Tekstilė – lyg paralelinis kultūros ir tautų istorijos archyvas, pinamas nuo seniausių laikų. Nors radosi iš praktinio poreikio prisidengti, tai ir gyvybinga, ryški meno šaka, galinti būti net labai konceptuali. Būtent tekstilės menininkės pradėjo tai, kas šiandien yra Kauno bienalė, vienas svarbiausių šiuolaikinio meno įvykių regione. Visgi austi, megzti, nerti gali iš esmės bet kas, jei tik nestokoja kantrybės ir jėgų. Daugiau apie tekstilę kaip bendruomenės būrimo būdą pasikalbėjome su Kauno kultūros centro (KKC) edukacinių programų ir parodų kuratore, menininke Agniete Janušaite-Vitkūniene. Ji vadovauja KKC veikiančiai studijai „Gijų sodai“ – jei susidomėsite, žinokite, kad stojamųjų egzaminų nėra. Aptarėme studijos veiklą ir tris didžiausius jos projektus.
Pirmame kultūros centro aukšte stovi įspūdingos staklės – kokia jų istorija?
Šios staklės Kauno kultūros centre atsirado prieš keletą metų – tuomet jau dirbau tekstilės studijoje „Gijų sodai“. Ilgametė Kauno tekstilininkė, energinga ir įkvepianti moteris Zinaida Dargienė čia rengė parodą ir sako: gal norit mano staklių? Jomis išaustas ne vienas didelis gobelenas, kurie prieš keletą dešimtmečių buvo labai madingi. Tuometinė KKC direktorė Jolita Rudgalvienė perklausė manęs, ar imsiu. Tuo metu tekstilę jau buvau apleidusi, bet nusprendžiau paimti. Jos išskirtinės, tikrai ne kiekvienas dailininkas tokias turėdavo. Kaip tik mačiau laidą apie vilnietį tekstilininką Feliksą Jakubauską, kuris gobelenus tebeaudžia ir turi tokias pat, gal kiek siauresnes. Pasidarėme pirmiausia du siaurus metimukus – vieną jų panaudojome dabar pristatomam projektui „Skambantys raštai“, o kitu su studijos moterimis priaudėme kilimėlių iš trikotažinių marškinėlių. Iš viso vienu metu vieną didelį darbą austi gali penki žmonės, tik jų tempas turi būti panašus. Net ir kelis atskirus darbus audžiant tempas svarbus, nes reikia tuo pat metu sukti volus.
O dabar staklėse gimsta Kauno Mitinio Žvėries poilsio vieta – kilimas-pieva. Na, dalis kilimo, kita mus supa čia, kabinete. Projektą su Kauno ir Kauno rajono gyventojais pradėjome jau prieš kurį laiką. Premjera laukia vėliau šiemet.
Būtinai dar sugrįšime pas Žvėrį, bet, Agniete, papasakokite apie savo kelią iki šiandienos.
2017 metus įvardiju tekstilės studijos „Gijų sodai“ pradžia. Pradėjau nuo didelio projekto, skirto Lietuvos valstybingumo šimtmečiui paminėti – „Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“. Iš pradžių – šeimos pajėgomis. Vyras darė rėmelius, ruošėmės edukacijoms. Vėliau buvo daug kelionių – suskaičiavome šimtą edukacijų visoje Lietuvoje! O iki tol KKC dirbau dailininke, maketavau, kuravau parodas.
O iki KKC?
Aštuonerius metus dirbau dailininke Kauno miesto muziejuje. O prieš tai baigiau tekstilę Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Keletą metų po to dar dalyvavau parodinėje veikloje, vėliau šią sritį kuriam laikui apleidau. Dabar su profesionaliuoju pasauliu stipraus ryšio nepalaikau, dirbame su moterimis, kurios tai daro savo malonumui. O kodėl tekstilė? Sprendimai gyvenime įdomiai priimami, gal kitų paklausai, pamąstai. Konkrečiai pasakyti, kodėl rinkausi tekstilę, negaliu. Kodėl dailė – aišku, nes polinkį turėjau nuo vaikystės. Rankdarbiais užsiimdavo mano sesuo, ji buvo spartesnė, aš numegzdavau vieną servetėlę, ji – dešimt. Na, bet ir mama turėjo polinkį, močiutė ausdavo, gal tai genuose? Visgi pirmiausia stojau į tuometinę „stepžukę“, Kauno Stepo Žuko aukštesniąją meno mokyklą, į dailės pedagogiką. Tuomet kasmet stojantiems papildomos specialybės buvo priskiriamos automatiškai – man teko rūbų dizainas, tad artimiau susipažinau su tekstile. Vėliau bandžiau stoti ir į architektūrą, ir į tekstilę – į Vilniaus dailės akademiją pavyko, tad į architektūros stojamuosius nebenuėjau.
Kas jums šiandien yra tekstilė – profesija, gyvenimo būdas?
Visų pirma, profesija, nors taip pat ir išraiškos priemonė. KKC turiu ir daugiau veiklų, bet ši teikia daugiausia džiaugsmo. Jei yra galimybė atsisėsti ir paausti, taip ir darau. Va, praėjusią savaitę su viena studijos nare buvome nulėkę iki Vilijampolės, kur „Fluxus Labas!“ programa ir menininkai iš Vienos „God’s Entertainment“ kvietė austi kilimą (instaliacija „Under the Carpet“, kvietusi pažvelgti į paprastai „po kilimu“ pašluojamas negeroves, veikė rugpjūtį, – red. past.). Atsisėdau, paaudžiau – vienas malonumas.
Kokie žmonės ateina į „Gijų sodus“?
Šiuo metu visos senjorės, dešimt jų. Anksčiau buvo keletas ir dirbančių, bet dabar užsiėmimai vyksta darbo valandomis. Su jaunesniais žmonėmis susiduriu projektuose, edukacijose. Pasitaiko ir vyrų, bet visgi tai moteriškas užsiėmimas, taip susiklostę. Kadaise gobelenus profesionaliai ausdavo tik vyrai, bet laikai pasikeitė, moterys, ausdavusios namuose, perėmė šias tradicijas. Gal kada nors viskas vėl pasikeis?
Kai kūrėme „Tapiserijos mozaiką“, kurią sudaro apie 950 kvadratėlių, apie penktadalis dalyvių buvo vyrai ir berniukai, kadangi edukacijos vyko ir mokyklose. Ar sekasi austi, tikrai nepriklauso nuo lyties. Juk audimas – matematinis dalykas.
„Tapiserijos mozaikoje“ spalvomis ir simboliais užkoduota visa Lietuva. Gal keliaudama po šalį pastebėjote kokių tendencijų?
Kviesdami austi raginome rinktis spalvą pagal tai, kaip jautiesi Lietuvoje, ką jai jauti. Žinoma, didelė dalis renkasi geltoną, žalią, raudoną – tai matosi mozaikoje. Yra mėlynų, pilkų, baltų. Vieni baltą gal rinkosi dėl šviesos, kiti – dėl fizikos, juk joje telpa visos spalvos. Bet viename vaikų dienos centre paaugliai pasirinko juodą. Juodų kvadratėlių visoje mozaikoje nedaug, bet beveik visi jie sukurti to užsiėmimo metu. Gal tai paauglystės laikotarpis, apskritai sunkus laikas vaikams. Galbūt toks užsiėmimas padėjo jiems pasijusti geriau. Iš pradžių juk nenorėjo, bet prisėdę įgyvendino. Tetrunka dvi valandas, labiau įgudę savo mozaikos dalį nuausdavo per valandą. Bet užbaigė visi, niekas nemetė, net jei nesisekė.
Kalbant apie simbolius, siūlydavome tradicinius baltiškus, bet, žinoma, žmonės rinkosi ir savo sugalvotus – medį, gėlės žiedą, namuką, akį.
Papasakokite daugiau apie dar vieną KKC projektą „Skambantys raštai“. Kiek mačiau, projektas buvo pristatomas Obelynėje, Rumšiškėse, Petrašiūnuose, Ąžuolyne.
Atėjus Marijos Gimbutienės metams, instaliacijos idėją pasiūlė mūsų dizainerė Aurėja Jucevičiūtė. Ji jau turėjo tarpdisciplininės patirties su viena garso menininke. KKC turime sutartinių giedotojų grupę „Sasutalas“, jų giedojimas apvilktas garso ir vaizdo takeliu, pasakojančiu apie metų laikus. Jame girdimas ir audimo staklių garsas, įrašytas Lietuvos liaudies buities muziejuje. Instaliacija projektuojama ant audinių – ir autentiškų senų, ir nuaustų jau mūsų apžiūrėtomis staklėmis. Šiek tiek lino ir įsigijome. Kuriant projektą, buvo karantinas, tad planavome instaliaciją įrengti KKC, kad žmonės po vieną ar keletą galėtų ateiti apžiūrėti, vykstant šokio pasirodymams ar poezijos skaitymams, paskaitoms. Prasidėjus karui Ukrainoje, čia įsikūrė pabėgėlių registracijos centras, tad nusprendėme eiti į miestą. Parodėme projektą „Kaunas 2022“ komandai, merginos pasiūlė pristatyti jį programoje „Kultūra į kiemus“ – Šančiuose, Petrašiūnuose. Buvo pasirodymų su šokėjais, sutartinių giedotojomis, spalį jau namuose, KKC, laukia dar viena versija.
Metas prigulti ant Kauno Žvėries kilimo-pievos. Kaip pradėjote ją auginti?
Kai visus ragino kuo nors prisidėti prie Europos kultūros sostinės metų, man Kauno Žvėries programa pasirodė pati artimiausia. Nes tai pasaka! Susikūrėme savo pasaką – gerai, Kauno Žvėris gyvena Požeminiame Kaune, o kur jis ilsisi? Gal nebūtinai urbanistinėje aplinkoje? Taip ir gimė pievos idėja. Nusprendėme naudoti platesnį tekstilės technikų spektrą, nes pernai pradėjome karantino laiku, kvietėme žmones megzti, nerti, pinti namuose. Beje, čia dalyvavo tik moterys, apie pusantro šimto. Kilimo detalės labai skirtingos – kai kurios nunėrė paprastą kvadratėlį, kitos po kelias dėžes detalių primezgė ir prinėrė. Duodavome siūlų, bet kai kurios darė ir iš savų. Iki sausio, „Sukilimo“ renginio, viskas sukeliavo į KKC, rengėme visiems atviras dirbtuves, kad sujungtume tas detales į kilimo salas. Jau turime šešias salas! Liko dvi. Dirbame su studijos moterimis, valandų neskaičiuojame. Tik erdvės labai trūksta, nes planas yra apie 8 metrų skersmens kilimas.
Ir kur ta pieva galiausiai atsiras?
Dar nesugalvojau – mums smagu kurti! Pristatysime viešai, žinoma. Galėtų tapti edukacine priemone kokioje nors vaikų lankomoje erdvėje. O gal muziejuje po stiklu?
