Arenos ošimas, variklių choras, nuo šuolių linguojančios sporto klubo grindys – išties nemažai šiame numeryje aprašomų Kauno genčių pasižymi ne tik vizualiniais skiriamaisiais ženklais, bet ir išskirtine garsine aura. Bet ne visos. Šio teksto herojai didžiąją laiko dalį praleidžia vienumoje, susisukę į pledus, panirę į siužetus. Net jei pasirenka leisti laiką drauge, vis tiek tyli. Kol galiausiai sykį per mėnesį ar du susikaupia ir pasako viską, ką mano apie vieną ar kitą knygą.
Taip, pats metas „Kauno pilno kultūros“ puslapiuose aptarti vis augantį fenomeną – knygų klubus. Kiek jų, viešų ir privačių, mūsų mieste yra, suskaičiuoti neįmanoma – juk tokio intymaus proceso klubui pakanka ir vieno nario, jei jis atsakingai veda skaitinių dienoraštį.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. vasario numeryje „Gentys“)
Bet šįsyk apie tris, suburiančius kiek didesnę kompaniją. Visi jie vieši, veikia bibliotekose ir muziejuje, bet ar visi priims jus? Skaitykite ir sužinosite.
Kauno literatūros savaitės belaukiant
Kaip sufleruoja skirsnio pavadinimas, „Literatūros savaitės“ klubas visus metus kūrena šiltus jausmus festivaliui Kauno literatūros savaitė (KLS), miestą ištinkančiam tik vieną gegužės savaitę. Mano pašnekinta šio festivalio kolegijos narė Agnė Cesiulė neslepia, kad klube dažnai aptariamos KLS dalyvaujančių autorių knygos. Bet ne tik jos. Agnė dirba Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kuris yra festivalio partneris, tad prieš keletą metų sumanius burtis kluban, vietos ilgai ieškoti nereikėjo. Čia tikrai patogu – Senamiestis, didelė salė, nėra barams ir kavinėms būdingo erzelio. „Neseniai pradėjome klubo tinklalaidę, tad kavinėje jos tikrai negalėtume kokybiškai įrašyti“, – pastebi pašnekovė. Bet apie viską nuo pradžių.
Pirmasis mano tiriamas klubas – iškart nestandartinis, nes turi sceną. Pagrindiniai knygų aptarinėtojai – Agnė ir jos kolega, vienas iš KLS steigėjų ir vadovų Laurynas Katkus, kas porą mėnesių į Kauną atidardantis traukiniu iš sostinės. Trečiasis dalyvis – kaskart vis kita pirmiems dviem į akį kritusi kaip įdomių įžvalgų turinti asmenybė. Nebūtinai literatas – įdomi ir, pavyzdžiui, istoriko nuomonė apie knygą, atskleidžiančią partizanų temą. O nuomonių būna įvairių. Kad visi it susitarę girtų vieną leidinį – to dar nėra buvę. Taigi šis klubas – jokia ne bendravimo terapija, prisidengianti knygomis, o tradicija, kurioje svarbiausia – literatūros kokybė.
Agnė pastebi, kad literatūros laukas džiaugiasi tokia iniciatyva, net ir tie autoriai, kurių knygas klubas sukritikuoja. Be oficialių diskutantų, klube renkasi ir visas būrys dalyvių-žiūrovų, nemažai jų – per keturis sezonus lankytojai tapo nuolatiniai, jie perskaito klubo anonsuojamas knygas (tokių jau kokios septynios ar aštuonios dešimtys, kiekvienam teminiam susitikimui po 3–4) ir ateina pasiruošę išreikšti savo nenupoliruotą nuomonę. Paklausta apie ekscesus Agnė prisimena dalyvį-trolį, kuris keldavo ranką po kiekvieno pasisakymo ir bandydavo viską paneigti. Tokie iššūkiai jai pačiai rodosi vertingi, nes pažadina snūstelėjusią publiką ir pagyvina diskusiją.
„Literatūros savaitės“ klubo 4-o sezono 4-ajame susitikime vasario 12 d. bus aptariamos knygos, nagrinėjančios tėvų vaikams perduodamą įvairių formų palikimą bei kartų skirtumus, išryškėjančius vykstant istoriniams ar asmeninių istorijų lūžiams. Susidomėjote? Prašom užsukti.
Knygų klubas – ne mokykla
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padalinių tinklas – margas, ne vieną jų esame apžvelgę žurnale per istorinę ar kokią kitą prizmę. Visada malonu sugrįžti į „Berželio“ biblioteką, žvelgiančią į mistiškąjį Bermudų trikampį. Čia ir pūkuotus kaniterapijos užsiėmimų vedėjus galima paglostyti, ir „Didžiojo Getsbio“ kostiumais persirengti. Jau ne pirmą sykį žurnalo puslapiuose sveikinamės su vyresniąja bibliotekininke Viktorija Dumčiūte – ji ir knygstagramerė „Pelėdos skaitiniai“, ir padalinio knygų klubų burėja. Sakau „klubų“, nes suaugusiųjų kaip tik vasarį švenčia trečiąjį gimtadienį – visi skaito Mario Puzo „Krikštatėvį“ ir ruošia mafiozų kostiumus, „nes ši gentis yra truputį mafija“, juokiasi pašnekovė. O Getsbio tema buvo per antrąjį gimtadienį. Bet yra dar vienas naujas klubas!
Vaikų knygų klubas pirmąsyk susibūrė praėjusį rudenį. Šiandien jo narės – septynios panelės. Viktorija pamena, kad klubas prasidėjo organiškai – viena mergaitė, stebėdama savo mamą suaugusiųjų knygų klube, paklausė: „O kur mūsų vakarėlis?“ Tai tik dar sykį įrodo, kad vaikai noriai kopijuoja suaugusiųjų bendravimo modelius.
Klubo taisyklė – jokios programinės literatūros. Šiai vieta mokykloje, o bibliotekoje – laisvalaikio gentis, kuri renkasi skaityti tai, kas įdomu, o ne tai, ko reikalaujama. Šiuo metu mergaitės ruošiasi Šv. Valentino dienai, ir Viktorija leido joms pačioms išsirinkti skaitinį. Taigi vasario knyga – Uli Leistenschneider ir Isabelle Goentgen „Ir raganosiai turi jausmus“.
Grįžtame prie suaugusiųjų, kurių naujas klubas jau imtas formuoti ir Laisvės al. 57, – esate kviečiami prisijungti. „Berželyje“ klubas atviras, nors turi savo branduolį, kuriam susiklijuoti, kad vienas kitą suprastų iš pusės žodžio, prireikė apie metų – ir šiokių tokių iššūkių, kurie sustiprino. Kaip ir vaikų klube, taip ir čia dominuoja moteriškoji lytis, nors niekam nėra svarbios socialinės kaukės – metai, profesijos ar kiti hobiai. Juk akivaizdu, kad svarbiausia – skaitymas. Viktorija išskiria intymumo aspektą – jai idealus dalyvių skaičius yra 12–15 žmonių, kitaip gentis gali virsti minia.
Detektyvams, medžių mylėtojams ir tyliesiems skaitytojams
…bet gali ir nevirsti. Tai įrodo neblėstanti Ąžuolyno skaitytojų klubo sėkmė. Galbūt raktas į ją – tai, kad Ąžuolyno bibliotekoje veikiantis klubas turi ir nemažai atšakų. Bibliotekoje dirbanti literatūrologė Donata Bocullo prisimena, kad bendruomenė pradėjo burtis dar tuomet, kai institucija vadinosi Kauno apskrities viešąja biblioteka. Visgi būtent jos atnaujinimas ir virsmas į Ąžuolyno biblioteką tapo akstinu genčiai virsti tikru judėjimu. Į pirmąjį 2024 m. susitikimą susirinko net 60 žmonių, vėliau skaičius nusistovėjo ties 30–40 nuolatinių narių.
Donata pabrėžia savo kuruojamo klubo pavadinimą – čia akcentas ne pati knyga (objektas), o skaitytojas (žmogus). Tai gentis, kuri buriasi ne tik dėl informacijos, – ryšys čia irgi labai svarbus. Taigi, tapusi masine, bendruomenė pradėjo skilti į mikrogentis. Tad kas antrą mėnesį bibliotekoje renkasi populiariosios psichologijos skaitytojai, detektyvų klanas, poezijos bendruomenė ir net miško terapijos entuziastai, kurie derina skaitymą su gamtos pajautimu. Yra ir „tyliojo skaitymo“ klubas, peržengiantis bibliotekos ribas. Paskutinį mėnesio penktadienį galima tiesiog ateiti į jaukiąją „Coco’s“ kavinę M. Daukšos gatvėje ir valandą skaityti savo pasirinktą knygą. Tyloje. O tuomet, jei norisi, pasidalinti patirtimi su kitais. Donata neslepia, kad daliai skaitytojų toks saugus, tylus formatas, lyg atsvara aplink dūzgiančiam triukšmui, patinka net labiau nei karštos diskusijos. O kitiems įdomu viskas – čia turime paminėti visų klubų narę, pernai perskaičiusią per 90 knygų. Tai rugpjūtį žurnale viešėjusi Šilainių gyventoja Giedrė Mozūraitienė. Įkvepia!
Dar mano pašnekovė atskleidžia, kad bibliotekos siūlomas skaitytojų klubų klubelių spektras yra atsvara komerciniams knygų klubams, kur, norėdamas gauti rekomendacijų, ką skaityti, ir galimybę knygą aptarti, turi įsigyti bilietą. O kaip knygas renkasi Ąžuolyno skaitytojų klubas? Čia praverčia literatūrologės profesija – Donata parengia aktualius teminius sąrašus, o tuomet jau visi balsuoja ir taip sudėlioja metų planą. Dalis skaitinių būna iš naujienų lentynos, bet tikrai ne visi, juk prie ką tik išleistų knygų bibliotekose ir taip driekiasi eilės. Ir tikrai nėra prievolės skaityti vien šioje bibliotekoje pasiskolintas knygas!
Galbūt skaitytojų ir knygų klubų narių neatpažinsite gatvėje – na, nebent tai „Berželio“ gentis, prisiskaičiusi „Krikštatėvio“. Galbūt neišgirsite, kaip jie lekia į susitikimą. Bet ši gentis, neturinti vienijančios uniformos, pasižymi bendra skaitymo patirtimi ir atmintimi, suformuota tarp eilučių. O tai, sutikite, puikus pagrindas sugyvenimui.
