Prieš porą metų su bičiuliais užklydome į galeriją „Meno parkas“ – ten mus pasitiko Arnio Aleinikovo „Magic Carpets“ rezidencijos Vroclavo kultūros institute rezultatas – performanso „Lucidity“ premjera. Pirmasis galerijos aukštas tapo šokių aikštele, pripildyta ritmingai judančių kūnų. Vėliau ėmiau vis dažniau Arnį sutikti įvairiausiuose laukuose – jis tyrinėja tarpdisciplininius menus, domisi tapyba, naujausiomis medijomis, performatyviais menais ir elektronine muzika. Trumpai tariant, klaidžioja tarp skirtingų sričių, leidžia sau eksperimentuoti – tiek akademinėje aplinkoje, dirbdamas ir dėstydamas Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus dailės akademijoje ir Kauno technologijos universitete, tiek kūrybiniuose procesuose.
Tavo kūryba buvo pristatyta įvairiausiuose teatro ir naujųjų medijų festivaliuose Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Portugalijoje, Lenkijoje, Sakartvele, Slovėnijoje ir Rumunijoje. Kaip prasidėjo ši kūrybinė kelionė?
Esu kilęs iš Kėdainių – o tai ne tik mažas miestas, bet dar ir ganėtinai konservatyvus. Man ten trūko oro – o ilgainiui ėmė trūkti net ir pačioje Lietuvoje. Žinojau, kad ateis diena, kai pakelsiu sparnus ir nutūpsiu kažkur kitur. Tai kiek užtruko, tačiau baigęs vaidybos bakalaurą VDU pradėjau keliauti po Europą, ieškodamas naujų patirčių ir galimybių. Viena pirmųjų rimtesnių stotelių buvo Vokietija. Ten iškart po bakalauro baigimo pradėjau dirbti su keturis „Auksinius scenos kryžius“ pelniusiu teatro režisieriumi Lukaszu Twarkowski. Po „Es war einmal … das Leben“ pastatymo „Schauspiel Hannover“ ėmėmės spektaklio „Respublika“ pastatymo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Šios patirtys man leido į teatrą ir meną pažvelgti kiek kitu kampu.
Bakalauro metais mane mokė, kad teatras – tai Michailas Čechovas ar Konstantinas Stanislavskis, kiek vėliau Artūras Areima ir Vilma Raubaitė siūlė alternatyvesnį požiūrį, bet užtrukau suprasti, kad menas iš esmės neturi ribų. Žmonės kuria skirtingai, keičiasi laikai, keičiasi teatras ir publikos poreikiai. Šių minčių vedamas, ėmiau ieškoti naujų kelių savo karjeroje bei kūryboje ir nusprendžiau tęsti studijas – šįkart Prahoje. Studijuodamas alternatyvaus teatro režisūrą, ėmiau suprasti, kad teatras ir menas apskritai gali prasidėti skirtinguose taškuose ir būti labai įvairūs – tai padėjo man išlipti iš siaurų suvokimo rėmų, atrasti paraštes bei džiaugsmą kalbėti šiandienos temomis.
Paraleliai studijoms su bendraminčiais sukūriau performatyvų filmą „Pulsas“, kurio pagrindinė tema – vyrų ir moterų patiriama seksualinė prievarta. Džiaugiuosi, kad filmas tebėra rodomas tarptautiniuose kino festivaliuose, laimėjo keletą apdovanojimų Europoje ir atkreipė dėmesį į nepakankamai plačiai visuomenėje aptariamą temą. Jau studijų metais Prahoje atsirado daugiau drąsos, vis dažniau pradėjau atsiliepti į įvairiausius atvirus kvietimus ir rezidavau įvairiose Europos šalyse. Turiu pripažinti, kad po šitų potyrių supratau, kad man kur kas geriau sekasi darbuotis užsienyje nei Lietuvoje.
Esi sutinkamas įvairiose meno disciplinose. Ar nėra sunku nuolatos pereiti nuo vieno konteksto prie kito, o gal priešingai – įkvepia žinojimas, kad gali išreikšti save skirtingomis meno formomis: kinu, poezija, elektronine muzika ir teatru?
Man labai įstrigo Lukaszo Twarkowski žodžiai: „Jeigu galėčiau papasakoti viską, ką noriu sukurti, tai nekurčiau spektaklių.“ Ši mintis man tapo svarbiu atradimu ir tarsi patvirtino tai, apie ką vis galvodavau ir nujaučiau. Iki tol atrodė, kad kūryba turi būti aiškiai apibrėžta, atitinkanti „normas“, tačiau šis požiūris paskatino į kūrybą žiūrėti plačiau. Vienus dalykus galime užrašyti, kitus sudėti į muziką, o dar kitus nutapyti. Vienoks menas rezonuoja Australijoje, kitoks Latvijoje. Niekad nesėdžiu ir negalvoju, ką turėčiau sukurti, – tai ateina natūraliai, o kartu su konkrečiomis idėjomis – ir sritis, kuri tam atrodo tinkamiausia.
Bakalauro studijų metus praleidai Kaune – smalsu, kokių pirmų žingsnių tau pačiam teko imtis norint įsitvirtinti kultūriniame lauke?
Už tvirtus pirmus žingsnius esu dėkingas režisieriui Gyčiui Padegimui, kuris mane antrakursį pakvietė vaidinti Kauno miesto kameriniame teatre. Tai atvėrė daug durų – ėmiau vis aktyviau suktis meno lauke, pažinti teatrą tokį, koks jis yra už studijų durų, lankytis vakaronėse ir sutikti savo srities profesionalų. Ketvirtame kurse ėmiau aktyviau lankytis dar ir vizualaus meno parodose, taip dar labiau praplėčiau pažįstamų tinklą ir atradau ryšį su įvairiausių įstaigų koordinatoriais – nuo „Meno parko“ iki Kauno bienalės.
Kaip suderini savo kūrybinę laisvę su tuo, ko reikalauja institucijos?
Užsienyje matau daugiau galimybių, tokių kaip atviri kvietimai, kurie Lietuvoje vis dar gana reti. Pas mus galerijos ar teatrai dažnai nusprendžia, kokias ekspozicijas, spektaklius rodyti, o jauniems menininkams sunku gauti vietą. Vizualaus meno lauke išskirčiau „Meno parką“, dar Kauno bienalę, kurios kuruojamas projektas „Magic Carpets“ skiria dėmesį jauniems kūrėjams ir siūlo rezidencijas tiek Lietuvoje, tiek partnerių šalyse, bei Kauno miesto kamerinį teatrą, kuris kiekvienais metais, festivalio „Išeities taškas“ rėmuose, organizuoja atvirą kvietimą spektaklių eskizams.
Visoms institucijoms linkiu daugiau atvirų kvietimų, netikėtų, intriguojančių posūkių, liberalumo ir permatomumo. Czeslawas Miloszas, kalbėdamas apie Paulį Cézanneʼą, sakė: „Juk taip pat gyveno, neretai greta mūsų, daugybė tūkstančių tokių pat darbščių ir nuolankių menininkų, kurių vardai šiandien nieko nesako.“ Man norisi, kad tiems vardams būtų suteikta bent viena galimybė savo darbus pristatyti ir būti išgirstiems, nes galbūt ta viena galimybė ir bus tramplynas į tolimesnius vandenis ir pasitikėjimo savimi stiprinimą.
Ar kada teko pajusti atotrūkį bendradarbiaujant su vyresniais menininkais ar institucijų darbuotojais? O galbūt konstruktyvus dialogas visuomet užsimegzdavo ganėtinai lengvai?
Tokių dalykų niekad nesureikšminau. Galimai dėl to, kad menininkų aplinkoje atsiradau išties jaunas ir tiesiog džiaugiausi ten būdamas. Bet, žinoma, ir dabar aplanko visokių minčių – ypač skaitant kokius nors scenos senbuvių pasisakymus, kuriais bandoma sumenkinti jaunimo žinias ar gebėjimus. Bet matau, kad viskas keičiasi, ir tik į gera.
O dėl konstruktyvaus dialogo – ir taip, ir ne. Esu linkęs tikėti, kad tai labai priklauso nuo kiekvieno asmeninių tikslų. Pavyzdžiui, tu gali turėti genialią idėją, bet visuomet išlieka klausimas, kokiais būdais mėginsi tai įgyvendinti ir ko tu iš tiesų nori – ar naglai ieškosi kuo didesnio kiekio pinigų, ar bandysi rasti būdų, kaip savo idėją įgyvendinti su mažiausiomis išlaidomis. Pinigų tema kultūros sektoriuje – dažna ir aktuali. Kultūra ir menas turbūt niekada nebuvo jokios šalies prioritetas, todėl tiek institucijos, tiek menininkai nuolat susiduria su finansiniais iššūkiais. Mano akimis, svarbiausia gebėti tinkamai pristatyti savo idėjas ir gebėti būti atviram pokyčiams, kurių gali prireikti planų įgyvendinimui.
O ar kada nors teko susidurti su išankstiniais nusistatymais dėl amžiaus?
Turbūt ne vienas žmogus yra apie tai pagalvojęs, bet niekada man to neiškomunikavo. Dažniausiai atviruose kvietimuose (tiek Lietuvoje, tiek užsienyje) menininkai prašomi pateikti kuo daugiau informacijos apie save, savo darbus, patirtį, išsilavinimą. Įsivaizduokit, aplikuojate į JAV šiuolaikinio meno vitriną, kurios organizatoriai pirmą kartą girdi jūsų pavardę. Beveik neabejoju, kad solidžiau jiems pasirodys tie, kurie savo darbus jau yra pristatę viename ar kitame festivalyje ar parodoje ir turi meninį išsilavinimą, nei tie, kurie tik pradeda. Aš pats mėgstu užbėgti įvykiams už akių – pavyzdžiui, besiruošdamas tarpdisciplininio meno festivaliui „JA FEST 2024“, laiškus rašiau gerokai iš anksto. Siunčiau informaciją, dalinausi savo CV, portfolio, vizija, renginių planu ir pristačiau visus dalyvaujančius menininkus tam, kad žmonėms, kurie priima sprendimus, palikčiau kuo mažiau erdvės nepalankioms interpretacijoms. Tikiu, kad tai išties padėjo gauti ne vieną teigiamą atsakymą ir suorganizuoti sėkmingą festivalį.
Papasakok plačiau apie festivalį „JA FEST 2024“. Kodėl manai, kad jo vieta – ir Kaune?
Šis festivalis 2023 metais užgimė Portugalijoje, Lisabonoje, tarptautiniame „JÁ“ teatre. Didžiausias dėmesys tuo metu buvo skirtas teatrui ir kūrybinėms dirbtuvėms. Šalia spektaklių festivalyje buvo pristatyta paroda-instaliacija „4-ios žurnalistės“ (kuratorius Dan Cotterall). Instaliacija buvo apie žurnalistes, nužudytas įvairių režimų vien tik dėl to, kad dirbo savo darbą – kritikavo valdžią, viešino nepalankią informaciją. Ši paroda man buvo geras priminimas apie tai, kaip viskas trapu, o tuo pačiu kėlė klausimą – ar tikrai galime atvirai kalbėti apie ką tik norime. Gyvename demokratijoje, galime leisti daugžodžiauti, save laisvai reikšti, tačiau turime kaimynus, pas kuriuos tokie dalykai yra draudžiami ar net nusikalstami.
Po metų festivalio organizatoriai nusprendė parodą išvežti svetur – pirmasis skambučio sulaukiau aš, mat jie panoro atvykti į Kauną. Iškart paskambinau Eglei Rušinskaitei iš Kauno įvairių tautų kultūrų centro ir netrukus ėmėmės darbo. Paraleliai, kartu su Suresh Nampuri („JÁ“ teatro prezidentu) nusprendėme, kad prie šios instaliacijos būtų puiku pristatyti ir Lietuvos jaunuosius kūrėjus, į Kauną atvežti retai sutinkamų Portugalijos teatro produkcijų, vietinių bei tarptautinių filmų selekciją, diskusijų apie teisingumą ir žmogaus teises. Taip ši instaliacija peraugo į savaitės trukmės tarpdisciplininio meno festivalį. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas paslėptoms tiesoms ir temoms, kuriomis dažnai nekalbama. Pagrindinė vizualaus meno paroda įsikūrė Mykolo Žilinsko dailės galerijoje – ten lankytojus kvietėme susipažinti su jaunais ir jau pripažintais kūrėjais iš įvairiausių vizualaus meno šakų. Planuojama festivalį rengti keliose šalyse vienu metu, vizualaus meno vitriną paliekant Kaune.
Kaip manai, kokių reikėtų pokyčių institucijose, kad jaunimui būtų lengviau rasti savo vietą meno lauke ir gauti daugiau galimybių?
Reikėtų daugiau atvirų kvietimų, kuriuose būtų duodama ne tik erdvė, bet ir papildomas biudžetas, prisidedantis prie kūrinio sukūrimo, kaip daro daugelis šiuolaikinio meno organizacijų svetur, – turbūt to ir palinkėčiau visoms institucijoms. O jauniems menininkams – nebijoti viešai dalytis savo kūryba. Meno institucijos negali egzistuoti be menininkų, o tam, kad būtum atrastas, reikia apie save visiems retkarčiais priminti. Suprantu, kad visi norėtų rodyti savo kūrinius modernaus meno muziejuose ar prestižiniuose teatruose, bet tai nėra būtina tam, kad būtum išgirstas ar atrastas. Viskas kartais yra daug paprasčiau, tik mes patys save stabdome.
