„Mūsų tauta nedidelė, Islandijoje gyvena dešimt kartų mažiau žmonių nei Lietuvoje. Knygų vertimas trunka metų metus, nes trūksta islandų vertėjų.“ Taip prasideda pokalbis su Kauno literatūros savaitės viešnia rašytoja Auður Ava Ólafsdóttir, vykęs gegužės 9 dieną Kauno menininkų namuose. Dalinamės vakarą apžvelgiančiu Vytauto Didžiojo universitete Literatūros kūrybą, kritiką ir komunikaciją studijuojančios Karolinos Jurkevičės tekstu.
Auður Ava Ólafsdóttir – išskirtinio talento Islandijos rašytoja, savo kūryboje meistriškai sujungianti poetiškumą ir žmogaus egzistencijos klausimus, tokius kaip gyvybės ir mirties prasmės. Polinkis į literatūrą atsiskleidė jau ankstyvoje jaunystėje, o studijos Italijoje, Islandijoje ir Prancūzijoje rašytojai suteikė tvirtus meno ir literatūros pagrindus. Jos romanai išgarsėjo gebėjimu gilintis į žmogiškosios patirties gelmes, santykius, gilų traumos poveikį ir amžinas vilties paieškas. Rašytoja iškalbingai pasakoja apie kerintį Lietuvos grožį, pabrėždama medžių vešlumą ir žalumos gausą. Pasak rašytojos, vaikystėje ji fantazuodavo apie medžius, o konkrečiai – apie gyvenimą namelyje medyje. „Vaikystėje maniau, kad tai tarsi koks prakeiksmas, vienintelis mūsų kaimynas – jūra. Beje, įdomu pastebėti, kad Islandija yra vienintelė man žinoma šalis, kurioje žodis „home“ turi dvejopą reikšmę – ir namų, ir pasaulio. Tai reiškia, kad namai yra kiekviename pasaulio kampelyje.“
Literatūra – tai kaip Knorrr sultinio kubelis, kuriame viskas yra suspausta.
Pasak rašytojos, jei Islandijoje neparašei nei vienos poezijos knygos, tai reiškia, kad į tave, kaip į autorių, nebus žiūrima rimtai. Ir ji išleido vieną poezijos rinkinį, deja, jis nesulaukė tokios sėkmės, kokios tikėjosi. Buvo parduota apie 150 egzempliorių. Ir, kaip ji juokaudama pastebi, jos mama tikriausiai nupirko apie 50 vienetų. Autorė pasakoja, kad Islandijoje knygos yra nepaprastai populiarios, o per Kalėdas žmonės įprastai apsikeičia 5–6 knygomis. Taip pat Islandijoje tikima, kad jei knyga nesudomina, jos galima ir neperskaityti. Auður Ava Ólafsdóttir mini, kad tapusi rašytoja norėjo sukurti tokią knygą, kurią žmonės norėtų perskaityti iki galo. Pokalbio metu renginio moderatorė Rasa Ruseckienė klausė, ar rašytoja nežada grįžti prie poezijos. Rašytoja sako, kad šioje srityje jos asmeninis augimas ir tobulėjimas tęsiasi. Šiuo metu ją traukia teatro pasaulis, atveriantis galimybę bendrauti su įvairiais žmonėmis. Nepaisant to, į savo knygas ji sumaniai įpina poetinių elementų, subtiliai leisdama jiems išryškėti „tarp eilučių“. Poezijos grožis atgyja pačiam skaitytojui interpretuojant tekstą. Beje, poezija slypi tyloje, kaip teigia rašytoja, didžiausias jos įkvėpimo šaltinis ir yra tyla. Islandiją rašytoja palygina su ramybės šventove, kurioje viešpatauja tyla. Ji mano, kad tyla turi gydomąją galią, jos personažai taip pat dažniausiai yra tylūs, nes pasak rašytos, jie netiki žodžiais.
Rašytoja teigia: „Paradoksalu, kad aš naudoju žodžius savo kūrybai, nors tyla turi tokią didelę reikšmę.“ Auður Ava Ólafsdóttir savo rašytojos kelią pradėjo gan vėlai: pirmą knygą išleido būdama 38 metų. Iki tol ji jautėsi nepasirengusi ir nepakankamai subrendusi. Pirmiausia ji turėjo nenumaldomą troškimą tyrinėti, pasinerti į pasaulį ir suvokti rašytojui būtinas subtilybes. Taip pat rašymui didelę įtaką turėjo ir meno istorijos studijos. Pokalbio metu ji teigė turinti puikų gebėjimą interpretuoti vizualinius vaizdus. Rašytojos galvoje nuolat sklando daugybė vaizdų: nuo paveikslų ir meno kūrinių iki sudėtingų istorinių įvykių bei dokumentinių filmų. Kaip ir sudėtingos mozaikos detalės, šie vaizdai sklandžiai jungiasi į vientisą kūrinį, kuris galiausiai atsiskleidžia jos romanuose. Pavyzdžiui, knygoje „Randai“, rašydama apie pilietinį karą autorė ne tik skaitė istorines knygas, bet ir žiūrėjo dokumentinius filmus, kad pavaizduotų paprastų žmonių išgyvenimus. Į rašymą rašytoja žvelgia iš unikalios pusės: pirmiausia įsijaučia į knygos siužetą, personažus. Autorė nuolat jaučia įkvėpimą, galbūt dėl to, kad ilgai atidėliojo kūrybos pradžią, o gal dėl to, kad turėjo rūpintis šeima, buvo priversta dirbti trijuose darbuose. „Dabar turiu idėjų maždaug 500 metų, esu nuolat pasinėrusi į rašymo pasaulį,“ – sako Auður Ava Ólafsdóttir.
Žmogaus prigimties gelmių tyrinėjimas – dažna Auður Ava Ólafsdóttir kūrybos tema. Taip pat labai svarbus ir humoras, jis padeda įveikti skausmą bei kančias. Romanuose autorė nagrinėja egzistencines temas, atskleidžiančias, kaip susipina paradoksalumas ir išgyvenimas. Kadangi išlaikyti veikėjus gyvus yra kur kas sunkiau, autorė sąmoningai vengia juos nužudyti. Tai leidžia giliau tyrinėti jų vidines problemas ir moralines dilemas. Vengdama mirties, autorė gilinasi į žmogaus egzistencijos esmę net ir pačiose sudėtingiausiose situacijose. Jos knygos įžiebia viltį, nes veda skaitytoją iš nevilties gelmių į galimybių pilną pasaulį. Rašyti apie viltį yra sudėtinga, bet ji gali būti labai įvairi, nes apima daugybę emocijų. Daugelyje knygų paliečiama ir neviltis, atspindinti, regis, griūvantį pasaulį ir jaunų žmonių nusivylimą. Tačiau, rašymas ramina, o autorė visam chaosui bando suteikti vilties ir nuraminti skaitytojų sielas. Humoras jos kūryboje iškyla kaip galinga pasipriešinimo priemonė.
Rašytoja sako: „Literatūra – tai kaip Knorrr sultinio kubelis, kuriame viskas yra suspausta.“ Pagrindiniai jos knygų veikėjai – vyrai. Ji kritikuoja toksišką vyriškumą ir daugiausia rašo apie jautrų vyrą. Autorė pasakoja, kad islandų vyrai moka spręsti įvairiausias problemas, tačiau jos knygų personažai pamažu randa būdų, kaip pataisyti ir savo gyvenimus. Jounas, pagrindinis romano „Randai“ veikėjas, yra tylus, archetipinis islandų vyras. Jis pasiduoda moters norams ir įsakymams, nes Islandijoje sprendimus priiminėja moterys, tačiau iš tiesų Jounas kenčia ir nori mirti. Sužinojęs, jog nėra tikrasis savo dukters tėvas, jis nusprendžia išvykti svetur, į pilietinio karo nusiaubtą šalį. Jis apsistoja viešbutyje „Tyla“, su savimi turi vos kelis įrankius, ir imasi misijos atstatyti tai, kas buvo prarasta po karo. Nesavanaudiškai padėdamas kitiems, jis atranda naują tikslą ir norą gyventi. Jounas atranda meilę, nes, kaip teigia pati rašytoja, jos knygose visada yra meilė, nes tai stipriausias jausmas.
Apibendrindama pokalbį rašytoja teigė, kad skaitydami galime pažinti įvairius ir nepaprastus gyvenimus, egzistuojančius už mūsų pačių tikrovės ribų. Literatūra yra beribė, galima rašyti apie viską. Auður Ava Ólafsdóttir knygos yra verčiamos į įvairias kalbas. 2019 m. Rasa Ruseckienė į lietuvių kalbą išvertė jos knygą „Ör“ (liet. „Randai“).
