„Kauno pilno kultūros“ redakcijoje muzika skamba visada, bet balandį ji pagarsinama. Nerašytą tradiciją pradėję dar 2016-ųjų pavasarį, kai visą numerį skyrėme džiazui, per dešimtį balandžių spėjome papasakoti apie elektroniką, eksperimentus, 1988-ųjų ir 1994-ųjų skambesį, gatvės muziką ir daug kitų garsų bei jų skleidėjų.
O šįsyk neriame į juodą spalvą, kuri, pasirodo, turi begalę tonacijų. Kodėl dabar? O kodėl ne? „Kauno pilno kultūros“ numeris, skirtas metalui? Palaikykite mano nealkoholinį alų!“ – choru idėją pasitiko bendradarbiai. Šio numerio autore tapo net mūsų tekstų vertėja Austėja Banytė, šiuo metu gyvenanti Suomijoje. Leidinį pradedame jos kelione po 10-ojo dešimtmečio Kauną, kur piratinės kasetės ir budkė prie Nemuno saugojo pirmąsias maišto pamokas.
Įsibėgėjame su klaviatūrą stvėrusio fotografo Donato Stankevičiaus pasakojimu apie audiofilą Tomą, kurio „šventykloje“ metalas tampa preciziškai sukonstruota emocine iškrova. Algirdas Šapoka tradiciškai rašo apie Gričiupio seniūnijos asmenybę – šįsyk tai Martynas Meškauskas-Lord Ominous, kurio kūrybinis palikimas ir klube „Lemmy“ įrėminta koža primena, kad tikras menas reikalauja totalaus atsidavimo.
Muzikos žurnalistės karjerą prisiminusi Kotryna Lingienė susitinka su „Luctus“, 25-erius kūrybos metus minėti pradėjusiais tiesioginiame eteryje. Agnė Sadauskaitė pristato tarp Kauno ir Berlyno gimusį tekstą apie tai, kaip Dainos Dievos gitaros rifai susipina su tarprūšine empatija.
Toliau žurnale sveikiname kadaise pas mus praktiką atlikusią, o dabar sugrįžusią Agnę Abromaitytę, kuri domisi, kaip grupė „Extravaganza“ metalą paverčia įrankiu blogiui dekonstruoti ir paramai Ukrainai rinkti. Galiausiai Kęstutis Lingys atskleidžia, kokio ugningumo kovos dėl kelialapio į „Wacken Metal Battle“ mūšį vyksta Kaune.
„Extravaganzos“ nariai sako, kad kai muzika nutyla, rūkas vėl sugrįžta. Bet kol šis numeris jūsų rankose, tamsa yra skaidri. Iki susitikimo „Lemmy“.
