Garbės donoro ženklelį segintis Vytautas Damarackas jau metus kraujo nebeduoda. Priežastis žemiška – jam pernai sukako 65-eri, o tai viršutinė amžiaus riba kraujo donorams. Nacionaliniame Kauno dramos teatre dirbantis vyras sako, kad niekada neteko sužinoti, kam atiteko jo dovana, kam galbūt išgelbėjo gyvybę – tokių jau daug. Smagu, kad žurnalo puslapiuose galime herojų pasveikinti ir su artėjančiu gimtadieniu – į šį pasaulį kaunietis atėjo antrąją Šv. Kalėdų dieną. „Pamenu, amžiną atilsį mamulė sakė: tu ten spardais, o lauke taip gražiai sninga.“
Vytautai, teatras jūsų gyvenime pirmiau atsirado nei donorystė, tai gal pradėkim nuo jo?
Taip, donoras esu nuo 2003 ar 2004 metų, o teatre dirbu jau 48-ą sezoną. Esu vienas seniausių darbuotojų. Dabar kaip tik baigiu atostogas, ilsėjausi visą mėnesį – pagal stažą man priklauso 36 poilsio dienos per metus. O atsiradau čia paprastai. Neturėjau darbo, perskaičiau, kad reikia darbuotojų. Dar nelabai norėjo priimti, nes buvau lieknas, svėriau gal tik 59 kilogramus, o dekoracijos juk sunkios. Na, šiaip ne taip priėmė. Šešerius metus leidau muziką, dirbau ir kituose teatruose – pavyzdžiui, Kauno mažajame. Iki šiol mano pareigos skambėjo taip: scenos įrengimų baro viršininkas. Dabar pakeitė į vyriausiojo dekoracijų montuotojo.
Kas jums labiausiai patinka teatre?
Žinoma, spektaklius visada įdomu pasižiūrėti. Nors mes su kolegomis juokiamės, kad esame jau sugadinti žiūrovai, – ypač jei kito teatro gastrolės vyksta, pastebime, kas ne taip padaryta. O apskritai galiu pasakyti, kad tai darbas be monotonijos. Spektakliai keičiasi, kur dar gastrolės. Vos ne visa Lietuva išvažinėta, o ir užsienyje teko pabuvoti. Pavyzdžiui, Paryžiuje pusę mėnesio praleidome su Gintaro Varno spektakliu „Nusikaltimas ir bausmė“. Visi Varno pastatymai labai stiprūs. Agnių Jankevičių dar vertinu. Yra ir tokių spektaklių, kurių antrą kartą žiūrėti gal ir nesinori, bet dauguma geri.
Iš naujausių įsiminė „Dorianas“. Kai buvo jo premjera, atostogavau, tad nedalyvavau procese, bet pažiūrėjau. Darbo daug per jį, visas mūsų montavimo baras dirba ir paties spektaklio metu, pakeitimus daro prie žiūrovų.
Kiek kartų esate davęs kraujo?
Gal 56 ar 57. Žinoma, yra daugiau už mane davusių – pavyzdžiui, mano brolis. Jis anksčiau pradėjo, spėjo per 100 kartų duoti.
Nusižiūrėjote nuo brolio?
Gal ne taip tiesiogiai. Tiesiog mūsų tokia pati grupė – AB (IV), ji laikoma pačia jauniausia. Išgirdęs, kad brolis duoda, irgi nuėjau. Kiti, sako, blogai po to jaučiasi, man tikrai nieko nebuvo. Stipriau pavalgai, ir tiek. O dabar, kaip sakiau, tiesiog metai neleidžia, šiaip tikrai duočiau ir toliau, jaučiuosi puikiai. Vis paskaitau, kad ligoninėse trūksta kraujo. Man atrodo, kad tai nesudėtingas geras darbas, malonu, kad kažkam padedi. O kam – nežinau. Gal ir jums?
Kraujo donorystė skatinama kaip savanoriškas veiksmas. Bet jums, kaip garbės donorui, juk garantuota didesnė pensija, tiesa?
Taip, aš donoro pensiją jau gaunu. Bet kai pirmąkart daviau kraujo, dar net nebuvo įstatymo, kuris tai garantuoja po, atrodo, 40 kartų. O dabar lyg vėl buvo svarstymų, gal nereikia tos pensijos. Spėjau įšokti į traukinį, porą kibirų kraujo atidavęs. Bet aš ne dėl atlygio tai darau.
Dabar nesudėtinga ir spontaniškai duoti kraujo, nes vis vyksta įvairios akcijos, prie traukos taškų įrengiamos palapinės. O jūs turbūt ne spontaniškai tai darydavote?
Duodavau kas 2,5 mėnesio, apie 5 kartus per metus. Vyrams galima 6, moterims – 4 kartus. Kol veikė, eidavau į Kraujo donorystės centrą I. Kanto gatvėje, vėliau į Kauno klinikas. Ten apie dvidešimt kartų lankiausi. Ilgainiui tai tapo įpročiu atsišviežinti organizmą. Ir kolektyvas mane pažindavo, sakydavo, o, nuolatinis klientas atėjo. Matydavau ir nemažai studentų, galbūt jie ir atlygintinai tai darydavo. Gulėdavo po to pabalę, gal iš baimės? Man, kaip sakiau, atlygis niekada nebuvo aktualus. Bet, aišku, priimdavau kaip padėką bilietus į kiną, dar būdavo ir talonų pietums. Jei duoda, ko neimti (juokiasi).
Būsi sveikas – viską turėsi, būsi laimingas.
Esate gavęs, štai, ir garbės donoro ženklelį, tikiu, kad ir kitų garbingų įvertinimų. Malonu?
Žinoma. Tuometinė Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, atrodo, 2014 metais įteikė man šį ženklelį, tai aukščiausias apdovanojimas. Jis pažymėtas 37-uoju numeriu, tai yra, aš Lietuvoje 37-as jį gavau. Prieš tai gavau žymūno ženklą, tuomet – nusipelniusio, o po 40-ies kartų tampi garbės donoru. Tokiomis progomis ir su kitais donorais įdomu susitikti, pabendrauti. Atskiro klubo neturime, bent jau nežinau, reiktų pasidomėti. Bet paprastai prieš Naujuosius metus sulaukdavome kvietimo susiburti, naujus donorus pasveikinti, apdovanoti.
Gal turėjote kokią tradiciją, ritualą prieš ar po duodamas kraujo?
Kai dar valgiau mėsą, nes jau nemažai metų to nedarau, užvalgydavau jautienos, kad geležies turėčiau. Dar ir geležies tablečių pagerdavau savaitę iki apsilankymo kraujo centre. Daugiau nieko.
Kaip manot, kodėl daug žmonių, kurie gali duoti kraujo, to nedaro?
Gal bijo adatų? Duria juk į veną, ne į pirštą. Kiti gal nenori, nes visokių pasakojimų prisiklausę, neva tai negerai. Neįsivaizduoju, nesu apie tai susimąstęs.
Dramos teatro kolektyvas nemažas, o jūs dar ir vienas seniausiai čia dirbančių. Teko paskatinti kolegas tapti donorais?
Taip, bent du tikrai mano dėka jais tapo. Gal yra ir daugiau, bet už kitus negaliu atsakyti. Vienas jau čia nebedirbantis garsistas ir dar viena kolegė, kuri dvejojo, ar jos kraujas bus tinkamas, mat buvo sirgusi gelta. Bet, ištyrus mėginį, paaiškėjo, kad viskas gerai.
Jūs apskritai gyvenime linkęs dalintis tuo, ką turite?
Na, žiūrint, kuom (juokiasi). Šiaip nesu skupydryla. Padedu kitiems, kuo įmanoma. Kad ir muziką paleisti galiu. Paprastai be atlygio, bet jei pasiūlo, neatsisakau.
Gimėte per Kalėdas, vadinasi, švenčių periodas jums ypatingas?
Oi, blogiausia data gimti. 26 dieną visi jau būna prisivalgę ir pavargę, niekas nenori ateiti į gimtadienį, sako, atsibaliavojome. Vargas (juokiasi). Bent jau finansų susitaupo. Būna, savaite vėliau švenčiu, kad ir per Vytautines, sausio 5-ąją.
Ko palinkėtumėte skaitytojams, laukiantiems švenčių?
To, ko nenusipirksi, – sveikatos. Tik sveikatos. Būsi sveikas – viską turėsi, būsi laimingas.
O ko pats tikitės sulaukti dovanų?
Cha cha, net nežinau – nesureikšminu, ką padovanoja, tas gerai. Man nieko nereikia. Nors, va, smagi dovana yra kvepaliukas automobiliui. Fainas ir naudingas dalykas. Ne per brangiausiai kainuoja.
Žmonės, perskaitę mūsų pokalbį, užvers jus tomis kvepiančiomis eglutėmis!
Gali būti, tai ir gerai, išnaudoji vieną – kitą pasidedi, ir žmogų prisimeni.
