Turiu įterpti įspėjimą, jog skaitant tekstą apims nenumaldomas noras įsijungti muzikos platformas, o gal netgi susirasti spintoje jau kiek apdulkėjusį magnetofoną su kasetėmis ir leistis į nostalgišką kelionę lydimam švelnaus ir melodingo skambesio, sukurto pirmosios lietuviškos R&B stiliaus grupės – „L+“. Drąsus žingsnis pasiūlyti Lietuvos scenai naujus garsus nusisekė – daug grupės dainų tapo neatskiriama devyniasdešimtinių dalimi, ne vienam jas niūniuojant ir perduodant kitai kartai.
1997 metais „L+“ subūrė visiems muzikos gerbėjams puikiai pažįstamas Linas Adomaitis – smuikininkas, dainininkas, prodiuseris, kompozitorius ir dėstytojas. Mūsų klausimai Liną pasiekė atostogų Kanarų salose metu, o jo atsakymai greitai nuskraidino į Kauną prieš beveik trisdešimt metų – tą gaivališką, galimybių kupiną laiką.
Linai, kaip nusprendėte pasukti į populiariosios muzikos pasaulį?
Baigdamas mokslus J. Naujalio muzikos gimnazijoje ir stodamas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją jau buvau susidomėjęs darbu garso įrašų studijoje, populiariąja muzika, muzikos programavimu. Žinoma, smuikas kaip buvo, taip ir liko mano pirmoji ir didžiausia meilė, tačiau, dar tada suprasdamas perspektyvas ir nujausdamas ateities veiklos realijas, nėriau į alternatyvą klasikinei muzikai. Prisipažinsiu, popmuzikoje man labai pasitarnavo smuiko ir klasikinės muzikos žinios. Supratau, kad populiarioji kultūra taip pat gali būti profesionali, nors nemažai to meto dėstytojų demonizavo viską, kas ne klasika. Iki šiol esu įsitikinęs, kad tai trumparegiška. Kaip klasikiniame muzikos žanre, taip ir alternatyviuose žanruose yra briliantų, yra ir vidutinybių. Pasirinkau tuomet naują, rizikingą kelią, bet svarbiausia, kad tai dariau klausydamas savo širdies, o ne dogmų apie „gerą ir blogą“ muziką. Tuo metu, jau laisvoje Lietuvoje, atsirado palanki terpė skleistis įvairių žanrų muzikai ir profesijoms. Viena jų – garso režisūra, kurioje atsidūriau dar studijuodamas LMTA, teko pasimokyti šio meno ir Suomijoje, Tamperės konservatorijoje, o šiandien pats dėstau muzikos produkciją ir garso formavimo pagrindus Kauno technologijos universitete.
Labai įdomu išgirsti prisiminimus apie 10 dešimtmečio antros pusės popmuzikos pasaulį Kaune ir visoje Lietuvoje. Tai buvo metas, kai subūrėte grupę „L+“ ir pradėjote savo kaip solisto karjerą.
Oi, prisiminimų nors vežimu vežk! Tuomet, kai su bičiuliais subūrėme „L+“, egzistavo daugybė, kaip mes tada vadinome, go-go grupių, kurios atlikdavo savo muziką pagal pilną fonogramą ir būdavo surepetavusios sinchroniškų judesiukų. Žinote, tuomet tie judesiukai visai lipo. Žmonės renginiuose energingai pamojuodavo rankovėmis. Mums toks formatas nepasirodė patrauklus. Nutarėme rizikuoti sukurdami pirmąją R&B grupę Lietuvoje. Nutarėme tiesiog dainuoti, be go-go injekcijos. Pačioje pradžioje susidūrėme su skeptiška leidėjų bei koncertų organizatorių nuomone. Jie kaip susitarę klausė mūsų: „Tai jūs, tipo, tik dainuosit? Tai, tipo, go-go nebus?“ arba dar geresnės replikos buvo: „Jūsų muzika per sunki, publika nesupras.“ Daug durų pradžioje užsidarė tiesiai prieš nosį. Bet rankų nenuleidome ir pasibeldėme į tuo metu Kaune veikusią leidybinę kompaniją „Mega Records“, kuri ryžosi išleisti mūsų debiutinį albumą „Pasilik“. Kai per kelis mėnesius pardavėme daugiau nei 25 000 albumo kopijų, visi tie, kurie mums užvėrė duris, skambino ir siūlė neblogus kontraktus. Tuo metu jau koncertavome mažiausiai po penkis kartus per savaitę. Teko muzikos akademijoje padaryti dvejų metų pertrauką, nes sunkoka buvo viską suspėti. Žinote, visa populiarioji scena tuo metu tik kūrėsi ir ji buvo kažkas naujo po viso to sovietinio standarto. Polėkio ir energijos turėjome tiek daug, kad įrašų studijoje kūrėme dainą po dainos.
Sklandė versija, jog viena žinomiausių „L+“ dainų „Ar tu ją matei?“ buvo sukurta stebint nepažįstamą merginą Laisvės alėjoje 1996 metais. Knieti sužinoti, kokį to meto Kauną prisimenate. Kokia buvo kūrybinė atmosfera mieste – ar buvo lengva kurti ir ta kūryba dalintis?
Ta istorija apie merginą Laisvės alėjoje gal tikra, o gal ir ne, bet tikra yra tai, kad „Ar tu ją matei?“ vaizdo klipui (jį galima rasti „YouTube“) prikalbinome nusifilmuoti nerealaus grožio manekenę Ugnę Andrikonytę. Tikra dar ir tai, kad ši daina buvo ne laiptelis, o didžiulis tramplynas karjeroje. Ši daina tomis dienomis skambėjo visur. Žodį „visur“ tariu atsakingai. Tai buvo fenomenalu – radijo stotys transliavo „Ar tu ją matei?“ po kelis kartus per dieną, ji skambėjo didžiulių prekinių ženklų reklamose, „Mis Lietuva“ ir kituose grožio konkursuose tapdavo finaliniu akcentu, o Kauno „Žalgirio“ klubas ją panaudojo Europos krepšinio taurės pergalei paminėti.
Aš daug laiko praleisdavau garso įrašų studijoje arba važinėdavau iš koncerto į koncertą. Ne viską spėjau pastebėti. Tačiau, kaip progresavo ir keitėsi miestas, tikrai mačiau, jaučiau. Kaune virė intensyvus muzikinis gyvenimas. Daugybė atlikėjų iš visos Lietuvos atvažiuodavo į Lapes, kur dirbo legendiniai Gediminas Zujus ir Giedrius Litvinas, arba į Aro Žvirblio įrašų studiją, kurioje tuo metu darbavausi ir aš. Prodiusavau dieną naktį atsiraitojęs rankoves. Kai manęs klausdavo, su kuo dirbu, sakydavau, jog paprasčiau išvardyti, su kuo nedirbu. Kūriau ir prodiusavau muziką ne tik „L+“, bet ir daugeliui kitų Lietuvos grupių bei atlikėjų, intensyviai dirbau televizijos ir radijo reklamos gamybos srityje. Kadangi sėkmė keliavo drauge – tai ir kūryba liejosi laisvai. Patys šviesiausi prisiminimai iš tų laikų.
Ar to meto Kaunas jums atrodė saugus? Kokie pavojai ir galimybės laukė jauno, savo muzikinę karjerą pradedančio atlikėjo?
Jei klausiate apskritai apie saugumą – tai visko būdavo. Tuo metu vadinamieji marozai stengėsi pajudėti, paplėšikauti, naktiniuose klubuose pravėdinti kumščius, bet ilgainiui juos visur užblokavo. Jie niekur negalėjo patekti dėl tam tikrų aprangos ar išvaizdos detalių. Tada jie pradėjo kitaip elgtis ir keistis arba juos išgaudė ir pasodino. Mes su Hokšila, dabar jau šviesaus atminimo muzikantu, gan tiksliai apdainavome to meto situaciją ironiškoje dainoje „Pasaulis gražus“. O kalbant konkrečiai apie muzikinę sceną – grupių buvo mažiau nei dabar, tad, mano galva, lengviau buvo ir prasimušti. Jei, žinoma, atlikėjai pasiūlydavo klausytojams ką nors įdomaus. Manau, kad panaši situacija buvo visoje Lietuvoje, ne tik Kaune. Juk tai buvo populiariosios muzikinės kultūros pradžia.
„L+“ 1997 metais gavo „Bravo“ statulėlę Metų debiuto kategorijoje. Tai turėjo gan stipriai akceleruoti žinomumą ir, aišku, koncertų kiekį. Kokiai publikai daugiausia koncertuodavote? Ar lankydavotės privačiuose vakarėliuose?
„Bravo“ apdovanojimas mums buvo labai saldus. Labai džiaugėmės tokiu įvertinimu ir tai, manau, prisidėjo prie dar didesnio grupės populiarumo. Važiuodavome iš koncerto į koncertą. Kartais po du koncertus per dieną. Daugiausiai tai buvo miesto šventės, festivaliai, kultūros centrai ir naktiniai klubai. Retkarčiais pagrodavome ir privačiuose renginiuose.
Užsiminus apie vakarėlius, labai įdomu išgirsti ir kur patys linksmindavotės. Ar turėjote mėgstamiausią vietą Kaune?
Aš niekur nesilinksmindavau, nes nebuvo kada, tuo metu linksmindavau kitus (juokiasi). Prisipažinsiu, renginių gausa ir decibelų kiekis viršydavo normas, tad man geriausia būdavo pasikrauti savo baterijas gamtoje, tyloje, ramybėje. Gal dėl to vėliau taip ir pamėgau keliones, nes būtent jose atsitraukdavau nuo triukšmo ir tam tikro disbalanso. Dar svarbi detalė, kad tuo intensyviu metu grįžau į muzikos akademiją. Vėl teko rimtai paimti smuiką į rankas ir kibti į mokslus. Taigi vakarėlių užtekdavo ir scenoje, o veiklos tarp įrašų studijos, koncertų ir universiteto buvo gal kiek ir per daug. Visgi Kaune gera būdavo pasivaikščioti Santakoje. Man tai iki šiol tokia šventa ir sakrali vieta, kurioje nuolatos vyksta dviejų didžiausių Lietuvos upių santuoka. Kauno senamiesčio gatvelės taip pat kelia sentimentų, juk ten prabėgo mano vaikystė.
Pagalvojusi apie jūsų karjeros pradžią, prisimenu ir išskirtinius sceninius rūbus – baltą kostiumą su juodais raštais. Kas jums ir grupei kūrė drabužius?
Gitis ir Kristina! Taip vadinosi talentingų kauniečių dizainerių duetas (interviu su jais rasite „Kauno pilno kultūros“ 2023 m. rugpjūčio numeryje, – red. past.). Gitis visų pirma paprašė paklausyti mūsų muzikos. Perdaviau jam visas albumo dainas, ir jis perklausęs puikiai apibūdino stilistiką, kuria ir jie vadovavosi formuodami mūsų įvaizdį. Baltas džinsinis audinys gerai atrodė ir patogus buvo dėvėti. Tie juodi raštai ant rankovių, anot dizainerių, buvo aliuzija į Elvio Presley vėlyvesnę kūrybą, R&B ir soulo muziką. Gitis ir Kristina buvo labai taiklus mūsų pasirinkimas. Mano galva, anomis dienomis jie buvo tiesiog geriausi. Galima sakyti, jie ir suformavo mūsų sceninį identitetą: „L+“ atrodė puikiai, stilingai, pagarbiai. O svarbiausia – gerai jautėmės scenoje.
Muzikos pasaulyje esate daugybę metų – visada išlikote populiarus, stilingas ir atpažįstamas, nors nesivaikėte madų, o jūsų nesivaikė skandalai. Kaip jums pavyksta jau kone trisdešimtmetį išlikti aktualiam?
Na, jei taip sakote – tai dėkoju už komplimentą ir šiltus žodžius. Belieka šią padėką padalyti į daugybę dalelių, kurios tarsi mozaika sudeda šį beveik trisdešimtmetį kuriamą paveikslą. Daugybei žmonių esu dėkingas už laimę, sėkmę ir bendrystę. Sėkmės formulių neišradinėju – jos jau seniai užfiksuotos daugelio autoritetų. Jei reiktų iš šono apibūdinti Liną Adomaitį, atsakyčiau, kad tas bičas myli savo veiklą, stengiasi veikti profesionaliai ir nuoširdžiai. Na, gal dar vieną kitą neblogą melodiją sukuria.
