Žolinių laikotarpiu Kaune tęsiama tradicija – suburti profesionalius sutartinių giedotojus, mėgėjus ar dar tik ketinančius mokytis jas dainuoti į „Suburtynę“. Tai Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kiemelyje visą parą trunkantis sutartinių maratonas, atviras visiems.
Laukiant maratono galima išmokti ir šokamųjų sutartinių – liepos 9 dieną Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vyks užsiėmimas su šios srities specialiste ir puoselėtoja Dalia Urbanavičiene. Ji yra išanalizavusi ir pateikusi 20 rekonstruotų šokimo būdų bei praktiškai moko šio savito lietuvių choreografinio folkloro žanro magijos.
Užsiėmimo vedančioji sako, kad didžioji dalis sutartinių yra šokamosios prigimties, dėl ryškios ritmikos. Kaip jos yra šokamos – supažindins atvirosios pamokos metu. „Manau, kad išmoksime žingsnelį, vadinamą šlubčiojimu, ratu šokti, pajausti balsus, kaip jie skamba, kaip balsai skamba skirtingose partijose, ir pagal judesį, ir pagal muziką. Segmentinę žvaigždę parodysiu ir paaiškinsiu, bet tikriausiai neišmokysiu, kaip ir keletą kitų smagiai šokamų, kai kurioms jų reikia skirti daugiau dėmesio ir įgūdžių.“ Principas yra, kad reikia giedoti, o kiekvienas pajaus pagal savo galimybes, tad laukiami visi.
„Užkabino“ šokis
D. Urbanavičienė yra mokslininkė, LMTA docentė, Vilniaus tradicinių šokių klubo įkūrėja, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė. „Nuo vaikystės potraukis šokiui buvo didelis, tačiau nešokau, tik neilgai lankiau meninę gimnastiką, tėtis šoko“, – prisimena D. Urbanavičienė. Įstojusi į tuometinę konservatoriją Vilniuje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pasirinko folklorinę kryptį, studijavo pas docentę Laimą Burkšaitienę. „Kol dainas siūlė per daug neužsikabinau, bet kai pasiūlė šokį – nusmelkė, čia mano, supratau. Dieną naktį mintys buvo tik apie tai, taip parengiau pirmąją savo monografiją „Lietuvių apeiginė etnochoreografija“.
kitose šalyse analogų nėra, tokio komplekto ir tokio pavidalo kaip mes turime – niekas daugiau neturi.
Pirmiausiai pradėjo rašyti apie visus apeiginius šokius, 460 puslapių apimties knyga išleista 2000 metais. Diplominiam darbui pasirinko tik dalį jų – vestuvinius šokius. Rengdama monografiją rėmėsi įvairia rašytine medžiaga, ieškojo archyvuose, per folkloro kolektyvus ir ansamblius. Kai akademijoje įsteigta Etnomuzikologijos katedra, D. Urbanavičienė buvo pakviesta dėstyti. „Mano sritis buvo šokiai, parengiau programą, kurią sudarė ir teorija, ir praktika, atsirado norinčių pasirinkti ir studijuoti šią kryptį, vadovavau jų darbams. Viena buvusių studenčių – Solveiga Zvicevičienė, viena pirmųjų ratelius panaudojo autistiškų vaikų ugdymui.“
Rekonstruoti šokius – tarsi detektyvo darbas
Dar studijų metais kitame kurse studijavusi šiuo metu viena ryškiausių sutartinių tyrinėtojų Daiva Račiūnaitė (vėliau tapo Vyčinienė) gilinosi į sutartines ir apie 1983-1984-uosius metus supažindino D. Urbanavičienę su šokamosiomis. „Tautosakininko Zenono Slaviūno yra trys tomai („Sutartinės. Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos“, išleista 1958-1959 metais), šiame rinkinyje – apie 2000 sutartinių, trečiame tome išskirtos šokamosios sutartinės“, – pasakoja D. Urbanavičienė, vis daugiau susitelkusi ties šiuo žanru.
„Susikaupiau parašyti apie šokamąsias, ir žaidžiamąsias sutartines taip pat. Norėjosi įtraukti ir aprašyti rekonstrukcijas. Tai yra seniai gyvavusi tradicija, išliko aprašų, sudėdama ir lygindama analizavau, atrodė, kaip detektyvinis darbas. Pavyko parengti pratimus“, – 2009 metais išleistoje antrojoje jos knygoje galima rasti 20 šokamųjų sutartinių, yra ir schemos, vaizdinė medžiaga. Tačiau siekė aprašyti ne tik šokimą, žaidimus, bet ir bendrą požiūrį į sutartines, parodyti, kad ir vyrai giedojo sutartines (neretai manoma kitaip), kad buvo ir mišrūs giedojimai, ir mažose grupelėse.
„Be to ne tik Aukštaitijoje buvo sutartinės, kaip Stasys Paliulis rašė, bet ir Žemaitijoje, ir Dzūkijoje rasta jų nuotrupų. Apie tai išsamiau papasakosiu paskaitoje“. Tiesa, pirmoji sutartinė Žemaitijoje užrašyta folkloristo, filologo Simono Stanevičiaus dar XIX a.
Sutartines šoko ir Petras I
Žalios Rūtos slapyvardžiu pasirašinėjęs tautosakininkas Adolfas Sabaliauskas pirmasis aprašė sutartinių melodijas, jų atlikimo būdą ir yra daugiausiai surinkęs sutartinių. Jis sukūrė poemą „Sutartinių suktinis“, sakoma, kad šoko taip trankiai, kad drebėjo rūmai pas Radvilas Biržuose, o suktinį šokęs ir tuo metu čia viešėjęs Petras I. Apie tai sutartinių bei instrumentinės muzikos tyrinėtojas ir propaguotojas Stasys Paliulis rašė straipsnyje „Sutartinių suktinis, kurį šokęs net Petras I“. „Sutartinių suktinis šokamas kaip polka, susikabinus poromis“, – pasakoja tyrinėtoja D. Urbanavičienė. „Tokiu būdu šoko nuo XVIII a. vidurio, o vėliau atsirado instrumentinė muzika ir šokis „Polka“. Ji mano, kad polka į Lietuvą nebuvo atnešta, o išsiplėtojo iš sutartinės, Biržų krašte yra aprašyta analogų, tik be instrumentinės muzikos.
D. Urbanavičienė sako, kad būta ramesnio pobūdžio sutartinių, tačiau yra daug paliudijimų, kad jos visgi buvo garsios, atlikėjos trepsėdavo. Visos sutartinės šokamos nuo paprasto ėjimo iki greito tempo, pačios sutartinės tinka judesiams.
Šiuolaikiškas požiūris į tradicijas
D. Urbanavičienė yra aktyvi gyvos tradicijos perdavimo puoselėtoja. Pradėjusi skaityti pranešimus, parengusi knygą ji tapo kviečiama mokyti šokti šokamąsias sutartines. Neretai konsultuojasi ansambliai, daugelis naudojasi pasiūlytais principais, eksperimentuoja.
„Norėjau, kad ne tik folkloriniai ansambliai ant scenos rodytų šokius, o kad jie sugrįžtų į kasdieną“, – apie savo ketinimą kuo plačiau skleisti ir perduoti lietuvių tradicijas pasakoja D. Urbanavičienė. 2002 metais Vilniuje įsteigė tradicinių šokių klubą, iki šiol kiekvieną ketvirtadienį norintys ateina pasišokti. Netrukus pradėjo organizuoti ir stovyklas, jose dalyviai taip pat mokosi šokti sutartines.
„Anksčiau tekstai buvo labai improvizuojami, pavyzdžiui iš 19 amžiaus labai daug posmų yra, o vėliau užrašytos sutartinės turi vis mažiau ir mažiau posmų. Vietoje kūrybos buvo daug, buvo natūralu sukurti tekstą.“ Ir šiandien yra improvizuojama. „Trinkūnai labai drąsiai, pavyzdžiui, pridėję gilesnį turinį ir remdamiesi bendrais principais pritaikė sutartinę saulę leidžiant, ir labai tinka. D. Vyčinienė yra pritaikiusi būdą iš vienos užrašytos sutartinės kitai, sutapo ritmiškai. Užrašytos sutartinės ir šokiai yra tik ledkalnio viršūnė. Principus žinant galima pritaikyti“.
D. Urbanavičienė dalyvavo „Kūlgrindos“ veikloje, kurią apie 90-uosius įkūrė Jonas ir Inija Trinkūnai. Vėliau „Kūlgrinda“ apsijungė su roko muzikos atlikėjais, taip atsirado grupė „Žalvarinis“. „Dalyvavau „Mėnesyje Juodaragyje“ dar kai buvo pati festivalio pradžia, tuomet daugiau rinkdavosi roko muzikos gerbėjai, kuriuos teko mokyti ir šokti“.
Pristatė tarptautinei bendruomenei
D. Urbanavičienė yra humanitarinių mokslų daktarė, etnomuzikologė, etnochoreologė. Pastarąją sritį pasirinko, nes niekas tuo metu jos netyrinėjo ir buvo pačiai įdomu, taip pat paskatino docentė L. Burkšaitienė. Jau trisdešimt metų ji yra Tarptautinės etninio šokio tyrinėtojų organizacijos ICTM Etnochoreologijos studijų grupės (International Council for Traditional Music, Study Group on Ethnochoreology) narė.
Įstojusi į šią organizaciją tais pačiais metais dalyvavo simpoziume. „Galvojau, ką galiu nuvežti į simpoziumą, buvo 1994 metai, kitose šalyse analogų nėra, tokio komplekto ir tokio pavidalo kaip mes turime – niekas daugiau neturi“. Tyrinėtojams iš skirtingų pasaulio žemynų ir šalių ji pristatė šokamąsias sutartines, mokslinės grupės narius nustebindama, kad kanonas (perdavimas, įsijungimas) yra ne tik per garsą, bet ir per judesį. Taip pat mokė sutartines, jas giedojo ir indai, ir turkai, ir kitų tautų mokslininkai, šoko „Dijuta kalnali“. Pati taip pat daug mokėsi iš kolegų.
2021 metais simpoziumas vyko Klaipėdoje, sukvietęs apie 100 dalyvių iš viso pasaulio, buvo pandemijos ribojimų, tačiau dalis atvyko ir dalyvavo gyvai. Seminaruose buvo galima išmokti pasaulinių pavyzdžių. Simpoziumą organizavo D. Urbanavičienė, taip pat vedė mokymus.
Akademijos studentams šiuo metu dėsto šokio antropologiją (kodėl žmogus šoka), etnologiją bei kuo skiriasi nuo etnochoreologijos. Kaip žaidimai šokamieji, sutartinės, apeiginiai šokiai mažai skiriasi nuo šokių ratu. Kad etnochoreografija – tai įprasmintas judesys. Perteikia žinias iš gausių savo mokslinių interesų krypčių tyrinėjimų, moko ir praktiškai.
Lavinama intuicija ir sutarimas
Sutarti sutartinėje reiškia įsiterpti laiku ir suderėti ritme, garse, aukštyje, garsai dažnai ne standartiniai. „Esame pripratę prie darnios muzikos, o čia pasitaiko aštrūs sąskambiai, senojoje tradicijoje tokie sąskambiai buvo gražu. Dar vienas dalykas – gyvoji tradicija buvo seniai, patys daug nematėme, nežinome, tačiau yra išlikę pastabos, kad kartu buvo ir muzikos, ir judesių būdai“.
Iš daugiau kaip 2 000 turimų sutartinių užrašymų beveik šeštadalyje yra vienokia ar kitokia nuoroda apie sutartinių choreografiją. Giedant sutartines buvo ir kitokių judesių – vaikščiojimo, darbo, apeiginių.
„Esame įpratę, kad dainuojame sustoję, šaltiniuose rašoma, kad dainuojant buvo lengviau dirbti ir dainavimas pritaikytas prie veiksmo dirbant tam tikrą darbą“, – ir priduria, kad šokti sutartines – tai jausti vienas kitą ir suderėti. „Kai dainuoji ir šoki – lavinasi intuicija, kitų pajautimas“.
Artimas ryšys tarp muzikos ir judesio
Tyrinėdama ir aprašydama šokamąsias sutartines D. Urbanavičienė rėmėsi trimis giedojimo būdais – yra kanoninės (trejinės ir trejinės keturiose), kontrapunktinės (dvejinės, dvejinės keturiose ir keturinės) ir maišytinės sutartinės (kapelijos). Šių grupių viduje skirstė pagal choreografinį piešinį ir pagrindines figūras: paprastas ratas, parastas su viduriu, apsisukimai poroje, lindimas per tiltelį, žvaigždute šokama susikabinus. Choreografinių sutartinių tyrimai parodė, kad kai kurie skirtingiems giedojimo būdams priskiriamų sutartinių šokimo būdai yra labai artimi, trejinė sutartinė lengvai paverčiama keturine ir atvirkščiai.
„Yra tokios rekonstrukcijos, kaip, pavyzdžiui, „Ką bice…“, ją smagiai šokame. Matysime, kiek gerai giedančių atsiras. Gali ateiti bet kas, mokiau ir užsieniečius. Principas yra – kad reikia giedoti, kiekvienas pajaus pagal savo galimybes.“ Išsamiau apie choreografijos elementus ir simbolius, reikšmę ir kilmę bus galima išgirsti jau šį sekmadienį atvirojoje šokamųjų sutartinių pamokoje.
Kviečia atrasti ir išgirsti savo balsą
Zapyškyje įsikūrusios kūrybiškumo ir užimtumo namų „Stuba“ sutartinių giedotojų grupės narės 10 metų repetuoja pačios bei veda atvirąsias sutartinių repeticijas. „Nesame ansamblis, nenorėjome užsidaryti ir tik sau repetuoti“, – pasakoja viena šių namų įkūrėjų ir jų vadovė Daiva Vaišnorienė. „Sulaukdavome ir užklausimų – parodykite, kaip sutartines dainuoti“. Tad tris sekmadienius moterys repetuoja ir mokosi pačios, o paskutinį mėnesio sekmadienį kviečia sutartinių mokytis ir kitus norinčius.
„Dainavimas yra mums pačioms malonus, bet nesinori, kad būtų tik folkloro atstovų dalykas, juk jos buvo giedamos ir dirbant darbus“, – ir mano, kad neįvertiname, ką turėjo anksčiau – juk susirinkdavo ir dainuodavo. „Kad dainuoti dabar – reikia susimokėti, anksčiau kaimuose vykdavo nemokamai. Mano noras, kad ta daina grįžtų į šeimas, į bendruomenes“.
D. Vaišnorienė mano, kad pirminis poreikis yra bendravimas, tačiau siekia, kad žmonės susirinkę ne tuščiai „pletkavotų“. „Visi turime balsą – savo instrumentą, kuris visada su mumis. Kviečiu atrasti tą savo balsą, pasidžiaugti, jį mylėti, yra vietų, kur galima ateiti ir dainuoti. Kviečiame į „Suburtynę“, – nuo pat sutartinių maratono pradžios 2020 metais „Stubos“ giedotojų pulkas dalyvauja šiame renginyje, o šiais metais prisideda ir organizuojant.
Sutartines yra maloniau dainuoti nei klausyti
„Per 10 metų pastebėjo, kad žmonės nori dainuoti, patinka sutartinės dėl skambesnio, dėl teksto atrodo sudėtingos. Sutartines yra maloniau dainuoti nei klausyti ir čia reikia mokančiojo giedoti, kad suskambėtų, išlaikytume ritmą, kad būtų malonumas giedoti“, – D. Vaišnorienė sako, kad pats žavesys yra sąskambis, ypatingai sekundų sąskambis, tuomet jis pasidaro stebuklingas. Be to, sekundos padeda paslėpti ir balso nuklydimus.
„Pati sutartinė yra daugiau ne išdainuoti, ne išrėkti savo balsą, o sutarti – išgirsti kaimyną, įstoti laiku. Tai yra apie susiklausymą ir pabuvimą kartu. Tai sutarimas. Dainavimas taip pat padeda nurimti, susiharmonizuoti su savimi, pasikylėti į tam tikrą gerumo būseną“.
Leidžia sau improvizuoti
„Šokti sutartines pradėjome iš smalsumo, žinojome, kad tokios yra, pabandėme“. „Stubos“ giedotojų vedlė, meninė vadovė yra Jūratė Sodeikienė, turinti daugiausia patirties, žinanti daugiausiai sutartinių, ji jas ir parenka. J. Sodeikienė yra dainavusi su Vyčinais, buvo jaunimo ansamblio vadovė.
Man sutartinės – kaip sakrali meditacija, kažkas tokio artimo, taip „veža“, nežinau, kas tai yra.
Moterys mokėsi iš schemų ir įrašų, ir leido sau improvizuoti. „Gerbiu, kurie laiko stuburą sutartinių, išlaiko autentiškumą, mes sau leidžiame truputį pasimaivyti“, – D. Vaišnorienė sako, kad norisi sutartines padaryti gyvas ir priimtinas šiuolaikiniam žmogui, tačiau išlaikyti pagrindą yra būtina ir jį reikia žinoti. „Gyvename miestuose, sutartinė tapo istorine – apie tradicijas, amatus, kurių nebepuoselėjame, yra tik istorija ir daug nežinomų žodžių. Tačiau kalba keičiasi, o dainavimas neleidžia išnykti tiems žodžiams, kurių galbūt nesuprantame šiandien. Tai kalbos perliukai, puošmena“.
Šokamosios sutartinės – ir mankšta smegenims
D. Vaišnorienei mylimiausios yra sutartinės, kai gali įsitraukti daugiau žmonių. Ji mano, kad šokamosios sutartinės yra gera mankšta smegenims. „Tai yra geometrinės formos. Be to reikia nepamesti ritmo, žodžių, apjungti juos ir su judesiu, tad dainuojant ir šokant negali „užmigti“, o šokant ilgąsias sutartines ne prailgsta, o priešingai – jos pagyvina“. „Stubos“ giedotojos sutartinių moko ir nemokančius lietuvių kalbos, jiems jos labai patinka, įprastai tai būna šokamosios sutartinės.
„Man sutartinės – kaip sakrali meditacija, kažkas tokio artimo, taip „veža“, nežinau, kas tai yra. Pasiimu tekstus ir jaučiu, kad tai sava“. Pasitaiko, kad giedotojos užmiršta tekstus, tačiau žinant motyvą nesunku sukurti. „Jei matome, kad melodija graži, tačiau išliko tik du posmeliai – tuomet kuriame pačios. Svarbu neiškraipyti melodijos, kaip sako mūsų vedlė ir mokytoja – sutartinės galia yra melodijoje“.
„Sutartinės pačios mane pasiėmė“
Skaidra Jančaitė yra dainininkė, menininkė, pedagogė. Opera, teatras, meninė fotografija, performansai, balso improvizacijos, eksperimentinė muzika, edukacijos – kūrybinėje biografijoje įvairialypės meninės veiklos ir jų atlikimas Lietuvos ir užsienio scenose, koncertuose, festivaliuose.
Atradusi sutartinių giedojimą sako, kad sutartinės pačios ją pasiėmė. „Nes labai gera nuo jų – dainų, nes jos kažkokios tyros, gražios, skambančios. Kiekvienas gali jas dainuoti. Pati sutartinė atneša stebuklą tada, kai „susimuša“ tarp žmonių. Jeigu įvyko tas „sutrinksėjimas“, tai net nesvarbu, kokia sutartinė. Mes sueiname į tokį, aš net nežinau, materialiai įvyksta kažkas tarp mūsų, materija atsistoja tuo garsu, tas garsas tampa materija, visi pajunta tai ir tada tikrai yra gerovė“, – S. Jančaitė ieško tinkamų žodžių sutartinių giedojimo magijai apibūdinti.
Paskatinta latvių režisieriaus Modrio Tenisono, kuris kartą, besilankydamas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje kitu kūrybiniu projektu, pasiūlė jai surengti 3 valandų sutartinių maratoną šio muziejaus vidiniame kiemelyje, S. Jančaitė su dideliu užsidegimu atliepė į šį pakvietimą ir tarsi įsipareigojo surengti visų 24 valandų maratoną, kai sutartinės nepertraukiamai yra giedamos visą parą. Po kurio laiko buvo pasirinkta vasaros pabaigos šventės Žolinių data, tinkama rinktis giedotojams, ir 2020 metais įvyko pirmoji „Suburtynė“.
Maratone nėra jokių ribojimų
Sutartinių maratonui „Suburtynė“ šiemet jau ketveri, kasmet jis vyksta rugpjūčio 14-15 dienomis, nepertraukiamai giedama visą parą, nuo vidurdienio iki vidurdienio, tad giedotojai renkasi ir naktį.
Jokių sąlygų nėra. Tačiau, jei nori dalyvauti kolektyvas, S. Jančaitė kviečia ją informuoti, kad galėtų skirti konkretų laiką ir įtraukti į bendrąją programą.
„Suburtynė“ organizuojama Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus vidiniame kiemelyje, čia įrengta ekspozicija „Kryžių Lietuva“, kur kiekvienais metais susitinka UNESCO pasauliniu nematerialaus paveldo šedevrais pripažintos Lietuvos kryždirbystė bei sutartinės.
„Neturime „Suburtynėje“ jokios religinės idėjos, susirenkame tiesiog giedoti, galbūt tokia paslėpta idėja, nors ji ir vieša, yra švarinti kūną ir dvasią, ir išmokti giedoti sutartines, išbūti sutartinę“, – pasakoja S. Jančaitė ir priduria: „Man tai toks… kosmosas. Tad labai smagu jame dalyvauti“. Šiais metais skiria daugiau dėmesio šokamosioms sutartinėms. „Kviečiu visus norinčius liepos 9 dieną į pamoką su mokytoja, kuri žino kaipgi jos yra šokamos“. Su istorija ir choreografija supažindins lietuvių šokių tyrinėtoja ir praktikė D. Urbanavičienė.
„Suburtynių“ projektą šiais metais dalinai finansuoja Kauno miesto savivaldybė, pagal programą „Iniciatyvos Kaunui“ įgyvendina „Stuba“, projekto partneris – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Sutartinių maratoną ir giedojimo pamokas veda – šios idėjos sumanytoja Skaidra Jančaitė.
- Šokamosios sutartinės, atvira pamoka, 2023-07-09 d. 16-18 val., Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (vidinis kiemelis, V. Putvinskio g. 55, Kaunas)
- Suburtynė 2023 – sutartinių maratonas, 2023-08-14 d. 12 val. – 2023-08-15 d. 12 val. (sutartinės skambės be pertraukos, 24 valandas), Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (vidinis kiemelis, V. Putvinskio g. 55, Kaunas)
