio įpročio.
Evelina: Ir dėl to, kad neatpažįsta. Tame pačiame Londone mačiau nuo uogų svyrančias gervuogių šakas, bet praeiviai net nekreipė dėmesio, nežinojo, kad jas galima valgyti. Ir pas mus taip pasitaiko – turime geltonų žemuogių, kurių žmonės neatpažįsta ir neliečia. Jos, beje, labai atsparios sausrai, išgyvena ekstremaliomis sąlygomis.
Kas dar įdomaus ir skanaus čia auga?
Evelina: Cidonijos! Sandros minėtas graikinis riešutas. Smidrai. Artišokai – reikės patikrinti, ar nenušalo, pernai pasodinom. Beje, pradėjom naują tradiciją gaminti maistą ant laužo. Jau porą kartų ruošėme troškinį iš to, kas auga čia ir kas Lietuvoje žiemą išsilaiko. Beje, iš moliūgo galima net ir saldainius gaminti, ir daug kitų dalykų.
Sandra: Taip, nusprendėme ir čia paeksperimentuoti, patyrinėti, ar tikrai reikia pusę pasaulio apkeliavusių avokadų. Įdomu asmeniškai, bet ir naujai prisijungiantiems norisi parodyti, kad pavyksta tikrai skanūs patiekalai.
Yra Šilainių sodai, prieš keletą metų žurnale pasakojome apie panašią iniciatyvą Eiguliuose, smėlio dėžėse, o prieš kelias savaites užsodinti Lakūnų sodai Aukštojoje Fredoje. Jūsų akimis, ko trūksta kad tokių sodų būtų daugiau?
Evelina: Žemė – toks dalykas. Šiems sodams padeda tai, kad Kauno tvirtovės VIII fortas yra komplikuota vieta, tai ir paveldas, ir „Natura 2000“ teritorija, nes čia žiemoja šikšnosparniai. Jokių privatizavimų ir statybų čia negali būti, taigi variantų panaudojimui nedaug. Miesto daržininkams tinka tokios komplikuotos, apleistos, sąvartynais virtusios vietos mieste, bet jie turi žinoti, kad galės jose likti ilgai. Esu labai stipriai nusiteikusi prieš laikino panaudojimo koncepciją, nes tai nėra tvaru. Renginiams, panašioms iniciatyvoms – kodėl ne, bet su daržais ir sodais taip nedarykime. Neseniai mus lankė kolegos iš Liepojos, jie savo teritorijoje įsikūrė laikinai. Sklypas privatus, bus parduodamas. Tai apsunkina organizacinį procesą, nemotyvuoja. Mes tik dabar galime įvertinti, ką per keturis sezonus pasiekėme.
Sandra: Žemės atsistatymui padėtų ir procesus pagreitintų gyvūnai. Vienas iš edukacijas vedančių mentorių sakė, kad gali mums padovanoti vištų! Jos skabo žolę, renka vabzdžius, o tai, kuo atsikrato, skatina žemės paviršiaus atsinaujinimą, taip susidaro kompostas. Beje, vištos daug protingesnės, nei daugelis mano. Jos geba prisitaikyti prie laukinės aplinkos – net nakvoja medžiuose. Tai va, gal ateis laikas, kai bus ne tik urbanistiniai sodai, bet ir miesto ganyklos.
