Seksualinio smurto tema vis dar laikoma tabu: apie tokius nusikaltimus kalbėti nejauku, o prabilus neretai kaltinama auka. Žmonės, susidūrę su tokiais nusikaltimais, skaudžias patirtis su savimi nešiojasi visą gyvenimą, todėl ypač sunku matyti nusistovėjusį abejingumą problemai. Galbūt manote, kad aukomis tampa tik merginos trumpais sijonais, neva provokuojančios nusikaltėlius? O gal kaip ir aš norite sužinoti daugiau apie jaunus kauniečius, sukūrusius šokiruojančias instaliacijas Kauno viešose vietose ir tęsiančius savo veiklą instragrame? Kad ir kokia jūsų nuomonė būtų šią akimirką, kviečiu skaityti interviu su WAKEUP projekto įkūrėja Gintare Žilinskyte ir aukštyn iškelti seksualinio smurto problemą.
Kaip pristatytumėte savo organizaciją? Kuo šiuo metu užsiimate, koks jūsų tikslas?
WAKEUP projektas yra skirtas seksualinio smurto problemai viešinti bei nukentėjusiesiems palaikyti. Daugybė moterų bei vyrų su savimi nešiojasi patirtas traumas, nes iš jų buvo atimta teisė į privatumą bei asmeninę erdvę. Lietuvoje ne tik mažai apie tai kalbama, bet ir neskiriama dėmesio prevencijai ar psichologinės pagalbos suteikimui. Šio projekto tikslas – pasiekti kuo platesnę auditoriją, iškelti problemą į viešumą ir imtis iniciatyvos siekiant sumažinti nukentėjusiųjų skaičių bei suteikti reikiamą pagalbą. Šiuo metu vykstame į mokyklas, kuriose vedame paskaitas moksleiviams apie seksualinį smurtą, organizuojame socialines akcijas bei ruošiame WAKEUP drabužių liniją – dalį surinktų lėšų skirsime seminarams su psichologais. Tai būtų ypač svarbus žingsnis, nes daugelis jaunų žmonių neturi lėšų lankytis pas psichologą, tad nemokamuose seminaruose jie galėtų gauti profesionalią pagalbą.
Kokia buvo WAKEUP pradžia? Kaip subūrėte komandą?
Žiniasklaidoje pasirodantys straipsniai apie nukentėjusias merginas man visad kėlė ne tik šiurpą, bet ir pyktį. Rodės, niekas nieko nedaro, kad nukentėjusiųjų skaičius sumažėtų ir jiems būtų suteikiama reikiama pagalba. Tuo metu supratau, jog ir aš nieko nedarau, kad tai pasikeistų. Visgi esu ir pati tai patyrusi ir suprantu, kaip sunku, kai ši problema ignoruojama. Draugams iš universiteto užsiminiau, kad norėčiau imtis iniciatyvos šia tema. Sulaukiau daug palaikymo, visi norėjo prisidėti – taip subūrėme komandą. Komandoje vienas kitą papildom, nes visi turi skirtingų įgūdžių.
Suaugusieji klausosi su pasibaisėjimu, nes jie ir yra vieni tų žmonių, kurie nežino šios problemos aktualumo.
Kauno centre eksponavote instaliacijas, skirtas atkreipti dėmesį į seksualinio smurto problemą. Kokia buvo kauniečių reakcija?
Labai džiaugėmės sulaukę praeivių susidomėjimo. Buvo žmonių, kurie sustabdę klausė, kas vyksta, kiti dalinosi fotografijomis socialiniuose tinkluose, šitaip prisidėdami prie problemos viešinimo. Žiniasklaidoje taip pat pasirodė nuostabių, įkvepiančių straipsnių. Be abejo, buvo žmonių, kurie nesuprato manekenų esmės. Jie manė, jog manekenai skirti tiems, kurie prievartauja, ir esą tai jų nesustabdys. Vis dėlto manekenai buvo skirti kiekvienam praeiviui, kiekvienam tėčiui ar mamai, kurie vis dar mano, jog ši problema nėra aktuali, nes tai neva nutinka tik giliuose kaimuose ar tik toms, kurios vaikšto su trumpomis suknelėmis. Seksualinis smurtas patiriamas bet kokio amžiaus, daugeliu atvejų vaikystėje, dažnai artimoje aplinkoje – būtent tai ir norėjome iškelti į viešumą.
Instagrame mačiau, kad vienas jūsų performansas Laisvės alėjoje buvo nutrauktas policijos. Gal gali papasakoti plačiau? Ar Lietuvoje sunku plėtoti aktyvizmo kultūrą?
Tą dieną dėl vykusių krepšinio varžybų mieste buvo labai daug užsieniečių. Kaip supratome iš policijos reakcijos, jie tiesiog nenorėjo, kad užsieniečiai pagalvotų, jog lietuviai kažkuo nepatenkinti, ir dėl to paprašė mūsų išeiti. Policijos gąsdinimas gali prisidėti prie to, kad mažai kas nori imtis iniciatyvos. Mūsų projektas nėra skirtas žmonėms, kurie jau žino apie seksualinio smurto problemą, – reikia šia tema kalbėti ir nederėtų pasiduoti raginimams viską nutraukti.
Rengiate edukacijas mokyklose. Kokių sulaukiate moksleivių reakcijų? Ar jos skiriasi nuo kitų kartų žmonių požiūrio?
Pastebėjau, kad jaunesni mokiniai, 5–6 klasių moksleiviai, labai įdėmiai klausosi, turi labai daug klausimų šia tema. Dalies suaugusiųjų nuomone, vaikams dar ne laikas tokius dalykus išgirsti, tačiau mokiniai buvo labai susidomėję. Vyresni (11–12 klasių) moksleiviai mano, kad patys viską žino, jiems netgi šiek tiek juokinga, bet, manau, vis tiek suprato, kodėl tai svarbi tema. Suaugusieji klausosi su pasibaisėjimu, nes jie ir yra vieni tų žmonių, kurie nežino šios problemos aktualumo. Nors reakcijos skyrėsi, svarbiausia, kad patys moksleiviai norėjo įsitraukti, pasikviesti mus ir gilintis į šią temą.
Internete kuriate platformą, kurioje dalijatės seksualinio smurto aukų istorijomis. Kiek dėmesio sulaukia ši iniciatyva, ar žmonės noriai siunčia istorijas?
Šią platformą įkūrėme projekto pradžioje. Tuo metu dar neturėjome plačios auditorijos, tačiau labai daug susidomėjimo sulaukėme jau per pirmas tris savaites – atsiųsta net virš 160 istorijų. Džiaugėmės, kad nebijoma pasakoti savo patirčių, bet skaičius gąsdina – tai patiria labai daug žmonių.
Ar manai, kad Lietuvoje per mažai dėmesio skiriama seksualinio smurto nusikaltimams?
Tikrai taip. Žmonės, kurie susisiekia su teisėsauga, būna arba ignoruojami, kaip rašė kai kurie nukentėjusieji anoniminėse istorijų anketose, arba pasirodo straipsnis žiniasklaidoje ir tuomet galbūt kaltininkas yra nubaudžiamas. O kaipgi tie, kurie neturi drąsos ar galimybės susisiekti su policija? Kodėl nėra suteikiama bei aktyviai siūloma saugi erdvė papasakoti apie tai, ką patyrei? Galiausiai, kodėl tiek mažai vykdoma prevencijos ir teikiama psichologinės pagalbos? Labai didelė švietimo spraga: atvykusi į mokyklas sužinodavau, kad mokiniai nėra turėję pamokų ar diskusijų šia tema.
Iš kur gauni motyvacijos toliau dirbti su tokia emociškai sunkia tema?
Dažnai sulaukiu klausimo ,,Kaip tu nebijai?“ Bijau, man viskas nauja, aš dar pati jauna ir tik pradedu dirbti su šiomis temomis. Tikrai sunku ir baisu, tačiau, kai žinai, kad dirbi dėl kitų, o ne dėl savęs, motyvacija sustiprėja. Kai matau, kad bent vienam žmogui padedu, noriu toliau dirbti ir padėti dar vienam. Kai žmonės ateina, pasiguodžia ir padėkoja – tai didžiausia varomoji jėga. Žinoma, labai svarbus ir komandos palaikymas.
Kaip galime prisidėti prie šios problemos sprendimo?
Labai svarbu susipažinti su seksualinio smurto apibrėžimu, žinoti, kokios yra pasekmės, kaip netapti kaltininku ir kaip padėti nukentėjusiesiems. Tik suprasdami šios problemos aktualumą galime imtis pokyčių visuomenėje. Be abejo, kiekvienas gali prisidėti prie viešinimo: dalintis įrašais, savo patirtimi. O svarbiausia, kiekvienas gali palaikyti aukas, stengtis juos suprasti ir jų neteisti.
