Su grafikos dizaineriais – kaip su architektais. Gali neįsivaizduoti, kaip žmogus atrodo, net jo vardo nežinoti, bet jo kūrinių neišvengsi. Rokas Sutkaitis – vienas tokių žmonių. Tiksliau, tokie jie su kolega Juliumi Seniūnu. Duetas yra trijų šiuolaikinio Kauno idėjų – „Kaunas 2022“, „Mokslo salos“ ir Nacionalinio architektūros instituto – identiteto autoriai. Sakau „idėjų“, nes, kad ši taptų kūnu, projektu, objektu, kažkuo įsimenamu ir atpažįstamu, be logotipo – nė iš vietos.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. spalio numeryje „Ženklai“)
Rokai, susipažinome 2017-ųjų pradžioje, kai buvai menotyros studentas, mūsų žurnalo praktikantas, besidomintis ir tekstais, ir vizualine jo dalimi. Rašei ir maketavai! Kaip tavo kelias pasuko prie logotipų ir ženklodaros?
Nuo pat vaikystės domėjausi logotipais, heraldika, ženklais ir simboliais. Vėliau pradėjau juos kurti pats, net nežinodamas, kad žmonės iš to gyvena. Kai atėjo laikas rinktis studijas, galėjau stoti į grafinį dizainą, bet įdomiau buvo plėsti kultūrines žinias, tad pasirinkau menotyrą Vytauto Didžiojo universitete. Būtent taip ir atsidūriau KPK žurnale, kur galėjau sujungti ir tekstą, ir vizualumą. Pamenu, teko imti interviu Kauno įvairių tautų kultūrų centre.
Kaunas man asocijuojasi ne tik su tarpukario estetika, bet ir su tarpukario polėkiu.
O vėliau susipažinau su dabartiniu kolega, architekto išsilavinimą turinčiu Juliumi, su kuriuo kūrėme projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ identitetą. Šis darbas tapo atspirties tašku tolesnei karjerai – atsirado didesnių projektų ir platesnis suvokimas, kas yra ženklas.
Pamenu, laimėjote „Kaunas 2022“ skelbtą tarptautinį identiteto konkursą. Nors praėjo nemažai laiko, šis ženklas vis dar gyvas Kauno mieste ir rajone, žmonės tebenešioja juo papuoštą atributiką. Kaip manai, kodėl jis tapo toks ilgaamžis?
Kurdami identitetą 2017 metais, turėjome galvoti apie tai, kad jis nepasentų per penkerius metus iki pačių renginių, – tas pavyko su kaupu. Pagrindinė mūsų idėja buvo ta, kad Kauną atspindėti vienu konkrečiu simboliu labai sunku. Europos kultūros sostinės programa buvo labai plati – nuo šventinių festivalių iki jautrių atminties temų, nuo tarpukario modernizmo iki žydų paveldo. Todėl nusprendėme sukurti ne statinį ženklą, o abstrakčią sistemą – savotišką rėmelį, kuris galėtų lanksčiai prisitaikyti prie skirtingų kontekstų. Šventiniuose renginiuose jis gali būti spalvingas, su nuotraukomis, o kalbant apie atmintį – minimalistinis, juodai baltas.
Pradžioje buvo ir neigiamų reakcijų, žmonės nesuprato, jiems nepatiko, sulaukėm net patyčių. Bet smagiausia, kad komanda jį prisijaukino, išmoko naudoti ir galiausiai ženklas pradėjo gyventi savo, kartais net mums netikėtą, gyvenimą.
Kitas svarbus darbas – Nacionalinio architektūros instituto identitetas. Institutas jau oficialiai įsteigtas, bet Kauno centriniame pašte įsikurs dar negreit. Vadinasi, (ne)senėjimo faktorius irgi esminis. Koks buvo šio projekto kontekstas?
Čia kontekstas buvo ypač svarbus. Viena vertus, turime patį pastatą – Felikso Vizbaro projektuotus Centrinio pašto rūmus, Kauno modernizmo flagmaną. Kita vertus – nacionalinio lygio instituciją, kuri turi apjungti visos Lietuvos architektūrinį lauką.
Atsispyrėme nuo pašto rūmų detalių, ypač nuo pagrindinės salės grindų plytelių. Jų ornamentas genialus: užsienietis, susipažinęs su modernizmu, jame matys Bauhaus ar de Stijl estetiką, o lietuvis atpažins tautinio rašto motyvus. Tai puikiai atspindi siekį sukurti lietuvišką modernizmo variantą. Iš tų plytelių gimė architektūrinis tinklelis, kuris ir tapo identiteto pagrindu. Sistema turi tris mastelius: nuo mažiausio, atspindinčio baldus ir interjerą, iki didžiausio, kalbančio apie pastatus ir urbanistiką. Kaip ir „Kaunas 2022“ atveju, tai atvira, dinamiška sistema, kuri gali prisitaikyti prie įvairaus turinio.
Trečiasis projektas, kurį noriu aptarti, – irgi dar šviežias darbas su „Mokslo sala“. Turėjote sukurti identitetą pastatui, kuris dar neegzistavo, bet jau turėjo stiprią architektūrinę idėją. Kaip sprendėte šį uždavinį?
Šį projektą sekėme nuo pat pradžių. Supratome, kad dirbame su kontekstų grandine: Nemuno sala kaip gamtinis elementas, tada pati mokslo populiarinimo idėja, tada įspūdinga „SMAR Architecture Studio“ ir biuro „G. Natkevičius ir partneriai“ architektūra, tada būsima ekspozicija ir tik tada – identitetas, kuris visa tai turi apjungti.
Čia pradėjome nuo universalaus taško simbolio, kuris puikiai veikia daugeliu lygmenų. Tai ir kosminė skalė (planetos, žvaigždės), ir biologinė (ląstelės, atomai), ir žmogiškoji (Brailio raštas, Morzės abėcėlė), ir kūrybinė (menas, technologijos). Ši idėja tiesiogiai atliepia ir pačią architektūrą – pastatas yra diskas, taškas salos peizaže, o jo perforuotas stogas ir fasadas sudaryti iš tūkstančių taškelių.
Būtent tą fasado raštą pavertėme identiteto dalimi – sukūrėme vientisą juostą, kuri klijuojama ant stiklinių pastato vitrinų. Ji atlieka ne tik funkcinį, bet ir simbolinį vaidmenį. Juokaujame, kad tai galbūt ilgiausias logotipas pasaulyje – jis tęsiasi aplink visą pastato perimetrą.
Atrodo, kad dalyvavimas identiteto konkursuose reikalauja didžiulių laiko ir kūrybinių resursų, o rezultatas nėra garantuotas. Nesu tikra, kaip dėl atlygio konkurencingumo. Galbūt tai atbaido dalį kūrėjų?
Konkursai turi savo specifiką. Kitaip nei dirbant su įprastu klientu, čia nėra nuolatinio dialogo. Gauni užduotį ir dirbi gana izoliuotai. Tai turi ir pliusų, ir minusų. Viena vertus, gali sukurti kažką labai gryno, necenzūruodamas savęs. Kita vertus, didesnėms studijoms tai didelė rizika – investuojama daug resursų, o rezultatas neaiškus.
Vis dėlto manau, kad būtent todėl konkursai yra puiki proga jaunesniems kūrėjams. Dažnai tokie projektai būna labiau idėjiniai nei komerciniai. Mes patys juose dalyvaujame ne dėl finansinės naudos, o todėl, kad temos atrodo svarbios ir įdomios. Tai galimybė prisidėti prie reikšmingų miesto ar net šalies projektų.
Ar turi kokių nors moralinių apribojimų potencialiems užsakovams?
Teko kelis kartus atsisakyti projektų iš nedraugiškų šalių, kurių ideologija mums nepriimtina. O bendrai kalbant, norisi dirbti su žmonėmis, kurie supranta, ką daro, ir mato savo veikloje ilgalaikę vertę.
Deja, neturime galimybės visada dirbti tik su dideliais, įdomiais kultūriniais projektais. Imamės ir grynai komercinių užsakymų. Tačiau suprantame, kad bet kurio projekto vizualinis identitetas veiks viešojoje erdvėje. Turime gal kiek naivoką tikslą – kad Lietuvoje augtų vizualinės kultūros suvokimo lygis. Tad tikimės, kad kiekvienas mūsų darbas, net ir mažiausias, veikia kaip edukacinė priemonė.
Panašiai, kaip net visai paprastos senos iškabos pasakoja apie ano meto gyvenimą. Kalbant apie istoriją, nemažas tavo projektas buvo knyga virtęs vizualinis „Soviet Logos“, kur suradai, aprašei ir publikavai šimtus sovietų okupuotoje Lietuvoje ir kitose panašaus likimo šalyse sukurtų logotipų. Paskutinis „Soviet Logos“ feisbuko įrašas – 2022 m. kovą, jame išreiški absoliučią paramą Ukrainai. Koks šio projekto likimas?
Šis projektas suformavo nemažą dalį mano karjeros. Jis tapo organiška jungtimi tarp dviejų man svarbių krypčių – menotyros ir grafinio dizaino. Tiesa, šiandien į jį žiūriu šiek tiek ambivalentiškai. Dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos bet koks sąryšis su sovietine kultūra yra jautrus. Nors knyga labai kritiška ir pabrėžia sistemos atsilikimą, suprantu, kad daliai žmonių tai gali kelti nerimą. Vis dėlto svarbu akcentuoti, kad tai nėra projektas apie rusišką kultūrą, – didelė dalis ženklų yra iš Lietuvos, Ukrainos ir kitų šalių. Tai mūsų visų vizualinės kultūros ir istorijos dalis.
Kuo tie ženklai įdomūs šiandien?
Pirmiausia – iš estetinės pusės. Aš pats sau dažnai sakau, kad turbūt niekada gyvenime neišmoksiu taip gerai piešti ženklų, kaip žmonės piešė tuo metu. Ir ne be reikalo – juos dažnai kūrė aukščiausio kalibro menininkai: skulptoriai, architektai.
Antra – jie puikiai atspindi laiko dvasią. Kitaip nei kapitalistinėje sistemoje, kur ženklas tarnauja konkrečiai kompanijai ir konkurencinei kovai, sovietmečiu ženklas tarnavo visai „liaudies ekonomikai“, tai yra – valstybei. Kaip yra pasakęs Borisas Groysas, Sovietų Sąjunga gamino tik vieną produktą – komunizmą. Todėl net paprasčiausi grafiniai elementai tapo mikropropagandos įrankiais. Taigi į šiuos ženklus galima žiūrėti iš įvairių perspektyvų. Galima juose matyti ideologinį šleifą, galima ieškoti prieštaravimo jai arba skaityti kaip svarbią mūsų pačių grafinio dizaino istorijos dalį. Dėl to šis tyrimas ir buvo toks įdomus. Galbūt kas nors mano pradėtą darbą pratęs.
Kas dabar ryškiausiai šviečia tavo užduočių sąraše?
Visai neseniai su Juliumi restartavome savo veiklą ir įkūrėme naują studiją „Praktika“. Kitaip nei ankstesnė mūsų studija „Acid“, kuri veikė labiau projektiniu principu, „Praktika“ apjungia ne tik grafinį dizainą, bet ir architektūrą. Nes juk ženklas yra ne tik logotipas, bet ir architektūra ar net sunkiau apibrėžiami elementai, tokie kaip idėjos. Pavyzdžiui, man Kaunas dažnai asocijuojasi su Fluxus judėjimu ir Jurgiu Mačiūnu. Tai irgi yra miesto ženklai.
Stengiamės palaikyti kuo platesnį klientų spektrą. Dirbame tiek su kultūriniais projektais, tiek su technologijų kompanijomis, dirbtiniu intelektu, teatrais, fintech. Ir Lietuvoje, ir užsienyje. Būtent tas darbas su skirtingomis industrijomis ir skirtingų šalių klientais leidžia mokytis, atrasti netikėtų jungčių ir plėtoti edukacinį aspektą – ieškoti bendrumų tarp, atrodytų, visiškai skirtingų disciplinų.
O koks tavo, Vilniuje besikuriančio marijampoliečio, santykis su studijų ir didelių darbų miestu?
Atvažiuoti tenka dažnai. Vienas įspūdingiausių pastarojo meto potyrių – apsilankymas tuščiame Kauno centriniame pašte. Studijuodamas dar siųsdavau iš ten laiškus, „Soviet Logos“ plakatus, o dabar suvokiau šį pastatą kaip didingus rūmus.
Labiausiai, matyt, dėl studijų Kaunas man asocijuojasi ne tik su tarpukario estetika, bet ir su tarpukario polėkiu. To optimizmo, kartais gal ir naivaus, šiandien tikrai norėtųsi.
