Daugybę renginių organizuojatys ir savo viloje priimantys Kauno menininkų namai (KMN) prekybinius stalus ištraukia du kartus per metus. Jau šeštą rugsėjį miesto organizacijas į vieną aikštę jie suburia Kauno kultūros mugėje, o gruodį ir vėl per šiltai prisirengę susitiksime organizatorių namų koridoriuose – kasmetinėje kalėdinėje meno mugėje.
Pakalbinau daugkartinius abiejų renginių dalyvius – apie tai, ar sunku parduoti savo kūrybą ir akis į akį susitikti su pirkėjais, kurie kartais… aplaižo tavo gaminius.
Apie patirtis Kauno kultūros mugėje kalbuosi su Kauno IX forto muziejaus kultūros renginių organizatore Erika Venclovaitiene ir improvizacijos teatro „IMPRO Kaunas“ meno vadovu Deividu Borodulinu.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. rugsėjo numeryje „Mugė“)
Išeiti iš muziejaus
E. Venclovaitienės teigimu, Kauno IX forto muziejus, dalyvaudamas mugėje, daug dėmesio skiria istorinės atminties ugdymui ir skatina praeivius reflektuoti žinomus faktus iš naujų perspektyvų.
„Muziejuje saugoma sudėtinga, bet labai svarbi mūsų šalies istorijos dalis, aprėpianti Kauno tvirtovę, tarpukariu veikusį Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, sovietines ir nacistinę okupacijas. Todėl mums svarbu ieškoti įvairių būdų, kaip šias temas pristatyti šiuolaikiškai ir suprantamai skirtingoms auditorijoms“, – sako ji.
Gerinti supratimą padeda įsitraukimas – E. Venclovaitienė pabrėžia, kad žodinius pasakojimus turi papildyti ir interaktyvūs užsiėmimai stende. „Kiekvienas susitikimas su lankytojais yra savotiškas pasitikrinimas, – teigia muziejininkė. – Žmonių klausimai ir reakcijos padeda suprasti, ką turime paaiškinti tiksliau, ką verta pabrėžti, kokios temos labiausiai domina.“
Tačiau vyksta ne vien idėjiniai mainai – pasitaiko ir žmonių, po susipažinimo mugėje siūlančių ekspozicijoms padovanoti savo šeimos relikvijų, dokumentų, nuotraukų.
Teiraujuosi, ko išmoko dalyvavimas mugėje. „Mums tai labai gera proga išeiti iš muziejaus erdvės ir susitikti su žmonėmis jų aplinkoje. Esame atlikę lankytojų apklausas apie teikiamas paslaugas. Tai padeda ne tik pasitikrinti, ar einame tinkama kryptimi, bet ir pažvelgti į save lankytojo akimis“, – sako muziejaus atstovė.
O ar dalyvavimas pasiteisina? „Tikrai pasiteisina. Tai galimybė pasiekti tuos žmones, kurie nėra buvę ar seniai lankęsi mūsų muziejuje. Pabendravę su mumis, jie neretai nusprendžia aplankyti mūsų ekspozicijas, parodas, sudalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose. Mugė mums suteikia galimybę parodyti, kad muziejus yra gyvas ir atviras dialogui.“
Tad muziejui vertinga išeiti į gatvę, kad gatvė ateitų į muziejų.
Kas bendra tarp teatro ir turgaus?
Tuo tarpu „IMPRO Kaunas“ meno vadovo D. Borodulino teigimu, apskaičiuoti, ar apsimoka, – sunku. Teatro komanda kultūros mugėje dalyvauja daugiau palaikydami tradiciją ir norėdami susitikti su bendraminčiais iš kitų įstaigų.
IMPRO moko žmones improvizuoti, organizuoja komandos formavimo dirbtuves įmonėms, rengia publiką įtraukiančius spektaklius ir improvizuotas pokalbių laidas, gali ir į jūsų gimtadienį atvykti. Tad kalbėti su praeiviais turbūt ne naujiena?
„Mes tokie truputį linksmesni: pakalbinam, pajuokaujam, kartais skiriame užduočių. Mokame prieiti prie žmonių, nes jau daug metų tai darome teatre. Jeigu matai, kad žmogaus nedomina, – nelendi. Scena irgi reikalauja panašios analizės, improvizacija taip pat yra bendravimas su kitu žmogumi“, – pasakoja pašnekovas.
Tik miesto aikštės scenografiją ne visada suplanuosi – aktorius dalinasi prisiminimais apie vėjo griaunamas dekoracijas, apie ekraną, kuriame nė velnio nesimato saulėtą dieną. O ir paskiriama stendo vieta, sako, kaip loterija.
Teiraujuosi, kas galėtų pagerinti dalyvių patirtis. Meno vadovas užsimena apie galimybę sudaryti bendrą mugės dalyvių žemėlapį su visa informacija, nes smulkūs lankstinukai dažnai pasimeta. Prisipažinkite – kur keliauja jūsų totebagų turinys grįžus iš mugės?
D. Borodulino teigimu, didesnė dalyvavimo kultūros mugėje vertė – neapčiuopiama. „Smagu tiesiog pabendrauti su kaimynais, tie ryšiai ateityje labai padeda. Susidraugavome su Ąžuolyno biblioteka, „Panemunės kinu“, Aviacijos muziejumi, Lėlių teatru. Kažkuriais metais buvo surengti pokalbiai tarp pačių dalyvių – taip buvo galima atrasti, kas kokių pramogų ar partnerių ieško, pasitarti dėl erdvių pasirodymams. Net jei bendri projektai vėliau ir neįvyksta, mugė tampa proga tiesiog palaikyti ryšį. Jeigu ateityje prireiks – vieni kitus jau pažįstame.“
Sutikti savus
Kalėdinių mugių vajų bei mažo verslo rimus ir nerimus aptarėme su tekstilės, keramikos ir augalinių produktų „Pelkių žolė“ kūrėja Indraja Raudonikyte ir lietuviškus skonius įamžinančia iliustratore Justina Česnauskaite. Abi pašnekovės KMN mugėje vertina panašius dalykus: gerą organizatorių pasiruošimą, kavą ir užkandžius dalyviams bei įkvepiančią istorinės vietos aurą.
I. Raudonikytės ryšys su mugės vieta – grįstas sentimentais. Penktos kartos kaunietė pasakoja: „Labai smalsu prekiauti tose erdvėse, kuriose lankiausi su mama vaikystėje. Tada tai buvo tokia labai prabangi, specifinė vieta, įeiti reikėjo leidimo: galėjai patekti, jeigu priklausei Dailininkų, Rašytojų ar Kompozitorių sąjungai. Mane mama kelis kartus buvo nusivedusi. Pirmaisiais mugės metais lydėjo prisiminimai: šitoj vietoj stovėjo pianinas, čia buvo baras…“
O šiandien ant „Pelkių žolės“ stalo rasite aromatinių žolynų arbatų, natūralaus muilo, rištų ir lipdytų smilkalų bei molinių smilkalinių jiems nutūpti.
Menininkę sutiksite ne tik prekybos salėje – jau du kartus ji vedė ir smilkalų rišimo dirbtuves. „Buvo net toks linksmas nutikimas: palikau savo paauglę dukrą prie stendo ir nuėjau vesti edukacijos. Pusiau rimtai, pusiau juokais pasakiau: „Galėsi visą uždarbį pasilikti sau.“ Galvojau, na, ką galima parduoti per tas 40 minučių? Parėjusi neberadau nei vieno pakelio – pardavė visus“, – juokiasi I. Raudonikytė.
Tačiau ji neslepia – dvejojo, ar prisijungti prie mugės: „Pirmaisiais metais ėjau labai atsargiai – buvau nudegusi su nemaloniomis kitų mugių patirtimis. Man, kaip kūrėjai ir amatininkei, tai buvo ir rinkos tyrimas – ar aš ten rasiu savo žmones? Šiandien suprantu, kad tai turbūt patogiausia kalėdinė mugė, joje esu savo vietoj.“
Pasitaiko skaudžių atvejų, prisipažįsta pašnekovė, kai pakviestas į amatų mugę atsiduri kiniškų žaislų ir cukraus vatos apsuptyje. „Jautiesi kaip koks kosmonautas – stovi su ta savo keramika ir žolėm, o aplinkui vos ne pirštais bado: „Žiūrėk, ragana!“ O Menininkų namuose, kai ateini su savo kūriniais, jautiesi saugus. Savas tarp savų.“
Antros dienos pabaigoje, pasakoja, tarp kūrėjų net vyksta gaminių mainai!
Su kūrėja aptariame ir išaugusį kalėdinių mugių skaičių. Kiekvieną gruodžio savaitgalį tikrai galima apibėgti bent po 2–3. Ar tai naudinga mažiems kūrėjams?
„Visi organizatoriai numato, kokių klientų sulauks. Turbūt svarbiausia pasirinkti tą mugę, kurioje sutiksi tikslinę auditoriją. Ir, žinoma, reikia pačiam truputėlį pajudinti pirštus dėl viešinimo, priminti savo sekėjams per socialinę mediją“, – sako ji.
Lankytojų tempas, tiesa, atsiliepia atokesniems stalams. Dalyvės teigimu, kūrėjai, gavę vietas antrame aukšte, neretai liūdi nesulaukę tokio didelio lankytojų srauto. Tad iki gruodžio nepamirškite – vizito metu būtinai pakilkite siaurais tarpukario laiptais. Vis tiek jau būsite sušilę.
Nostalgijos pirkėjai
Iliustratorė J. Česnauskaitė savo kūrybą apibūdina skambiai: „Parduodu emociją ir nostalgiją.“ Ant kūrėjos prekystalio – atvirukai ir paveikslėliai, vaizduojantys lietuviškos kulinarijos sentimentus: šakotį, balandėlius, keptos duonos receptą.
Dailininkė teigia, kad maisto iliustracijos praplėtė jos auditoriją. „Žmonės prieina, pradedam šnekėtis apie tuos receptus: kaip jie gamina, ką aš dedu. Vienos amžiaus grupės nėra – nusipirkti ateina ir senjorai, ir jaunimas. Taip pat užsieniečiai, kadangi receptus rašau lietuvių ir anglų kalbomis.“
Bet kalbėti ne visada buvo drąsu – pasakoja, kad pirmą kartą vienai užėmus poziciją už prekystalio drebėjo kojos. „Bet svarbiausia bendrauti su staliuko kaimynais. Pirmojoje mugėje sutikti menininkai atrodė tokie nedrąsūs. O kai dalyvauji jau ne pirmą kartą, jau jautiesi orus menininkas menininkų namuose.“
Klausiu Justinos, gal mugėje kilo ir minčių pokyčiams. „Visą laiką galvodavau, kad žmonės žino, jog aš čia viską sukūriau. Bet būna, vis dar klausia: „Ar čia jūs nupiešėt?“ Svarbu ir išdėstymas ant stalo – jeigu kažkas užsidengia, niekas ten nelenda ir neieško, norisi kažko labai greitai. Taip pat labiau galvoju apie įpakavimą – atvirlaiškiai įdėti į plastiką, todėl pradėjo skaudėti širdį, kiek daug jo sunaudoju.“
Nors, juokiamės, kartais plastikinės įmautės ir gelbsti – Justina prisimena nutikimą, kai priėjusi mergaitė aplaižė braškių su pienu atviruką.
„Labai daug idėjų atneša bendravimas su žmonėmis, įkvepia jų pasakojimai. Daug žmonių jau seka mane, žino mano kūrybą, bet čia galiu su jais susitikti gyvai, man tai labai patinka. Kadangi dirbu viena prie kompiuterio, pasiilgstu bendravimo.“
Iliustratorė pasakoja dalyvavusi ir kultūros mugės metu vykusiose portfolio peržiūrose: „Man patiko, kad jie pritraukia labai skirtingus menininkus. Pati sužinojau, kas vyksta mieste, užmezgiau kontaktus su Lietuvos švietimo muziejumi. Esu labai dėkinga Kauno menininkų namams už bendruomenės kūrimą.“
J. Česnauskaitė jau rekomendavo kolegėms dalyvauti KMN organizuojamuose šurmuliuose. Belieka prie rekomendacijų prisidėti ir man.
