Prieš keletą savaičių prisėdau vienoje Kauno kavinių, kurioje visuomet galima rasti „Kaunas pilnas kultūros“ žurnalus. Belaukdama kavos, išvydau merginą, skaitančią mano straipsnį. Turiu pripažinti, veide kaipmat atsirado šypsena. Taip kilo mintis 100-ajame numeryje skirti meilės ir eterio tiems, kurie mus nuolatos skaito ir palaiko.
Akiratin papuolė dvi moterys – Kauno kultūros laukui puikiai pažįstama kaunietė Viktorija Mašanauskaitė-Rinkšelė ir vilnietė Ingrida, trumpai prisistačiusi tiesiog kaip skaitytoja. Jų žurnalo skaitymo patirtys gana skirtingos, bet jubiliejinis palinkėjimas redakcijai beveik toks pats – įkvėpimo tęsti darbus. Prisipažįstu, žinant, kad turime tokių skaitytojų, rašyti kur kas maloniau.
Kaip jus pristatyti?
Viktorija: Aš – Kauno kultūros lauko veikėja, aktyviai šiame lauke dirbau jau tada, kai atsirado „Kaunas pilnas kultūros“. Jeigu tiksliau, kultūriniame gyvenime dirbu apie 10 metų, bet šiuo metu esu motinystės atostogose.
Tiesa, labai džiaugiuosi, kad pasikalbėti pasikvietėte būtent dabar, kai esu truputį nuo visko atsitraukusi. Vakar, prieš susitinkant, kaip tik peržvelgiau visus namuose turimus numerius ir supratau, kad kolekcijoje ėmė trūkti žurnalų nuo 2022 metų rugsėjo iki pat dabar – ir tai yra metai nuo tada, kai gimė Jurgis. „Kaunas pilnas kultūros“ man patvirtino ištikusį atotrūkį. Žinoma, nebuvo taip, kad nieko neskaityčiau – visgi žurnalo straipsniai randami ir internete.
Ingrida: Esu vilnietė „Kaunas pilnas kultūros“ skaitytoja.
Ar pamenate, kada pirmąkart teko išgirsti apie šį žurnalą?
Viktorija: Jeigu neklystu, pirmąkart apie „Kaunas pilnas kultūros“ išgirdau iš kuratorės Vaidos Stepanovaitės – ji užsiminė, kad planuojamas naujas kultūrinis leidinys. Tuo metu kaip tik dirbau Tarptautiniame medijų meno ir muzikos festivalyje „Centras“ ir ieškojau būdų skleisti apie jį žinią. Žurnalas pasirodė tam puiki vieta. Taip ir nutiko – jau antrame numeryje pasirodė straipsnis apie „Centrą“.
Pamenu ir tai, kad 2015 metais tokio formato žurnalas buvo išties netikėtas – visgi tuomet pats Kaunas dar buvo truputį kitoks. Įdomu ir tai, kad pačiame pirmame numeryje minimos problemos šiandien yra išspręstos – nuo kultūrinių iniciatyvų sklaidos stokos ar kauniečių nepasitikėjimo savimi iki optimizmo trūkumo. Ir dabar, paskaičius po 8 metų, atrodo, kad daug kas tikrai pasikeitė. Mano akimis, numeriai tapo laiko mašinomis, padedančiomis prisiminti, kaip viskas miesto kultūriniame gyvenime pamažu kito, gerėjo. Lengviausia tai pastebėti peržvelgiant renginių kalendorių žurnalo gale – jis primena apie kai kurias visai pamirštas, dabar net nebeveikiančias vietas ar sudėtingai startavusius renginius, kurie dabar kuo puikiausiai įsitvirtinę.
Ingrida: Dabar, praėjus tiek metų, sunku prisiminti. Tikriausiai patraukė dėmesį per vieną iš viešnagių Kaune. O kai Kaunas ruošėsi Europos kultūros sostinės metams, padidėjo ne tik mano, bet ir kitų dėmesys miestui, jo architektūrai, istorijai, dvasiai – tada žurnalas tapo išsamiu informaciniu bukletu.
Abi kaupiate žurnalų kolekcijas. Ar teko suskaičiuoti, kiek numerių turite?
Viktorija: Turiu 68-is nesikartojančius numerius – maniau, kad bus arčiau 100-to, tačiau, kaip ir sakiau, iškrito apie 12 mėnesių po Jurgio gimimo. Numerius reguliariai perverčiu ir internete, kartu su kultūrinių maršrutų pasiūlymais, kuriuos peržvelgiu kiekvieną savaitę.
Ingrida: Skaičiuoti neteko, bet ta krūva atrodo tikrai įspūdingai. Nemėgstu skaityti elektroninės žurnalo versijos, visad laukiu, kada gi žurnalas pasieks Vilnių. Radusi kavinėje ar bibliotekoje čiumpu du egzempliorius – vieną sau, kitą draugei. Karantinmečiu žurnalo kelionė į Vilnių buvo negalima, tad leidinio kolektyvas, reaguodamas į mano klausimus „Kada gi? Kada bus?“, atsiųsdavo man tuos du egzempliorius paštomatu.
Kuo šis žurnalas skiriasi nuo kitų panašaus pobūdžio leidinių?
Viktorija: Mane žavi tai, kad kaskart yra vis kita tematika. Visuomet viskas skamba labai paprastai, kad ir naujausias numeris, pavadinimu „Spalvos“ – iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip ne itin iškalbinga tematika, tačiau redakcijai kaskart pavyksta papasakoti įdomiausių dalykų. Žinoma, dar svarbu ir tai, kad žurnale visuomet pasirenkama kalbinti tokius žmones arba kalbėti apie tokius dalykus, kurie nebūtinai yra ant bangos. Visada kalbama plačiau. Juk tai mėnesinis kaunietiškas leidinys – būtų galima paprasčiausiai kalbėti apie artimiausius renginius, bet dažniausiai taip nėra. Taip, yra kalendorius, nuolat skelbiami maršrutai, bet žurnalo turinys siūlo kur kas daugiau – neapsiriboja miesto aktualijomis ir kalbina rečiau girdimus žmones.
Ingrida: Sunku žurnalą lyginti su kitais miestų kultūros leidiniais. Kaunas mane domina, todėl „Kaunas pilnas kultūros“ tapo vienu pagrindinių informacijos apie miestą šaltinių. Vilnius – mano gimtasis miestas – irgi turi nuostabų žurnalą „Neakivaizdinis Vilnius“, kuris pasirodo kartą per sezoną, jame randu informacijos apie miesto įdomybes ir nepažintas, neatrastas vietas.
O galbūt kuris nors numeris labiausiai įstrigo? Dėl temos, pašnekovų ar viršelio.
Viktorija: Prieš atsakydama norėčiau paminėti, kad patys pirmi šio žurnalo numeriai buvo visai kito dizaino. Jeigu neklystu, sudėlioti iš to meto Kauno miesto vizualinio identiteto elementų, kurie ilgainiui visgi pakito. O ir temų gal iki kokių 2017 metų nebūdavo arba tiesiog tai nebuvo minima. Žodžiu, žurnalas tikrai keitėsi.
Tarp mėgstamiausių viršelių – iliustratorės ir buvusios jūsų bendradarbės Julijos Račiūnaitės „Saikas“, Agnės Žiūkaitės „Užkulisiai“. Man labai patinka, kad kiekvieną mėnesį viršelius piešia vis kitas dizaineris, tad yra daug įvairovės.
Kalbant apie pokalbius, retrospektyviai sunku atsiminti visus, kuriuos yra tekę perskaityti. Ypač dabar, žinant, kad išleidžiate 100-tąjį numerį. Bet ką tikrai visuomet labai gerai atsimenu – tai įžangos. Ne visuomet yra laiko visiems tekstams perskaityti, o su įžangomis viskas kur kas paprasčiau – jos pristato ir bendrą žurnalo tematiką. Labai džiaugiuosi ir tuo, kad beveik kiekviename numeryje būna pašnekintas kuris nors pažįstamas kaunietis. O kartais, būna, skaitau tekstus ir mąstau: „Oho, niekad neteko apie šį žmogų girdėti, o tokiais įdomiais dalykais užsiima, kažin kaip redakcija apie jį sužinojo.“
Ingrida: Kiekvienas žurnalo numeris yra unikalus ir laukiamas. Pasitikiu žurnalo redakcija, kuri puikiai išmano Kauno kultūrą bei dvasią ir pasidalina su skaitytojais tuo, kas yra įdomu ir aktualu. Neatsimenu tikslaus numerio pavadinimo, galbūt „Dviračiai“, kuriame buvo paminėtas suremontuotas dviračių takas iš Kauno iki pat Zapyškio. Šiuo taku galima lengvai pasiekti vieną iš nuostabiausių Kauno rajono vietų – Kačerginę ir jos pušyną, man tapusį viena iš atostogų vietų. Tad viskas, ką atrandu žurnale apie Kačerginę, išskirtinai džiugina. Ne kartą „Kaunas pilnas kultūros“ buvo skaitomas po pasivaikščiojimo magišku Šaltinių taku, sėdint kavinėje „Kačerga“ ir valgant dangiško skanumo bulvinius blynus.
Kur mus skaitote? Galbūt turite skaitymo įpročių?
Viktorija: Mėgdavau skaityti per dienos pietus. Nuolat valgydavau kažkur senamiestyje ar, kai ten dirbau, netoli Kauno menininkų namų, tad kaskart stengdavausi su savimi pasiimti šį žurnalą. Jeigu nepavykdavo per pietus – tuomet viešajame transporte. Stengdavausi skaitymą įterpti tarp darbų, nes vakarais laukdavo įvairiausi kultūriniai renginiai.
Komandai linkiu nesustoti. Tikiu, kad ilgainiui šis žurnalas gali tapti legenda.
Ingrida: Žurnalo skaitymo vieta priklauso nuo to, kada pavyksta gauti žurnalą. Paprastai jį pasiimdavau Vilniaus centre įsikūrusioje kavinėje per pietų pertrauką arba Mažvydo bibliotekoje savaitgaliais. Kai tik žurnalas mano rankose – greitai perverčiu turinį ir, kada tik turiu laiko, skaitau prie kavos puodelio.
O koks pašnekovas dar iki šiol nepakalbintas, bet, jūsų akimis, turėtų būti?
Viktorija: Pamenu, pačioje žurnalo pradžioje, vis būdavo pakalbinamas koks nors Kaune gyvenantis užsienietis – buvo labai įdomu išgirsti, kaip jų akimis atrodo Kaunas. Drauge su vyru Žilvinu Rinkšeliu daug metų dirbame Kauno kultūriniame lauke, o ir pati esu pastebėjusi, kad visuose mano darbuose ir projektuose yra žodis „Kaunas“, taigi tikrai dažnai tarpusavyje kalbamės apie miesto aktualijas. Dėl to man nuolat galvoje kirba mintis, kaip tiems žmonėms, pirmąkart čia atsidūrusiems, atrodo mūsų miestas.
Ingrida: Kaip ir minėjau, dėl turinio pasitikiu žurnalo kūrėjais. Jeigu pašnekovas dar nepakalbintas – jis bus pakalbintas kitame numeryje. Visada malonu paskaityti žmogaus, mačiusio jau dingusį Kauną, atsiminimus apie Kauno pastatus, gamyklas, bendruomenes ir pan. Tad kuo daugiau kalbinkite gyvą istoriją!
Niekada nieko to nesame klausę, bet… Ko palinkėtumėte redakcijai ir skaitytojams?
Viktorija: Komandai linkiu nesustoti. Tikiu, kad ilgainiui šis žurnalas gali tapti legenda. Žinau, kad gali būti sunku rasti motyvacijos, kantrybės ir užsispyrimo tęsti – visgi tai nėra ketvirtinis leidinys, rašote kiekvieną mėnesį ir tai išties sunkus darbas. Dėl to linkiu nesustoti – lauksime kitų jubiliejų ir 200-tinio numerio.
Šiais laikais, kai viskas taip greit kinta, žmonės mėgsta viską keisti ir nuolatos bėgti. Žinoma, kartais kai kurių dalykų gal ir nereikia tęsti, bet pripažinkime – visada įdomu sutikti žmogų, kuris kokiame teatre dirba 50 metų. Norėtųsi, kad „Kaunas pilnas kultūros“ gyvuotų dar ilgai. Dėl to skaitytojams palinkėsiu palaikymo. Tokius leidinius, kaip ir bendrai visą kultūros spaudą, reikia skaityti. O čia dar labai geras turinys, tad nežinau, kodėl išvis galima neskaityti. Jeigu taip nutiktų – neliktų redakcijos, o tai iškart būtų blogas ženklas Kauno kultūros laukui. Tad, skaitytojai, mėgaukitės ir gal net susikurkite lėto skaitymo ritualą. Žinoma, su žurnalu „Kaunas pilnas kultūros“.
Ingrida: Redakcijai norisi palinkėti įkvėpimo toliau tęsti savo darbą, nes žurnalas, tikiu, džiugina ir kauniečius, ir miesto svečius, ir visus kitus Kauno ir Kauno rajono kultūros gerbėjus. Ačiū, kad kiekvieną mėnesį parengiate tokį įdomų skaitinių rinkinį. O skaitytojams linkiu sėkmės ieškant žurnalo: radę – imkit ir sau, ir draugui!
