Miesto gentys dažniausiai atpažįstamos pagal rajoną, muziką ar mėgstamą barą. Bent jau taip turbūt būdavo anksčiau, sakau remdamasis asmenine patirtimi, kol dar pasaulį margino vienas už kitą išraiškingesnių subkultūrų atstovai. Visgi laikai keičiasi. Penktadienio vakarą keliaujame į Jonavos g., į šimtamečius manufaktūrų sandėlius, kur vieta jau seniai užleista įvairiems smulkiesiems verslams.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. vasario numeryje „Gentys“)
Vienas tokių – sporto klubas „Galios akademija“ istorija dvelkiančiame, tačiau pavargusiame raudonų plytų gražuolyje, kurio fasade dar nenupjautos keltuvo konstrukcijos liudija buvusią sandėliavimo paskirtį. Tačiau dabar čia savo gentainių laukia vieno mano mėgstamiausių lietuviškų vardų savininkė Anelė Jablonskytė: iškalbinga pašnekovė, įkvepianti trenerė, čia vienijanti muay thai – tailandietišką boksą – besijaukinančias merginas.
Susitinkame valanda prieš grupinę treniruotę. Ir nors susėdame šaltame kambaryje ant aerobikos laiptelių, prie mažiausio pasaulyje šildytuvo, iškart aišku, kad pokalbis bus kaip tik priešingas – šiltas ir jaukus, nes būtent tokia yra mūsų pašnekovė.
Savęs paieškos pasaulyje
Anelė užaugo Kaune, netoli KTU miestelio. Mokėsi Kauno dailės gimnazijoje, vėliau bandė stoti į Vilniaus dailės akademiją, rinkosi stiklo meno sritį. Kūryba jai buvo natūralus kelias, bet, kaip pati juokiasi, kryptys keitėsi: norėjosi judėti, pamatyti pasaulį.
Vienas iš posūkių – „Erasmus“ programa Turkijoje. Ten ji „du mėnesius rinko šiukšles nuo paplūdimio“ ir angliškai mokė vietos vaikus rūšiuoti. Grįžus Lietuvoje pasirodė per ankšta, todėl išvyko pas seserį į Jungtinę Karalystę. Čia Anelė praleido trejus metus: dirbo įvairius darbus, bandė ir studijas – nuo produkto dizaino iki sporto trenerės. Nors emigracija nebuvo sėkminga, nutiko vienas esminis dalykas – Anglijoje Anelė atrado kikboksą.
Saugumas, ramybė ir kontrolė
„Man ten atrodė labai nesaugu“, – prisimena kaunietė. Smurtą Anglijoje gali matyti ne tik ekrane, bet ir realybėje; ne tik naktį, bet ir dieną; ne tik gatvėje, bet ir „McDonaldʼs“ restorane; ne tik iš suaugusiųjų, bet ir iš vaikų bei paauglių.
Pasak Anelės, sportas padėjo pasijusti saugiau ne tik mieste, bet ir savyje. Puikiai ją suprantu, nes ir man sportas padėjo suvaldyti nerimą bei panikos priepuolius.
Anglijoje pradėjo skleistis kovos menų grožis, kuris slypi už kumščių: susikaupimas, vienas kito palaikymas ir emocinis lavinimas. Treniruotės greitai tapo disciplina, o disciplina – pašaukimu. Anelė prisimena, kad po metų darbo pats treneris pradėjo siūlyti asistuoti, vesti merginų treniruotes. Ji pati dar neskubėjo, bet pajuto, kad moka mokyti ir mėgsta dirbti su žmonėmis.
O tada atėjo sprendimas grįžti į Lietuvą: „Negalėjau gyventi Anglijoje, prasidėjo karantinas, susidėjo kiti faktoriai.“. Grįžusi kovos menų nemetė.
Iš kur tiek įkvėpimo? Ar talentas įgimtas, kad jau po metų treneris leido mokyti kitus? Sportas, aktyvus judėjimas Anelei nebuvo naujiena. Iki tol ji save išbandė net keliose srityse. „Jeigu nejauti kūno, neturi tos kontrolės, be abejo, pradžia bus lėtesnė, sudėtingesnė. Jei sportavai, pažįsti save, raumenyną, tuomet lengviau. Aš vaikystėje išbandžiau daug skirtingų sportų, bet ypač kūno valdymui padėjo ilgametė šokių praktika.“
Tada nutyla mintys
Užbėgdama įvykiams už akių Anelė pabrėžia: čia ne elito klubas. Kai kurios merginos ateina visiškai „žalios“. „Vienos kitoms padedame“, – sako trenerė. Čia bendruomenė tampa bene svarbiausiu mokymosi mechanizmu.
Kodėl pasiliko būtent šiame sporte? Pasak Anelės, čia neįmanoma būti pusiau: „Reikia susikaupti ir galvoti, ką darai, kaip judi. Ir ne tik tam, kad negautum į galvą.“ Muay thai ir kikboksas, o ir kiti kovos menai, reikalauja buvimo akimirkoje ir gebėjimo skaityti ateitį. Dėl to, kaip sako, daugelis ir ateina pas ją sportuoti: mintys bent valandą nustoja maltis ir lakstyti.
Titanas, pirma grupė ir sprendimas augti
Grįžusi į Kauną Anelė ieškojo, kur įsitaisyti. „Žiūriu – muay thai klubas „Titanas“ nuo manęs už dešimties minučių. Po mėnesio priėjau prie trenerio su konkrečiu pasiūlymu: noriu vesti merginų grupę. Ir, mano nuostabai, jis sutiko.“
Dvejus metus kaunietė treniravo „Titane“, o trečią sezoną pasitiko su savo projektu: nuo praėjusio balandžio ji nuomojasi patalpas ir viską kuruoja pati. Sako, tai nėra tik darbas pagal grafiką. Tai atsakomybė už erdvę ir jos kultūrą. „Man tai pirmiausia reiškia didelę pagarbą“, – sako Anelė. Kovos sporte pagarba nėra vien graži idėja – tai taisyklės, kurios leidžia treniruotis rimtai ir ilgai. Ir, sprendžiant iš rezultatų, tai veikia, nes norinčiųjų sportuoti pas šią trenerę tik daugėja.
Ką reiškia „merginų gentis“?
A. Jablonskytė sako, kad „Galios akademijos“ grupėje šiuo metu yra apie 30 merginų. Ne visos lanko vienodai, bet branduolys aiškus: įprastai treniruotėje būna apie dešimt ir daugiau. Sportuoti ateinama dėl skirtingų priežasčių. Vieni tikslai – sportiniai. Nori keliauti į varžybas, rungtyniauti. Kitų tikslai – pailsėti, išsikrauti po darbo, pabūti savam rate. Yra ir tokių, kurios iškart nubrėžia savo ribas: „Aš neisiu sparingo.“ Ir tai priimama be pašaipos.
Dažniausiai gentis įsivaizduojame kaip homogeniškas. Visgi šioje nėra vienodumo reikalavimo. Tai pirmiausia susitarimas ir aiškios ribos. Siekiant skirtingų dalykų, bet tuo pačiu įrankiu.
Treniruočių struktūra aiški: trys kartai per savaitę. Vieną dieną daugiau technikos, kitą – technikos taikymas poromis, trečią – daugiau klinčo ir fizinio rengimo, ketvirtą – ištvermės ir širdies darbo. Remiamasi aiškia struktūra, kurios Anelė išmoko per ilgametę praktiką. Naujokėms pirmiau siūlomos asmeninės treniruotės: supažinimui su smūgiais, keliais, alkūnėmis, judėjimu. Po to į grupę įsilieti lengviau.
Svarbu kalbėtis. Anelė nuolat akcentuoja elementarią komunikaciją – pasakyti, jei per stipru, ir sustoti, jei kažkas ne taip. Visi čia turi teisę nubrėžti savo ribą, kurios visos turi laikytis.
Pasak jos, merginos viena kitą saugo, prižiūri ir rūpinasi, kartais net per daug: kai paprašo dirbti stipriau, pasitaiko, kad atsakymas būna „man gaila“. Tada Anelė primena, kad varžybose niekas nesaugos. „Išmokti būti ir švelniai, ir tvirtai, priklausomai nuo situacijos, – viena svarbiausių užduočių. Čia ugdome visapusiškai, be stereotipų ir su didele bendruomenės pagalba viena kitai augti ir keistis.“
Koks jausmas kovoti su kita?
Pirmoje kovoje pašnekovė dalyvavo gana greitai po grįžimo į Kauną – po kelių mėnesių treniruočių. Kova vyko Šančiuose. O jausmas? „Vau – išskraidino, – sako Anelė ir lygina tai su šuoliu nuo tilto. – Aš visiškai nieko neatsimenu…“ – prisipažįsta. Adrenalinas ten toks, kad galva fiksuoja ne pasakojimą, o išgyvenimą.
Dabar artėja jos septintoji kova – vasarį kaunietė važiuos į varžybas Lenkijoje. Ji pabrėžia, kad yra mėgėja, ne profesionalė, bet aiškiai įvardija, kodėl eina į ringą: „Man įdomu, kiek galiu nueiti iki tos ribinės situacijos, ir norisi išbandyti save.“
Dar svarbiau – kad ši riba nėra tik fizinė. „Tai daug daugiau negu „noriu eiti pasidaužyti“. Labai daug technikos ir labai daug psichologinio darbo. Rungtyniavimas ringe – tai 50 % technikos ir fizinio darbo ir tiek pat emocinio pasirengimo.“
Todėl šiame sporte labai svarbus bendradarbiavimas su sporto psichologe: kartu jos mokosi nusiteikimo prieš varžybas, ritualų, muzikos, minčių valdymo. Kartais ji net vengia tų pačių dainų po varžybų – muzika per greitai grąžina į prisiminimą.
Kai ruošiasi kovai, Anelės diena susidėlioja pagal paprastą principą: „Šiuo metu priešvaržybinis laikas – sportuoju du kartus per dieną. Ryte daugiau fizinis darbas – bėgimas, ištvermė, jėga. Vakare – technika, kombinacijos, darbas poromis, tempas.“
Pasak jos, merginų grupėje tai atrodo švelniau, bet logika ta pati: pagrindai nuolat kartojami, o sudėtingi dalykai ateina tik tada, kai kūnas nebesipainioja, kai merginos išmoksta kontrolės ir savęs valdymo.
Kovos menų populiarėjimas
Paklausus, kodėl merginoms to reikia, Anelė atsako be abstrakcijų: „Labiausiai dėl pasitikėjimo savimi.“ Ji mato, kaip merginos, kurios niekada gyvenime nėra smūgiavusios, pirmą kartą pajunta kūne jėgą. „Net akys išsipučia.“
Be abejo, paliečiame ir savigyną – atsargiai, be heroizmo. „Aš tikiuosi, kad nė vienai nereikės gintis gatvėje“, – sako trenerė, bet kartu akcentuoja tai, ką dažnai pamirštame: sustingimą, kurį sukelia paralyžiuojanti baimė.
„Galios akademija“ netelpa į vieną žodį: tai sportas, draugystė, disciplina, o pirmiausia – terapija be skambių terapinių frazių.
Dalis žmonių užpulti tiesiog „užstringa“ ir nieko nedaro. Todėl ji kartoja bazinius dalykus: rėkti, bėgti, nebijoti kelti triukšmo. Kovos sportas čia veikia kaip kūno „programa“ – išmoksti reaguoti, spręsti, išlaikyti sveiką protą.
To Anelė moko ne tik sporto salėje – darbas su merginomis atvedė ir iki visuomeninių iniciatyvų. Viena jų – kitų kauniečių įkurta organizacija „Lygiosios“, kuria siekiama atkreipti dėmesį į moterų saugumą mieste, naktiniame gyvenime.
Anelė su kolegėmis veda praktinius užsiėmimus, kurių tikslas – griauti stereotipus, padėti merginoms ir moterims pajusti savo vidinę ir fizinę jėgą, ją išlaisvinti ir panaudoti savigynos tikslams. O nelaimės atveju mokėti įsivertinti jėgas ir nesustingti.
Gentis, kuri auga ir turi svajonę
Anelė sako pavydinti šiandienos paaugliams: kai buvo jauna, apie kovos sportą galvojo, bet neišdrįso, nes kaipgi atrodys besikumščiuojanti mergina. Dabar ji kuria erdvę, kurioje ateini, klysti, mokaisi – ir niekas tavęs nežemina. Ir ji ne viena – Kaune moterų kovos sporto bendruomenė jau jungiasi ir tarpusavyje: vyksta bendros treniruotės su kitų klubų trenerėmis, susirenka skirtingos grupės. Taip bendruomenėje atsiranda naujas ritmas, daugiau adrenalino. Ir vis tiek išlieka principas, kad svarbiausia – saugumas ir pagalba viena kitai: pradedančios dirba su pradedančiomis, patyrusios – su patyrusiomis.
O toliau Anelė Jablonskytė ir jos 30 auklėtinių galvoja plačiau. Didelė svajonė – turėti erdvę moterims: didesnį centrą, kuriame būtų vietos ir sportui, ir saugumui, ir bendruomenei, ir tarpusavio pagalbai. Anot jos, dalis moterų į moterų treniruotes ateina ne dėl mados, o todėl, kad joms nejauku mišriose grupėse arba jos yra patyrusios smurtą. Tokiai erdvei reikia ne tik idėjos, bet ir finansų. Vis dėlto ši gentis jau turi svarbiausią dalį – žmones. Ir – lyderę, kuria galima pasitikėti ir be baimės mokytis.
„Galios akademija“ netelpa į vieną žodį: tai sportas, draugystė, disciplina, o pirmiausia – terapija be skambių terapinių frazių. Anelė treniruoja, studijuoja fizinį lavinimą ir kuria erdvę, kurioje moterys gali sustiprėti be poreikio kažką įrodinėti ar aiškintis.
Kaunas šiandien pilnas genčių, kurios gimsta organiškai – iš natūralaus bendruomeniškumo ir noro augti drauge. Ir ši yra būtent tokia. Ne triukšminga, bet atkakli. Labai reikalinga. Ir labai miesto, Kauno.
