Lietuvos švietimo istorijos muziejus – vienas iš trijų seniausių Lietuvoje. 1922 m. įkurtas ir to meto Kauno kultūrinio gyvenimo centru buvęs muziejus iki šiol yra sukaupęs daugiau nei 50 tūkstančių eksponatų, kurių dalis matoma ekspozicijose trijuose pastato Vytauto prospekte aukštuose. Šiemet muziejuje minimas ne tik šimtmetis (jis lapkričio 18 d.), bet ir labai svarbaus projekto „Muziejus ant ratų“ įgyvendinimo pradžia. Viską plačiau išdėstyti sutiko trečius metus muziejui vadovaujanti Jolita Rudgalvienė. Direktorė sako, kad šiame darbe nėra vienodų dienų, bet pagrindinis jos uždavinys ir noras – kad muziejus taptų aktualių, prasmingų patirčių ir susitikimų vieta.
Jolita, kokia muziejaus atsiradimo istorija?
Ji siekia nepriklausomos Lietuvos gyvavimo pradžią. 1922 metais švietėjas Vincas Ruzgas, matydamas sudėtingą mokytojų padėtį ir mokymo priemonių trūkumą, pradinėje mokykloje tuometinėje Prezidento gatvėje (dab. Vilniaus g. atkarpa tarp Laisvės al. ir Istorinės LR Prezidentūros) su bendraminčiais surengė mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo priemonių parodą. Ji sulaukė didžiulio pasisekimo, tad nutarta organizuoti nuolatinę mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo priemonių ekspoziciją. Galiausiai miesto burmistras Jonas Vileišis pasirašė įsakymą dėl V. Ruzgo paskyrimo būsimo muziejaus direktoriumi ir jo veiklai suteikė tris kuklius kambarius Laisvės al. 12 (dabar Laisvės al. 24). Jau lapkričio 18 d. Kaune oficialiai veiklą pradėjo Pedagoginis muziejus.
V. Ruzgas muziejaus ir skaityklos vadovu pasirinktas neatsitiktinai – Gerceno pedagoginiame institute Sankt Peterburge tris kursus baigęs vyras suprato svarią švietimo reikšmę besikuriančios valstybės sistemoje. Pedagogas, muziejininkas, bibliotekininkas, gamtininkas, visuomenės veikėjas, vadovėlių autorius visą gyvenimą pašventė švietimo sistemos kūrimui ir populiarinimui: buvo V. Kudirkos bibliotekininkų, kraštotyrininkų, Lietuvos vaiko, Lietuvos kultūros, Lietuvos mokytojų profsąjungos, Pabaltijo mokytojų profesinės sąjungos ir kitų organizacijų narys, neretai steigėjas ar vadovas, mokytojų pedagoginių kursų organizatorius, straipsnių spaudoje autorius.
Nuo 1922 iki 1940 metų Vinco Ruzgo pastangomis muziejus tapo vienu iš to meto Kauno kultūrinių centrų. Kaip metams bėgant kito muziejaus vidinis gyvenimas?
Per šimtą gyvavimo metų kito ne tik muziejaus pavadinimas (Pedagoginis muziejus tapo Lietuvos švietimo istorijos muziejumi). Keitėsi ir jo buvimo vietos. Pavyzdžiui, iš Laisvės al. muziejus kėlėsi į Ugniagesių rūmus, vėliau – į Žaliakalnyje esančius namus. Dabartinis adresas – Vytauto pr. 52 – 8-asis muziejaus istorijoje.
muziejus liudija išskirtinę mokslo svarbą, liudija likimus ir siekį, įveikiant visas kliūtis, gauti išsilavinimą.
Praėjus vos metams nuo įkūrimo muziejus jau turėjo septynis skyrius, čia veikė gyvosios gamtos kampelis, kuriame buvo auginamos retos kambarinės gėlės, šilkaverpiai, vėžiai, kelių rūšių žuvys, paukščiai. Šiuo kampeliu ypač domėjosi vaikai. V. Ruzgo iniciatyva, finansavimo šaltinių ieškant tiek miesto, tiek privačiuose fonduose, sparčiai pildėsi ir Centrinės mokytojų skaityklos knygų lentynos.
Muziejaus ir skaityklos kolektyvas neapsiribojo vien kaupiamąja veikla. Muziejaus ir skaityklos erdvėse veikė lektoriumas, kuriame populiarias paskaitas skaitė žymūs to meto visuomenės veikėjai, mokslininkai, pedagogai: Kazys Grinius, Jonas Vileišis, Kazys Sleževičius, Jonas Vabalas-Gudaitis, Vaclovas Biržiška, Jonas Šliūpas, Antanas Purėnas, Vladas Lašas, Vincas Čepinskis, Antanas Busilas, Antanas Vokietaitis, pats V. Ruzgas ir daug kitų Kauno inteligentijos elito atstovų.
Pedagoginiame muziejuje ir Centrinėje mokytojų skaitykloje taip pat buvo rengiamos spaudos apžvalgos parodos. Parodose vykdavo leidėjų, autorių, skaitytojų susitikimai, konferencijos. V. Ruzgo pastangomis susiformavo dar viena nauja veiklos sritis – mokomosios ekskursijos, kurios vėliau išaugo į mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursus visoje Lietuvoje.
Vokiečių okupacijos metais muziejus buvo uždarytas, o jo eksponatai išslapstyti. Dalis eksponatų ir visas archyvas pražuvo.
Kaip manote, kodėl šis muziejus reikalingas šiuolaikiniam Kaunui?
Muziejus reikalingas ne tik Kaunui, bet ir Lietuvai. Jis yra gyvas mūsų šiuolaikinės, modernios ir europietiškos tautos kūrimosi liudininkas. Nuo pačių švietimo ištakų 1397 metais, nuo slaptųjų mokyklų atsiradimo, nuo pirmojo privalomo nemokamo pradinio mokslo tarpukariu, muziejus liudija išskirtinę mokslo svarbą, liudija likimus ir siekį, įveikiant visas kliūtis, gauti išsilavinimą. Šių dienų žmogui, kuriam išsilavinimas tapo nesunkiai pasiekiamas ir savaime suprantamas, svarbu pažinti švietimo kelią ir suprasti jo vertę. Šią misiją savo ekspozicijomis, darbais, projektais ir įgyvendiname.
Muziejus saugo ir eksponuoja senas lietuviškas pedagogikos knygas, vadovėlius, mokymo programas, metodinę literatūrą, medžiagą apie mokyklų istoriją. Kaip visa tai telpa trijuose aukštuose?
Pirmajame aukšte turime laikinoms parodoms skirtas erdves, kuriose jau svečiavosi Marco Chagalo, René Magritte’o, Salvadoro Dalí darbai. Aplankę parodas, lankytojai gali prisėsti art deco stiliaus salone ir pasivaišinti arbata. Smalsesni gali apsilankyti ir memorialiniame V. Ruzgo kambaryje bei skaitykloje, edukacinėje klasėje ir suvenyrų parduotuvėje.
Antrame aukšte – pagrindinė muziejaus ekspozicija, kurioje galite pamatyti šimtamečius vadovėlius, suolus, senąsias mokymosi priemones, net paklūpėti ant žirnių.
Aukščiausiai – edukacinė erdvė. Čia galima rašyti žąsies plunksna, sena spausdinimo mašinėle, koduoti tekstą Morzės abėcėle arba elektromechanine šifravimo mašina „Enigma“. Dar turime Montessori kabinetą renginiams bei salę filmų peržiūroms.
Manau, turiningam apsilankymui pas mus pakaktų dviejų valandų. Bet kuo atidžiau giliniesi į eksponatus, tuo daugiau jie su tavimi kalbasi, veriasi vis nauji lobiai. Bet kuriuo atveju tai išties įkvepianti kelionė.
Prieš mėnesį muziejuje buvo eksponuojama Salvadoro Dalí paroda „Dieviškoji komedija“ – 100 originalių ksilografijų. Kokie šios ekspozicijos atgarsiai? Ką galėsime išvysti ateityje?
Paroda sulaukė išties didelio lankytojų susidomėjimo! Muziejaus didžiausias noras, o kartu ir iššūkis – būti aktualiam ir įdomiam. Ateityje laukia dar daugiau pažinčių su garsiais menininkais, keliautojais, mokslininkais.
Ketiname atkurti ir lektoriumo idėją – spalį kaip tik įvyko žolininko dr. Mariaus Lasinsko paskaita. Ir didelis susidomėjimas tik įrodė, kad einame teisingu keliu. Beje, muziejaus fondų eksponatai taip pat verti lankytojų dėmesio – šiuo metu vyksta išskirtinio grožio XIX a. Vokietijoje ant drobės spausdintų augalų mokomųjų plakatų paroda „Naudingi ar nuodingi“. Ją lydės ir muziejaus suvenyrai: lininės staltiesės su QR kodais, per kuriuos sužinosite, kokie augalai yra ant staltiesės, kokia jų nauda, kvapas ir galbūt net receptai.
Kuo muziejui ypatingi jubiliejiniai metai?
Šie metai muziejui reiškia reikšmingus darbus. Šalia einamųjų ir kasdienių veiklų, visus metus organizuojame šimtmečio paminėjimui skirtus renginius. Pavyzdžiui, kartu su Vinco Kudirkos biblioteka (Vincas Ruzgas buvo ir šios bibliotekos įkūrėjas bei pirmasis direktorius) parengėme ekskursiją „Vinco Ruzgo šviesos keliu“ per visas ankstesnes muziejaus istorines buveines. Vasarą dovanojome smaragdinį vakarą bei filmo peržiūrą muziejaus kiemelyje. Spalio 21 d. įvyko mokslinė konferencija „Muziejus – nauja mokymo ir mokymosi erdvė“. Veiklos tikrai yra. Artimiausiu metu kaip tik laukia parodos „Kaip prieš 100-tą metų“ atidarymas bei didžiojo muziejaus projekto „Muziejus ant ratų“ pristatymas.
Jubiliejų socialiniuose tinkluose lydi labai graži rubrika „Sveikinimai iš praeities“.
Tai muziejuje rasti sveikinimai, kuriais bandome eiti to šimtmečio paminėjimo link. Kiekvieno mėnesio 18 dieną socialiniuose tinkluose bei muziejaus svetainėje paskelbiame po sveikinimą iš praeities, kurį muziejus yra gavęs iš lankytojų, pedagogų, žymių žmonių.
Pavyzdžiui, 1927 m. Pedagoginio muziejaus penkerių metų veiklos paminėjimo iškilmėse tuometinės M. K. Čiurlionies galerijos direktorius Paulius Galaunė „asmeniškai dalyvauti“ negalėjo, bet ta proga pasiuntė telegramą, linkėjusią „pasisekimo tolimesniame darbe“.
Lietuvos universiteto rektorius Mykolas Romeris 1927 m. lapkričio 20 d. sveikino muziejų tokiais žodžiais: „Lietuvos universiteto vardu aš sveikinu Pedagoginį muziejų ir reiškiu šiai gražiai ir naudingai kultūros įstaigai tikros pagarbos ir nuoširdžios simpatijos žodžius. Lietuvos universitetas, kaip aukščiausioji Lietuvoje ne tik mokslo, bet ir mokymosi bei auklėjimo įstaiga yra organiškai surišta su visu Lietuvoje švietimo darbu ir visomis pedagoginio veikimo sritimis, nes nuo to darbo ir to veikimo pareina jaunimo paruošimas aukštajam mokslui, o tuo pačiu ir universiteto darbo vaisingumui. […] Per savo penkerių metų sukaktuves Pedagoginis muziejus turi rimto pagrindo didžiuotis savo nuveiktu darbu […] Jūsų sukaktuves lydi simpatija ir tikra pagarba visų, kuriems brangus yra švietimas ir kultūra Lietuvoje. Garbė jums ir garbė Kauno miestui, kuris Jus įsteigti sumanė ir kuris Jus globoja.“
Arba štai sveikinimo kortelė Tarptautinės muziejų dienos proga, gauta 1994 m., praėjus dvejiems metams po muziejaus Kyjive atkūrimo (Ukrainos pedagoginis muziejus įkurtas dar 1902 m.). Deja, glaudesnė bendrystė tarp muziejų neužsimezgė. Bet šiandien kolegoms linkime ne tik „stiprios sveikatos, įdomių atradimų, pasiekimų darbe“, ko mums iš Kyjivo linkėta prieš 28-erius metus, bet ir tiesos, šviesos ir laisvės pergalės. Manau, Ukrainos pedagoginio muziejaus kolegų sveikinimas tik dar kartą patvirtina, koks svarbus švietimo ir ugdymo vaidmuo, istorinės atminties puoselėjimas žmonijai vis tebekeliaujant tauresnio žmogiškumo link.
Kalbant apie rubrikas, turiu paminėti ir dar vieną – „Įdomus eksponatas“. Kaip atsirenkate eksponatą, apie kurį pasakosite?
Šia rubrika siekiame viešinti muziejaus fonduose esančius, lankytojams nematomus eksponatus. Kartą per mėnesį pasakojame istoriją, dalinamės vaizdu. Mintis gimė kalbantis su darbuotojais – aptarėme, kad ne viskas, ką turime, rodoma ekspozicijose. Pirmasis eksponatas, kuriuo pasidalinome, buvo mamuto žandikaulis, rastas kasinėjant ir statant Aleksoto funikulierių.
