„Auginame galvas, kuriose auga Kaunas“, – skelbia edukacinė programa „Kauno iššūkis“, skirta mokyklą baigiantiems paaugliams. Šiemet programą baigė jau aštuntoji jaunų kauniečių karta – jų galvose gimusias kultūrines idėjas patirsime festivalyje „Audra“ ar tiesiog šmirinėdami mieste. Apie „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programoje gimusias iniciatyvas jaunimui Kauno menininkų namuose pasikalbėjome su Austėja Jociūte. Ji – viena „Kylančio Kauno“ alumnų, šiandien padedanti augti dar jaunesnei kartai. Mergina dirba su įvairiais kultūriniais projektais – pavyzdžiui, yra atsakinga už rugsėjį vykstančios Kauno kultūros mugės scenos programą, taip pat ją galite sutikti Ąžuolyno bibliotekoje.
Galbūt galėtum papasakoti, kaip atsidūrei organizacijoje „Kylantis Kaunas“?
„Kylantis Kaunas“ kūrėsi kartu su „Kaunas 2022“. Dar 2017 metais prisijungiau prie programos „Kauno iššūkis“, ją 2018 metais baigiau. Ir vis kažką čia darau, vis nepaleidžia – nors studijavau Nyderlanduose, mokiausi kultūros vadybos, bet grįžau žinių pritaikyti į Kauną.
„Kaunas 2022“ apskritai pakreipė visą mano gyvenimo kelią. Man malonu toliau dirbti su jaunimo iniciatyvomis, pažvelgti į miestą vis naujais rakursais, bendradarbiauti su partneriais užsienyje, pasitikti naują šviežią jaunimą, kuris atsineša savo idėjas ir mąstyti, kaip galima jiems padėti įsigyventi mieste.
Kas tave pačią labiausiai paskatino, atvedė į „Kauno iššūkį“?
Man atrodo, tiesiausias atsakymas būtų „maistas“ – ten buvo parašyta, maždaug, prisijunk prie kultūrinės iniciatyvos, ir galėsi gauti kavos, picų, bus faino jaunimo. Pamaniau, išbandysiu kultūrą, nes duos valgyti (juokiasi).
Kaip „Kylantį Kauną“ pristatytum niekada nebuvusiems Kaune ir nepažįstantiems tavęs?
Ši iniciatyva tiesiog augina galvas, kuriuose auga Kaunas. Tai yra iniciatyvūs žmonės, susirinkę į vieną krūvą – jaunimas, kuris kartu kuria miestui, bendruomenei. Pagrindinės mūsų veiklos yra įvairūs jaunimo projektai, jų apie dešimt. Filmai, parodos, muzika, instaliacijos… Kiekvieno kūrėjai turi savo tikslus. Didysis viską jungiantis projektas yra festivalis „Audra“, kuriame esame atsakingi už veiklas.
Kaip tik neseniai paskelbta tai, ką planuojate festivalyje šiemet. Kas tau pačiai įdomiausia?
Identiteto paieškos, psichologinė gerovė, komunikacija per pojūčius ir jausmus – šios teminės kryptys „Audroje“ išlieka. Visa tai vienijanti kūrybinė koncepcija šiemet yra miestas kaip minčių ir bendruomenių salos. Saloje mes atsiribojame nuo išorės, kuriame savo bendruomenę, ilsimės. Idėjas atskleisime unikaliose lokacijose! Pavyzdžiui, mūsų muzikos projektas „NEfonas“ įsikurs Lietuvos banko rūmuose – čia vyks performansas „OvertoNE“, kuriame pasirodys netgi choras ir skambės įvairios tarmės. Dar bus veiksmo funikulieriuje – bus galima pasėdėti tarpukario kavinėje. Labai laukiu ir Pusės dainos festivalio, į kurį visi puolė registruotis vos tik paskelbėm kvietimą.
Ar sunku tokiame mieste, kaip Kaunas, su savo tradicijomis ir meno bendruomenėmis, įrodyti, kad galite būti lygiaverčiai kultūros kūrėjai? Neteko susidurti su skeptišku vyresniųjų požiūriu?
Labai įvairiai. Pirmaisiais „Audros“ metais tikrai buvo labai sunku. Šiemet, nors iškyla sunkumų derinant lokacijas, bet požiūris, jaučiu, yra pasikeitęs. „Audros“ vardas žinomas, daugmaž aišku, kas tai per renginiai, kad jaunimas tvarkingas. Dėl to aš labai džiaugiuosi.
Jaunimo programa „Kauno iššūkis“ yra „Kylančio Kauno“ vizitinė kortelė ir stuburas. Šiemet, jei neklystu, ją baigė jau 8-oji karta. Kaip sekasi?
Ką esame pastebėję, tai, kai aš pati pradėjau „Kauno iššūkį“, Kaune tikrai nebuvo daug galimybių veikti jaunimui. Dabar – daugybė iniciatyvų, beveik kiekviena kultūros organizacija turi ką pasiūlyti, turi specialias programas. Vyksta netgi konkurencija. Tad jaunimas dalyvauja daug ir visur, bet ne visada „iki galo“.
Aš tikiu, kad jaunu gali likti iki pat mirties.
„Kauno iššūkio“ vinis – dalyvių sugalvotos, iškristalizuotos ir vystomos kultūrinės veiklos. Šiemet nugalėtojų projektai, manau, labai pavykę. Pavyzdžiui, tai jaunimo erdvių trūkimą sprendžianti iniciatyva susitikti ant įvairių Kauno laiptų ir čia, o ne kokioje nors kavinėje, leisti laiką. Tai labiau socialinis projektas.
Kokiais trimis būdvardžiais apibūdintum statistinį „Kauno iššūkio“ alumną?
Kūrybiškas, energingas ir motyvuotas. Dar drąsus ir netelpantis savyje (šypsosi).
Kokie šio projekto ateities planai?
Norime atliepti tai, kad jaunimui galimybių vis daugėja, aktualizuoti pačią programą. Ji kasmet kažkiek keičiasi, bet dabar planuojame pasirodyti atviresniu formatu. Be to, žvelgiame jau ne tik į Kauną, galvojame apie partnerius užsienyje. Šiemet Europos kultūros sostinė yra Estijos miestas Tartu, ten jau veikia su mūsų patarimais parengta programa „Tartu 2024 Extended“. Taip pat ką tik grįžau iš žvalgytuvių Hanoveryje. Norime daugiau tokių partnerysčių, kad savo kaunietiškas galvas galėtume išvežti užsienin, bendradarbiauti su kitomis jaunimo organizacijomis, festivaliais ir panašiai.
Neabejoju, kad vienas kertinių „Kylančio Kauno“ tikslų buvo sulaikyti jauną žmogų Kaune ar jį į čia sugrąžinti. Pati studijavai Nyderlanduose ir grįžai. Tavo kolegė Sandra Karnilavičiūtė grįžo iš Vilniaus. Ar pastebi tokią tendenciją tarp savo bendraamžių? Ar jūs norite gyventi Kaune?
Pirmame kurse maniau, kad negrįšiu, galvojau apie Vilnių kaip miestą su daugiau įvairios kultūros. Bet, tikrai, šiais metais labai daug draugų iš Vilnius grįžo į Kauną, pasirinko čia gyventį. Tie, kurie vis dar gyvena Vilniuje, atvyksta į Kauną savaitgaliais. Kol kas. Tie bičiuliai, kurie, kaip ir aš, baigė „Kauno iššūkio“ programą, turbūt mąsto panašiai – čia mes randame terpę kurti. Daug ką pažįstame ir jaučiamės įgalinti. Linksmiau gyventi tokiame mieste, kuriame gali kurti.
Kaip manai, kada žmogus nustoja būti jaunas?
Tada, kai pats nebesijaučia jaunu, kai susendina save. Aš tikiu, kad jaunu gali likti iki pat mirties. Svarbiausia yra mindsetas – norėti pažinti, pamatyti, patirti, ir nepamiršti to linksmumo faktoriaus, kad ne viskas gyvenime yra rimta.
