„Kaunas yra vertas geros nakties!“, – sako mano kolega ir bendramiestietis Rytis Zemkauskas. Rimtai, atvažiuokit į Kauną bent dviems dienomis, su nakvyne gerame viešbutyje – turime mes čia ir SPA, ir gero maisto, o „Kaunas 2022“ atidarymui atvertos bent trys tikrai pasaulinio lygio meno parodos! Tiesa, dvi iš jų veiks iki pat rudens, bet geriau važiuokit NEATIDĖLIODAMI, nes nu „nužiūri“ tą meną, patikėkit…
Kelionė laike
Toliau viena pati keliauju savuoju Kaunu iš parodos į parodą ir vėl nuo pradžių. Džiaugiuosi, kad galėjau visų jų atidarymuose sudalyvauti su išankstiniais organizatorių kvietimais, skirtais žiniasklaidai ir valstybės vadovams, pareigūnams, svarbiems „Kaunas 2022“ svečiams. Nes spėjau anksčiau ir daugiau, nors „virškinau“ gal ir ilgiau. Nemėgstu skubėti, o šiuo atveju net ir nėra reikalo. Lai skuba sekundžių rodyklės, o aš keliauju su valandine.
Simboliškai pradėjusi kelionę laike kultūros sostinės atidarymo išvakarėse nuo pažinties su Williamo Kentridge’o Drambliu juodoje dėžėje, kurios centre – imituotomis dumplėmis varomo laikmačio, simbolizuojančio drauge su garo traukiniais atsiradusį laiko matavimo išradimą (o gal kovido išvargintiems ligoniams skirtą kvėpavimo aparatą?), tęsiu kitą dieną per pažintį, kaip simboliška, lygiai vidurdienį – su ekspresyviąja Yoko Ono Lietuvos banko rūmuose.
Šimto karstų ir iš jų išaugančių gyvų pušelių ir berželių, kurie tuoj tuoj ims skleisti žalius lapelius, įspūdis – sunkiai sulyginamas su kažkuo, ką teko kito patirti, išvydus žmogaus, ne Dievo rankų kurtą kūrinį. Tas potyris iš tiesų man prasideda vos įžengus pro banko duris, kol apsauga tikrina reikalingus dokumentus, mane pagauna pagarbi tyla, kokios paprastai prieš renginius nebūna. Įšokusi į salę, tiesą sakant, kelias sekundes sustingstu nuo reginio sukelto efekto ir tik po kelių sekundžių ausis (o gal šoką gavusias nervų ląsteles) pasiekia tylus paukščių čiulbėjimas. Galėjiu pajusti visu kūnu nuplaukiančią bangą palengvėjimo. Karstai šį kartą YRA tušti.
Yoko Ono kalba apie gyvenimą
Lietuvos banko rūmuose į šią parodą tikėtai ir netikėtai pateks tiesiog į operacijų salę užsukę klientai. Žinau, kad reakcijų bus visokių, mes vis dar sunkiai reaguojame į mirties temą. Gyvybės, beje, taip pat.
„Čia ne mirties tema. Čia tema, kad pasaulis nesibaigia su konkretaus žmogaus mirtimi. Ir tą simbolizuoja medžiai, kurie išauga ten, kur yra palaidoti kažkieno pelenai ir man atrodo tai yra labai gyva simbolika, kad mūsų nebebus, bet pasaulis gyvens toliau, augs medžiai, žydės gėlės, čiulbės paukščiai, gyvens kiti žmonės. Man atrodo, tai labai gražu“, – atidarymo dieną sako man Lietuvos Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, kurią, žvelgiančią iš antrojo aukšto į įspūdingą reginį, kelioms minutėms pavyksta prakalbinti.
Keliauju toliau savuoju miestu. Prie Soboro stabteliu prie atidarymo proga išdygusių ledo skulptūrų parko. Ir vėl ratas. Laiko ratas, o gal saulės laikrodžio ciferblatas, kurio rodyklėmis esu aš pati, o gal ta vyresnio amžiaus moteris, susikaupusi mobiliuoju fiksuojanti įspūdingą lede įšalusią augaliją. Ko ne inkliuzai Baltijos gintare, sugebėję išlikti kone amžinybę – 50 mln. metų…
Prie vieno iš laikmačio ledo stulpų kalbasi dvi moterys, nugara stovinti į mane atrodo lyg iškilusi iš nebūties – lyg skulptūra ar dar vienas meno kūrinys. Labai aukšta, ir vilki ji įstabiu drabužiu, auksu ir gėlėmis, lyg iš to ledo persikėlusių augalų raštais siuvinėtu, avi stulbinamais vyšnios raudonio aukštakulniais storu kulnu. Mano akyse ji pasisuka ir… kliūna vienu tuo aukštakulniu už virš grindinio nutiesto instaliacijos laidų latako, o man atrodo lyg ant mūsų visų laiko dalyvių griūtų pati „Žmogaus“ skulptūra nuo Žilinsko galerijos laiptų pjedestalo. Lyg filme laikau moterį žvilgsniu ir ji stebuklingai lieka ant kojų, o tai matę žmonės išleidžia garsų palengvėjimo šūksnį. Ačiū Dievui, ne paskutinį.
Garinis Angelas Kaune
Keliaujame su šia Alisos Stebuklų šalies būtybe drauge. Nors aš aviu patogia avalyne, bet einame beveik vienu žingsniu. Kalbamės apie aukštakulnius. Akimis matuoju šaligatvį, daug vietų boluoja prastai nuvalytas sniegas… Galėjo mano miestas ir atidžiau Laisvės alėjos plyteles nušveisti šventės proga, ypač žinant kiek ir kokios geros technikos ir puikių švaros darbuotojų dabar Kaune turime.
Moteris sako, kad neturi kitokių batų – tik aukštakulnius arba sportui skirtus kedus. „Visada taip vaikštau, pasipuošusi. Nes gyvenimas yra šventė ir ją reikia švęsti kiekvieną dieną“, – sako JI, kurios net vardo nežinau.
Užtat sužinau, kad ji yra kaunietė, bet su vyru jau seniai gyvena Vilniuje ir turi net dvi kavines keistu pavadinimu „Garinis Angelas“. Klausiu, kodėl toks pavadinimas. O ji pasakoja apie judėjimą, kurio pavadinimą iškart pamirštu, tik prisimenu, kad tai susiję su garu „steam“ ir Viktorijos laikais… Mat išgirdus žodį „garas“ mano mintys vėl lekia į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, kuriame surengta litvako iš Pietų Afrikos Respublikos retrospektyvinė darbų ekspozicija prasideda nuo istorijos apie garo traukinius ir laikmačio, skaičiuojančio mūsų minutes, valandas, metus, šimtmečius.
Grįžo po 67 metų
Williamas Kentridge’as, kuriam šiuo metu ir yra 67 m., menininkas iš PAR, sako, kad ir jį patį vis dar stebina, kad jis yra čia – Kaune. Litvako W. Kentridge’o seneliai yra kilę iš Lietuvos, pasitraukę į PAR praeito amžiaus pradžioje. W. Kentridge’o parodos atvėrimas Kaune, kuriame sunaikinta viena didžiausių Lietuvoje gyvenusių žydų bendruomenių, yra didelis žingsnis į priekį gydant Kauno, o ir visos Lietuvos atminties žaizdas.
Ir nors Antrasis pasaulinis karas baigėsi beveik prieš 77 metus, keliaudama savuoju miestu aš dažnai patiriu to laiko déjà vu, kai vieną dieną pradingus trečdaliui Kauno gyventojų, žmonės ėmė tiesiog vengti žodžio žydas (tebevengia) ir pasistengė šią istoriją net ne pamiršti, bet IŠTRINTI, išnaikinti, paneigti ir niekuomet apie ją nekalbėti. Taip veikia visuomenes didelės traumos… ir nors nuo to nedingsta nei kapas, nei gedulas, nei netekties jausmas, galima apimesti, kad to kažko tiesiog NEBUVO. Kaip vaikiška, vis dėlto.
Pats menininkas susitikimo su žurnalistais metu sakė, kad jo nenoras kurti Europoje, ir net čia lankytis yra ir jo, kaip menininko, ir kaip žmogaus asmeninė nuostata. „Daugybė šalių, kuriose įvyko Holokaustas, tokios kaip Prancūzija, Lietuva ir kitos, šį klausimą padėjo už nugaros ir pamiršo, tarsi to nebuvo. Kol yra neatsakytų klausimų, kol tos temos nutylimos – nieko negali padaryti“, – sakė menininkas.
Tačiau Kaunas PADARĖ. 2017 m. šalia baisios, apleistos, neasfaltuotos Demokratų aikštės Vilijampolėje esančioje maisto parduotuvėje „Aibė“ man pirkinius sudėjo į maišelį, kuriame mėlynu flomasteriu buvo užrašytas skaičius 1901. Tapau 1901-uoju numeriu, kuris iš 17412-os ištraukė laimingą bilietą Į DEŠINĘ. Tai buvo vienas iš 1941 m. spalio 28 d. Kaune surengtai Didžiajai akcijai skirtų Kauno bienalės kūrinių. Ši akcija yra didžiausios žydų tautybės asmenų žudynės nacių okupuotoje Lietuvoje, kuomet vos per vieną dieną prie IX forto buvo nužudyti 9200 Kauno geto gyventojų.
Pirmoji laiku grįžo dukra
Beje, pirmoji žinių apie dabarties Kauną Williamui Kentridge’ui parvežė jo dukra. Kartu su tėvu bendruose kūrybos procesuose dalyvaujanti moteris 2009 metais tapo vienos iš Kauno bienalės kūrybos komandos nare. Iš kelių savo tapatybės šaknų ieškojusių PAR menininkų susibūrusi kūrybinė komanda bienalėje tą kartą išsikėlė tapatybės paieškos temą, bandydami atsakyti į klausimą „Kur yra Kaunas?“.
W. Kentridge’o duktė tuomet sukūrė esė, kurioje skausmingai aprašė žydų bendruomenės dingimo be pėdsako Kauno atmintyje temą. Šiemet šią esė ji pildo jau naujomis patirtimis, kurios visos surašytos įspūdingame parodos proga išleistame kataloge. Katalogas, vertas atskiro eksponato statuso, yra pagamintas rato principu ir išleistas anglų ir lietuvių kalbomis. Jei lankysite parodą, būtinai apžiūrėkite. Parduodamas M. K. Čiurlionio muziejaus parduotuvėlėje. Beje, viešnagės Lietuvoje metu W. Kentridge’as taip pat apsilankė Utenoje ir Panevėžyje.
Visuose paminėtuose Kauno bienalės įvykiuose tuo metu tiesiogiai dalyvavo Virginija Vitkienė, buvusi bienalės vadovė. Ji dabar yra „Kaunas 2022“ vadovė ir William Kentridge retrospektyvinės darbų parodos kuratorė. Paklausta, kodėl dėjo tiek daug ir ilgai trukusių pastangų parodyti W. Kentridge Kaunui, atsako: „Nes nieko stipresnio tarp šių dienų kūrėjų nesu mačiusi“.
Laikas yra matas
Williamas Kentridge’as neabejotinai yra šiuolaikinio vizualinio meno genijus. Galbūt todėl net M.K. Čiurlionis sutinka šiek tiek „susipausti“ ir pirmą kartą istorijoje, nuo persikėlimo į savo galeriją 1937-aisiais, atlaisvina kelis kampelius Williamo videomenui, kur jis save parodo dar ir kaip įtraukiantį aktorių.
Viskas šioje parodoje kitaip nei įprasta. Gal sunku pagauti iš pirmo žvilgsnio, bet įdomu, įtrauku, nenuobodu. Ypač dėl didelių apimčių, kuriomis kūrėjas tiesiog apžavi. Vienam menininkui tai sukurti fiziškai tiesiog neįmanoma, talikina didelės komandos net dviejose studijose Johanesburge, taip pat ir Londone. Tai tik dar įdomiau. Iš tiesų, menininko produktyvumas yra sunkiai suvokiamos apimties ir užmojo. Tarsi atsiteisinant už tuos, kurie gyveno, bet numirė, kad gyventų kiti.
Daugiau ir plačiau, ir labai kokybiškai, apie Williamą Kentridge’ą rašo mano kolega, LRT.lt kultūros redaktorius Mindaugas Klusas (skaityti čia).
Nuskambinti varpais
Susitikimą su pasaulio kūrėjais užbaigti neabejotinai geriausia Kauno centrinio pašto pastate įrengtame laikiname Architektūros centre, parodoje „MoFu 360/365“, kur architektų ir menininkų iš įvairių šalių tarpdisciplininės grupės savaip interpretuoja modernizmo architektūros temą. Įvairios kryptys, požiūriai, idėjos, formos, supratimai dėliojami tarsi mozaika žaidime su dabartim ir praeitim.
Visa jų sukurta dėlionė tarp mūsų ikoninio XX a. 4-ajame dešimtmetyje Felikso Vizbaro projektuoto pastato sienų, senuosiuose Art Deco interjeruose skamba lyg varpai bažnyčioje, skelbiantys Gerąją naujieną apie grįžtančią Kauno tapatybę. Tikiu, tie varpai budina mano miestą – Gražuolę – iš miego: gedulo, bukumo, grubumo, sumaterialėjimo…
Nusiprausę varpais, paruošę naują rūbą, į rankas įdavę kryžių ir knygą (patys sau), tikrai galim nukeliauti į kažką naujo ir įdomaus, užuot likę prie geldos, kuri ne tik kad skilusi, bet ir beviltiškai nusibodusi. Tiesą sakant, keliu taurę už viltį ir Gyvenimą Kaune, kuris dar ir YRA gražus (love).
#gyvenuKaune #ESĖ I VEIKSMAS #Kaunas2022
#gyvenuKaune žurnalistė Brigita Sabaliauskaitė
