Visai greta ūžiančio Savanorių prospekto, už dab. „Žėručio“ autoserviso, 1972 metais iškilo skulptorių dirbtuvės. Aidas Strioga tuomet buvo ketverių.
Per mažiau nei pusmetį palaidojęs abu tėvus, Leoną Vytautą Striogą (1930–2022) ir Dalią Eugeniją Pečkaitytę-Striogienę (1935–2023), skulptorius yra šių dirbtuvių paveldėtojas, prižiūrėtojas ir geroji dvasia. Skambutis jam truko mažiau nei minutę: „Žinoma, atvažiuokite, labai lauksiu.“
Dviejų aukštų dirbtuvės pritaikytos gyventi, nors šeimos sodyba – Lekėčių miške. Skulptūrų skulptūrėlių Kaune dabar truputį mažiau nei tada, kai lankiausi čia pasitinkant Leono Striogos 90-metį. „Skulptūra nedidukė, tai ir grupės nedidelės telpa – penkiolika žmonių jau chaosas, šeši – pats tas. Smagu atsisėsti ant suoliuko, pasileisti tyliai muziką, ir temstant pasėdėti, pastebėti, kaip skulptūros grimzta į vakarą“, – atsidūsta jaunesnysis Strioga. Dalis jo tėvo medžio darbų eksponuojami Obelynėje, Kauno rajono muziejaus iniciatyva įkurtoje stiklo galerijoje po atviru dangumi. Nemažai didesnio mastelio skulptūrų yra viešose Kauno erdvėse, „Kauno pilno kultūros“ puslapiuose apie jas yra pasakojusi a. a. gidė Neringa Daniulaitienė (skaitykite jos tekstą čia).
Aprodydamas erdves Aidas pristato ir dar vieną Striogų giminės medžio šaką: „Čia dar yra dėdės Mykolo Striogos darbai – jis irgi profesionalus skulptorius, gyvena Ukmergėje, jie su tėvuku 1950 metais kartu įstojo į institutą, bet tėvukas po dvejų metų išvažiavo į Piterį.“ Mykolo Striogos skulptūros itin aptakios, tuo skiriasi nuo Leono ir Aido darbų, kuriuose akivaizdus kiekvienas kaltuko prisilietimas. Aidas perspėja, kad jo šnekos nebus menotyrinės, nors „atlaikė“ du su puse menotyros kurso.
Ar planuojate čia kokias nors veiklas, į kurias galėtų įsitraukti lankytojai? Taip gera tiesiog sėdėti…
Taip, idėjų yra. Reikia archyvinę medžiagą sutvarkyti, piešinius, video… Gal atsivešim staklytes grafikai daryti, ofortą spausti. Kol kas staklės pas kolegas kaime guli, parūdijusios. Bet vieta turi būti gyva, taip, dėl to vis ateinu čia padirbėti, kad šiukšlių būtų. Nepaliksiu studijos vorams (juokiasi).
Papasakokite apie savo darbus.
Ką čia apie juos daug pasakot? Mane išmokė sėdėti dirbtuvėje ir dirbti, o ne šnekėti daug.
Kai čia pradėjote dirbti, nustebinote pats save? Juk ankstesni jūsų darbai – iš granito.
Iš dalies taip, negalvojau, kad pradėsiu. Paskutinį pusmetį, kurį su tėvuku čia praleidom, tai gavau daug, daug pamokų iš jo, turbūt daugiau negu per visus penkiasdešimt metų, kol kartu dirbom. Kaip kirvį laikyti, kaip formą toj vietoj taip daryt, o kitoj nereikia, kad persistengt nereikia. Įvairių tokių niuansų ant niuansiukų. Tai kaip padedi tėvuko ir mano darbą, tai matosi, kuo jie skiriasi. Žmogus ateina, sako, taigi čia tas pats. Ne, sakau, visai ne tas pats, nu. Bet ir tėvukas taip sakydavo: „Jei darysi, nedaryk taip pat. Daryk būtinai, kad būtų kitaip.“
Koks yra tas žmogus, kurį vaizduoja jūsų tėvas ir jūs?
Be melo, šiltas. Kad liptų prie dūšios. Va, čia mano nebaigtas darbas – tokia mergina. Viena iš pasiutusių merginų. Gražiai pasiutusi. Visos šitos merginos yra pagal mano dukrą, jo anūkę, ir mano krikšto mamą. Viena su vyrišku dviračiu važinėdavo, kita šiaip pasiutus, bet abi augo, užaugo, ir nors prie žaizdos dėk ir vieną, ir kitą.
Visada beržas?
Dažniausiai. Nes jis neturi ryškios tekstūros, yra vientisas. Be to, santykinai greit išdžiūva. Ąžuolą, pavyzdžiui, tenka džiovinti ne metus ir ne dvejus. Iš džiovyklos – netinka.
Kada jūsų tėvas atsikraustė į šias dirbtuves?
Kai sovietų valdžia pastatė, 1972 metais. Aš tada buvau keturių metų. Prieš tai buvo su Antiniais, su Robertais abiem, Karaliaus Mindaugo prospekte.
Būtent šiaurinę pusę čia pasirinko tėvukas, nes skulptūra nemėgsta saulės šviesos. Turi būti apsiniaukę. Jis imdavo, patašo, patašo, ir žiūrėdavo, kaip čia forma ta visa gula.
Čia ir daugiau skulptorių yra, tiesa?
Buvo aštuonios dirbtuvės, dabar jau dalis virto gyvenamomis patalpomis. Už virtuvės sienos buvo Boleslovas Klova, kompozitoriaus Algirdo Klovos tėvukas. Mozaikas darydavo. Bet gana seniai mirė. Po jo buvo Jūratis Zalensas. Jis sakydavo, Strioga yra sąžinės balsas – kala ir kala nuo ryto (kvatoja). Dar buvo Pranas Bartulis, dabar – Gintas Vaičys.
Alfonsas Vaura, kitas kaimynas, dabar mano guru pasidarė vietoj tėvuko. Tai jis davė man skulptūrinį slapyvardį. Striogos, ir po to iš mažosios – aidas. Sako, nieko nereikia aiškinti, viskas pasakyta tuo.
Anksčiau su medžiu dirbdavau tiek, kiek reikėdavo tėvukui padėti. Kai 90-ais ant patalo gulėjo, padarydavau jam tokius „pusfabrikačius,“, tada jis guloms skaptuodavo.
Aišku, po truputėlį jau pradedu bėgt nuo tėvuko. Gal faktūra ir išliks ta pati, bet norisi kažkur ir bėgt tolyn.
Nesinorėjo augant prieštarauti tam, kad būsite skulptorius?
Iš mokyklos jeigu pabėgdavau, iš pamokų, tėvukas sakydavo, nu nevaikščiok tu ten kažkur pakampėm, ar į filmą kokį, ateik į dirbtuvę, normaliai padirbsim. Sako, kam ten trintis, nors nauda bus kažkokia.
Aišku, maišto buvo. Bet jis buvo susijęs labiau su sovietine aplinka. Vis tiek meno mokykloje mokiausi, tada „Goštautos“ fokloro ansamblyje dalyvavau, turistų klube (apie KTU turistų klubą „Ąžuolas“ irgi neseniai esame žurnale rašę, straipsnį rasite čia, – aut. past.).
Ar pakanka aplinkinių, valdžios, valstybės dėmesio jūsų tėvuko palikimui?
Žinot, aš pats niekam į akis nelįsiu, kiek, kiek natūraliai gausis, tiek gausis. Dabar draugaujame su Kauno rajono muziejumi. Prieš tai buvo paroda Klaipėdoje, Baroti galerijoje, taip pat Vilkijoje. 2025 metais – tėvuko 95-metis, važiuosime į Vilnių su paroda.
Susitikome prieš pat Vėlines. Ar jaučiate savo tėvus čia, šioje dirbtuvėje, o gal sodyboje?
Oi, pastoviai kalbuosi. Dirbdamas galvoju. Būna, kokį tėvuko video pasileidžiu, kad pasitikrinčiau, kaip jis ten darydavo, kaip tašydavo.
Prieš nepilnus du metus atvažiavau vakare, užsnūdau, o ryte turėjau susitikimą kažkokį. Nežinau, kas buvo, neištvėriau, išvažiavau į sodybą, kelias valandas pamiegojau, ir po to sugrįžau atgal. Kažkas vaikščiojo, taip atrodė… Bet dabar pasilieku jau ramiau. Kai padirbu, tada viskas tvarkoje būna.
Susitaikėte su palikimu.
Na, kaip jau ir šnekėjom, aidas yra aidas. Iš kitos pusės, kas daugiau, jei ne aš? Reikia, kaip tėvukas sakydavo, markę išlaikyti. O kadangi giminė virš šimto metų jau menuose, tai tuo labiau reikia. Va, mano senelio daryta skrynia – jis buvo, kaip dabar sakytų, tautodailininkas. Daug dirbdavo, kad šeimą išlaikytų.
Manau, tas papratimas dirbti irgi įgimtas. Tėvukui čia buvo dirbtuvė, o ne studija. Dirbdavo nuo aštuonių iki penkių. Dar turėjo tokį priesaką – neturi laiko, kažkur išvažinėji, bet bent 15 minučių prisėsk prie skulptūros. Padarysi dienos ar dviejų pertrauką, ir bus negerai. Formą palaikyti reikia, kaip muzikantas turi grot, taip su skulptūra reikia grot. Ir grodavo jis įvairiai.
