Naujas muziejus mieste? Skirtas automobiliams (ir ne tik)? Imkit mano pinigus, atvarau, bet… Apsilankymą atidėlioji, nes juk niekur nedings. Galiausiai progą pasiūlo žurnalo redaktorė, nes naujiena (nors ir veikianti jau virš metų) tikrai ne kasdienė: ekspozicijos turinys – didelę vertę turinti istorinė technika, kuri ne tik nemažai kainuoja, bet ir retai sutinkama mūsų posovietiniame krašte.
Į nedideles prieš ketverius metus restauruotas Kauno tvirtovės laikų gaisrinės arklidžių patalpas prie pagrindinės Žemųjų Šančių arterijos – A. Juozapavičiaus prospekto – tilpo ir įspūdingo grožio automobiliai, ir motociklai, ir senos reklamos, ir karinė įranga, ir keletas dviračių, ir vaikiški žaislai, ir kt. Bet pats Kauno technikos muziejaus įkūrėjas Dalius Petrauskas sako, kad erdvės stengėsi nepergrūsti, nors dar daug įspūdingų eksponatų laukia namuose.
Kaunietis sako, kad kolekcionieriaus kelią pradėjo vaikystėje. Išsaugotas net ir bene pirmas rimtas kolekcijos eksponatas – legendinis motociklas „IZH-49“. Nors tai vokiečių karo laikų „DKW“ kopija, bet ausys iškart įsitempia: nėra labai retas, bet apie tokį ir pats paauglystėje svajojau, prisiklausęs tuo metu techniką laisvalaikiu restauravusio tėvo istorijų.
„Grįžau iš tarybinės armijos, pradėjau važinėti motociklu, domėtis, kaip kas veikia. Ir ta sena technika, visi sprendimai inžineriniai man buvo gražu, įdomu. Lindau gilyn, domino vis kitokie aparatai. Po truputį tai išsirutuliojo į kolekciją, kurios paskutinis didelis etapas – visuomenei atviros nuosavos erdvės įkūrimas“, – pasakoja aistringas kaunietis kolekcionierius.
Pats jis kuklinasi ir pabrėžia, kad geriau kalbėti apie pačius eksponatus, šviesti žmones, o ne nagrinėti jo gyvenimą. Dalius mielai su visais dalinasi savo sukauptomis žiniomis bei eksponatais, ypač džiaugiasi dažnai apsilankančiais vaikais, jaunimu. Ir mes į muziejų užklydome iškart po mokinukų ekskursijos, taigi, nors muziejus dar nėra plačiai žinomas, susidomėjimo netrūksta.
Didžiausias dėmesys – XX a. pirmajai pusei
Apsižvalgius peršasi pirmi pastebėjimai: nematyti mums jau įprastos ir mažiau stebinančios sovietinės technikos, nemažai tarpukario Lietuvos automobilizmo bei technikos reliktų, daug dėmesio vokiškai produkcijai, daug ryšių įrangos. Žavu, nes žiguliuke dar man ir pačiam teko pasėdėti vaikystėje, o prezidentiniame pokario Vokietijos sedane – tikrai ne.
„Tos tarybinės technikos aš turiu. Bet augdamas jos prisižiūrėjau; vokiškos ar kitų šalių tuo metu nebuvo. Ne veltui iki šiol giriama „vokiška kokybė“: to laikmečio technika itin įdomi, graži, kokybiška ir patvari, sukurta dar iki ištobulėjant medžiagoms, daug metalo. Manau, kad XX a. pirmoji pusė yra technikos aukso amžius“, – tęsia D. Petrauskas.
Klausiu, kokį pirmą įdomų eksponatą teko įsigyti po blogio imperijos žlugimo. Be abejo, tai buvo „Mercedes-Benz“: „Be šito stovinčio, dabar tokius dar du turiu. Jeigu atsimenate, buvo toks filmas apie Maksą Otą von Štirlicą – „17 pavasario akimirkų“. Tai šitas juodas 230-tasis mersas gavo jo pravardę. Senajai kartai pasakysite „štirlicas“ ir jie žinos, apie kokį automobilį kalbama.“
Ne tik hobis, bet ir investicija
Beje, į pokalbį šviežiai keptas Kauno muziejininkas atkeliavo to paties jau minėto gamintojo automobiliu, tik, be abejo, naujesnio modelio. Galiu suprasti šią aistrą: daugeliui tos kartos vairuotojų „Mercedes-Benz“ pelnytai asocijuojasi su kokybe ir prabanga. Ypatybėmis, kuriomis sovietinė technika tikrai negalėjo pasigirti. Ir pats užaugau ant galinės merso sėdynės.
atidarydamas muziejų tikrai neturėjau plano užsidirbti ar kažkaip atpirkti dalį šios kolekcijos.
„Aišku, yra ir geresnių automobilių už „Mercedes-Benz“, pvz., panašaus laikotarpio amerikietiški „Duesenberg“ ar prancūzų „Bugatti“. Vis dėlto tai yra mane dominantis minimumas, ką galėjau pasiekti, įpirkti. Dar turiu ir labai mėgstu „Horch“ – tai aukštos klasės automobilis. Bet iš horchų mano pats silpniausias, visi kiti kainuoja milijonus. Kolekcionuoju tai, ką geriausio pavyksta įsigyti turimomis galimybėmis“, – pasakoja verslininkas.
Daug metų nekilnojamojo turto vystymu užsiimantis kaunietis neslepia, kad tai ne tik hobis, bet ir investicija. Nors skaičiuoti tiksliai ar kasmet nustatyti vertę, spekuliuoti, aktyviai pirkti ir perpardavinėti kolekcionierius atsisako, tačiau žino – kolekcijos vertė auga, ir turbūt greičiau nei pinigų (šiais laikais).
„Mano kolekcionavimas, šis muziejus kol kas tikrai nėra verslo projektas, anaiptol. Pinigai yra itin svarbi sudėtinė šių procesų dalis, be jų nebūtų kolekcijos, bet atidarydamas muziejų tikrai neturėjau plano užsidirbti ar kažkaip atpirkti dalį šios kolekcijos. Esu dėkingas gyvenimui, kad susiklostė situacija, kai galiu realizuoti savo pomėgius ir, jeigu tik kažkam įdomu, noriu tuo pasidalinti“, – atvirauja Dalius.
Ieškoti užsienyje, dirbti pačiam
„Ne po visą pasaulį, bet aktyviausiai keliaujame į Vokietiją, Čekiją, Lenkiją, Latviją, Estiją. Ten, sakykime, randu kokį eksponatą, kuris man įdomus, kuris atitinka mano kriterijus, technikos apibūdinimą, ar randu detalių, kurių reikia restauruojant mašiną. O kitą kartą važiuoji pats paprekiauti“, – kaip vyksta tokios kolekcijos rinkimas bei restauravimas, pasakoja kaunietis.
Be abejo, ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje rasti būtent tokios technikos nėra lengva, nes kai ši buvo kuriama ir pardavinėjama, mūsų kraštų nepasiekė.
„Imkime šį, S klasės mersų pradininką, pagarbiai vadinamą pirmojo Vokietijos Federacinės Respublikos kanclerio pavarde – Adenauer. Tai pirmiausia susirenku visą literatūrą apie jį. Ir žiūriu, kaip man jį restauruoti, surinkti visas originalias dalis, važinėju po visokias muges ar parodas ir komplektuoju. Surenku originalias dalis ir restauruoju.
Pats atlieku šaltkalviškus darbus. Dažo specialistas, stogą, sėdynes siuva specialistas, kurių labai trūksta, o aš organizuoju darbus. Išrenku, išsiplaunu, nuvežu, smėliuoju, variklį nuvežu pas motoristą, greičių dėžę pas jų meistrą, pas tekintoją planuojam, ką gaminti, pas chromuotoją – ką dengti.“
Kolekcionierius neslepia, kad tam ypač padeda įvairūs per metų metus užmegzti ryšiai, automobilininkų bei technikos mėgėjų bendruomenės. Vienos tokios, Lietuvos senovinės autotechnikos klubo, Dalius buvo ir steigėjas. Tiesa, dabar šios organizacijos veikla prislopusi, trūksta laiko. Beveik visą laisvalaikį suvalgo asmeninė kolekcija, naujas muziejus.
Dėmesys lietuviškai istorijos daliai
Nors aplink daugybė gražių transporto priemonių, man bene įdomiausia – pirmosios Lietuvos Respublikos automobilizmo istorijai skirta ekspozicijos dalis.
„Amerikos lietuvių akcinė bendrovė. Čia aliuminė serijinio numerio lentelė su lietuvišku tekstu nuo originalaus tarpukariu Kaune pardavinėto „Ford“ modelio. Ta pati akcinė bendrovė prekiavo mašinomis ir kursus vairuotojams vesdavo. Išklausai kursus, gauni štai tokį diplomą ir tada vairuoji. Šitie dideli lapai – tarpukario teisės.“
A. Juozapavičiaus pr. 58 rasite ir daugiau įdomių lietuviškų eksponatų: pvz., ankstyvo modelio Lietuvoje veikusią kuro kolonėlę, įvairių tarpukario varžybų trofėjų. Itin įdomus eksponatas – Kauno miesto savivaldybės išduotas originalus motociklo „BSA“ valstybinis numeris. Pats motociklas, beje, kažkur irgi yra, bet čia netilpo.
„Renku literatūrą, nuotraukas, kur Kaune buvo automobilių gamintojų atstovybės. Keista, nors „Mercedes-Benz“ atstovybė buvo, bet kalbama, kad pačių automobilių čia daug nenupirko, – nors ir patikimi, bet brangūs, sudėtingiau remontuojami. Be to, Lietuvos santykiai su Vokietija tarpukariu buvo komplikuoti. Lietuviai labiausiai mėgo amerikiečių bei anglų produkciją.“
Pats A. Smetona, teigiama, pirmiausia važinėjo trofėjiniu, po Pirmojo pasaulinio karo iš vokiečių perpirktu mersu. Vėliau į prezidentūros kiemą atriedėjo jau prancūziškas „Delaunay Belleville“, dar vėliau itališkas „FIAT“. Galiausiai prezidentas sėdo į prabangų amerikietišką „Lincoln“. Tiek šis, tiek kiti minėti mūsų šalies istoriniai automobiliai dingo atėjus sovietams, jų likimas nežinomas.
Darbų ir toliau netrūksta
Šiuo metu Dalius Petrauskas restauruoja „Daimler“ automobilį: didžiulį 7 vietų monstrą su 8 cilindrų varikliu. Tikėtina, kad tai pirmasis ir kol kas vienintelis šio jau nebeegzistuojančio, istorinio ir automobilizmo raidai itin svarbaus prekės ženklo automobilis Lietuvoje. Į pabaigą ir anksčiau minėtas „Horch“: „Šio – itin įdomi istorija. 1945 m. iš Vokietijos į Kaliningradą kaip trofėjų jį parsivarė kažkoks KGB generolas, kurį matome šioje nuotraukoje. Ten keturiasdešimt kažkelintais metais norėjo visą tą techniką surašyti, inventorizavo. KGB kažkurioje struktūroje važinėjo su ja. Po to nurašė. Po nurašymo iš Kaliningrado keliavo į Lietuvą. Lietuvoje pas vieną buvo, po to pateko pas mane.“
buvę bendrabučio tipo kambariai taps viešbučiu miesto svečiams.
Kaip sako pašnekovas, jo darbas su nekilnojamuoju turtu labai panašus: domiesi, renki informaciją, perki, o tuomet restauruoji. Panašus scenarijus laukia ir gretimo pastato – caro okupacijos laikų gaisrinės, kurioje ilgus metus veikė geležinkelių administracija, antrame aukšte buvo įkurti bendrabučio tipo kambariai. Visas šias patalpas iš atskirų šeimininkų supirkti užtruko net 10 metų.
Ilgainiui, sutvarkius ir likusias erdves, čia įsikurs dar didesnė ekspozicija, technikos mylėtojams skirtas baras, jaukus įveiklintas kiemas su terasa, o buvę bendrabučio tipo kambariai taps viešbučiu miesto svečiams. Šiems, be abejo, bus siūlomos ir įvairios pramogos, susijusios su sena technika: pvz., turai po miestą išskirtiniais automobiliais. O kol kas, kaip sakė Dalius, galime pasidžiaugti, kad buvusią arklidę užpildė arklio galios.
