„Šokau gatvėje, vakarėliuose, ant dviračio. Galvoje buvo tik šokis“, – jaunystės metus su šypsena prisimena Andrius Stakelė, šokio scenoje skaičiuojantis beveik 20 metų. Dešimtmetis Kauno šokio teatre „Aura“, sėkminga pradžia šokio trupėje „Nuepiko“ ir neblėstanti meilė muzikai nulėmė, kad šiandien menininkas aktyviai veikia abiejose srityse – kaip šokėjas ir kaip kompozitorius. Jau netrukus abiem šiais amplua jis žengs į sceną trupės „Nuepiko“ šokio ir muzikos spektaklyje „Žmogus mėnulyje“.
Andriau, kas atsirado pirmiau – šokis ar muzika? Kada pasidarė aišku, kad tik vieno iš jų negana?
Šokis atsirado pirmiau, tačiau muzika mane lydėjo nuolat – vos tik pasirodydavo naujų kūrinių, juos siųsdavausi ir kruopščiai dėliodavau pagal išleidimo datą – mėnesį ir dieną. Šokau gatvėje, vakarėliuose, ant dviračio. Įdomu, jog man šokant klube mane pamatė Gintarė Masteikaitė, kuri pasiūlė prisijungti prie Kauno šokio teatro „Aura“. Tuo metu buvau pradėjęs kurti muziką, pamažu sukti kompozitoriaus keliu, tačiau pradėjęs profesionaliai šokti tai mečiau. Galvoje buvo tik šokis.
Tuomet – studijos Danijoje?
Po 10 metų „Auroje“, įvairių kelionių, supratau, kad man vis dėlto reikia ir muzikos. Danijoje pradėjau studijuoti šokį ir elektroninę muziką. Pradėdamas studijuoti muziką, supratau, kad šokyje esu gana stiprus – buvau pirmūnas (juokiasi). Tačiau greitai suvokiau, kad kurti muziką man labai patinka. O po studijų grįžus į Lietuvą, kažkas apie mane išgirdo – sulaukiau prašymų sukurti muziką šokių kompozicijoms. Supratau, kad tam reikia dar daugiau žinių – taip atradau garso režisūros kursus. Tad tai, ką turi žinoti, kur patobulėti, supratau kurdamas. Pastebėjau, kad kompozitoriai, kurie nėra susiję su šokiu, kuria įprastą muzikos tėkmę, tačiau pažindamas šokį esi platesniame kontekste – matai, kur reikia daugiau ritmo, kitų šokėjams reikalingų akcentų.
Visuomet pavykdavo šokį ir muziką suderinti, būti lygiagrečiai profesionaliam abiejose sferose?
Kai pradėjau domėtis muzika, šokio lygis krito. Išlaikyti profesionaliai tiek muziką, tiek šokį buvo nelengva. Dabar tai daryti jau galiu. Visada yra vietos tobulėti – kartais net išsigąsti suprasdamas, kiek daug dar nemoki. Tačiau šiandien jaučiu, kad atsirado daugiau brandos, pagaliau atradau, ką šokiu, judesiu ir muzika noriu pasakyti.
Kokios muzikos klausaisi laisvu metu?
Aš klausausi visko – roko, džiazo, elektroninės muzikos. Visgi ne veltui tie, kurie kuria muziką, nuo jos laisvu metu atsiriboja. Kaip kompozitorius nuolat esi su ausinėmis, gyveni muzikoje, nuolatiniame triukšme, todėl norisi nuo garsų pasilsėti. Pavyzdžiui, pastarieji keli mėnesiai buvo tik apie kūrybą, kuri vyksta labai greitai – atrodo, kad esi kažkokiame sapne. Ir nors tokiame intensyviame kūrybiniame laikotarpyje esi ne visuomet, šie etapai išvargina.
Kas sudėtingiausia? Būna tokių momentų, kai atrodo – nebegaliu, įkvėpimo nėra?
Turėjau vieną projektą – projekciją ant malūno, kuriai reikėjo 10 minučių muzikinio takelio. Pradėjęs kurti ir supratęs, kiek mažai laiko turiu, apsiverkiau – visko buvo per daug. Užklupo stresinė būsena, teko išeiti pakvėpuoti laukan, iš naujo susitelkti, susikaupti – ir viskas pavyko.
Man svarbu turėti aiškią temą. Prisimenu, kaip sunku buvo kurti muziką „Nuepiko“ spektakliui „Niekur, bet ne čia“. Galvojau: „Už ko čia užsikabinti? Koks tas muzikinis raktas, kai esi su tema, niekur bet ne čia“ Tuomet muziką kūriau be galo ilgai.
Užsiminei apie trupę „Nuepiko“. Ją įkūrėte daugiau nei prieš dešimtmetį. Ką per tą laiką išgirdai iš žiūrovų, kokį ryšį pavyko su jais sukurti?
Neseniai suskaičiavau, kad jau apie 20 metų, kaip mes šokame kartu su Mariumi Pinigiu (trupė „Nuepiko“), beveik 10 metų, kaip esame „Nuepiko“, ir 10 metų, kai aš kuriu muziką. Tai netrumpas laiko tarpas, per kurį įvyko tikrai daug. Kiekvienas spektaklis buvo augimo etapas. Didžiausias lūžis – tiek kaip šokėjo, tiek kaip muzikos kūrėjo – buvo spektaklis „Perdegimas“. Jį kurdami labai daug filosofavome, kalbėjomės, apie spektaklį išsiaiškinome viską iki menkiausio grūdelio. Tad „Perdegime“ prieš žiūrovus išvertėme savo vidurius – parodėme tikruosius save.
Vienas smagiausių ir netikėčiausių įvykių per šiuos metus – Kaišiadoryse susibūręs mano fanų klubas, kuris labiausiai laukdavo ne atvykstančių šokėjų, ne spektaklių, o mano muzikos (juokiasi). Jie ateidavo paprašyti parašų, sekdavo iš paskos. Labai keistas jausmas – iki dabar nežinau, kodėl muzika patraukė būtent Kaišiadorių publiką.
Netrukus žiūrovams pristatysite spektaklį „Žmogus mėnulyje“. Apie ką jis yra tau asmeniškai?
„Žmogus mėnulyje“ yra apie mūsų vidinius pasaulius, mūsų kosmosus. Apie svajonę iki kurios keliauji lyg iki to nepasiekiamo mėnulio. Nors šiame spektaklyje irgi šoksiu, visgi čia daugiausiai atsiskleisiu per muziką – galėsiu parodyti, kokią patirtį per tuos metus sukaupiau. Siekėme, kad spektaklis būtų kuo gyvesnis – taip atsirado gyva muzika. Joje yra trapumo ir tyrumo – tarsi dulkės kosmose, primenančio vidinę žmogaus anatomiją. Norime, kad žmogus pasijaustų kaip koncerte, todėl bus daugiau ritminio garso, taip pat skambesių, kurie hipnotizuoja, panardina į svajones, leidžia pasijusti tarsi keliautum link savo neatrasto mėnulio.
Labai įdomu, kad scena bus baltai juoda – natūraliai gavosi, kad aš būsiu juodoje pusėje. Tačiau aš esu geras, pozityvus žmogus, mane supykdyti labai sunku, tad galbūt ta tamsioji pusė nebūtinai yra blogoji – gal tai trapioji, jautrioji mūsų pusė. Mano šokis bus jautrus, gležnas, bet jame matysis ir vidinis demonas.
Kas šiame būsimame spektaklyje tau svarbiausia, artimiausia?
Didžiausia patirtis – grojimas gyvai. To iki šiol nedarydavau. Spektaklyje nešiu didelę atsakomybę – gyvai bendrausiu su šokančiu žmogumi. Garsais valdai šokį, o jis valdo tave.
Pavasarį Chemnice rodėme kitus savo spektaklius, o paskutinę minutę, dėl traumos atkritus vieniems iš svečių, sutikome parodyti „Žmogaus mėnulyje“ eskizą – spektaklio nebuvome repetavę metus! Bet gavome teigiamų recenzijų, po spektaklio žmonės atsiliepė labai šiltai. Tikiuosi, kad tokių reakcijų sulauksime ir Lietuvoje.
Dėkoju už pokalbį.
Šokio spektaklį „Žmogus mėnulyje“ bus galima pamatyti šiuose miestuose:
Spalio 22 d. Žagarėje, Kultūros centre;
Spalio 24 d. Šiauliuose , Dailės galerijoje;
Spalio 27 d. Kaune, Mokslo saloje;
Spalio 29 d. Prienuose, Kultūros centre;
Spalio 30 d. Vilniuje, Dūmų fabrike.
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba
Daugiau informacijos www.nuepiko.lt
