Balandžio 8 d. netekome Žybarto Simonaičio – vieno žymiausių Lietuvos architektų-restauratorių. Šis architektas labai prisidėjo prie svarbių Kauno istorinių objektų, Kauno pilies ir rotušės, tyrimų ir restauravimo. Šiuose pastatuose dabar yra įsikūrę du Kauno miesto muziejaus skyriai, o fonduose saugoma architekto kurta kino juosta su užfiksuotomis Kauno rotušės restauracijos XX a. 7–8 deš. akimirkomis.
Paskutinis Kauno miesto muziejaus kolektyvo susitikimas su Ž. Simonaičiu įvyko vos prieš kelis mėnesius, kai architekto šeima muziejui saugoti perdavė dalį jo archyvo. Šį muziejaus trečiadienį norisi paskirti jam – nenuilstančiam paveldo entuziastui.
Prisimenant Ž. Simonaitį, visų pirma iškyla aktyvaus ir labai darbštaus žmogaus vaizdinys. Architektas Jurgis Rimvydas Palys, kartu su Ž. Simonaičiu dirbęs tuomečiame Paminklų restauravimo institute Kaune, pabrėžia, kad jis dirbdavo neskaičiuodamas savo laiko ir nepaprastai įsijautęs, atsiduodamas savo tyrinėjamam, restauruojamam objektui šimtu procentų.
„Jis man atrodė kaip koks Dalai Lama, išminčius, – savo prisiminimais apie tuometį kolegą dalijasi J. R. Palys, – protingas, išsilavinęs ir griežtas savo profesijai.“ Tai buvo didelis autoritetas ne tik tuomečiams, bet ir dabartiniams jaunosios kartos architektams, dirbantiems prie paveldo objektų. Architektų biurui Processoffice, rengiančiam dabartinį rotušės pritaikymo muziejinei funkcijai projektą, buvo nepaprastai svarbu susipažinti su Ž. Simonaičio tyrimų medžiaga, ją išanalizuoti ir, ja pasiremiant, pasverti savuosius sprendinius.
Prie Kauno rotušės restauravimo ir pritaikymo Santuokų rūmams projekto Ž. Simonaitis dirbo nuo 1968 iki 1973 m. Restauruodamas rotušę architektas su komanda atsigręžė į jos ištakas, XVI a., ir iš čia sėmėsi įkvėpimo kurdami interjerą, naują suplanavimą. Iš to architekto profesinio laikotarpio mus pasiekė dvi 16 mm kino juostos ritės. Pasirodo, Ž. Simonaitį labai dažnai galėdavai pamatyti su kamera.
Būtent tokį jį prisiminė architektas J. R. Palys: „Jis viską filmavo. Buvo pasišventęs įamžinti visą tyrinėjimų, matavimų, restauravimo procesą. Norėjo viską nufilmuoti ateities kartoms. Manė, kad unikalūs restauravimo darbai paskui uždengiami ir jų nebematyti. Filmuodavo ir darbininkus, kurie deda plytas ir pan. Bet tai darė ne iš politinių paskatų, o tik norėdamas parodyti, koks tai yra darbas.“
Muziejuje saugomoje kino juostoje chronologiškai atspindėtas penkerius metus trukęs Kauno rotušės rekonstrukcijos procesas. Žiūrėdamas filmuotą medžiagą iškart gali pastebėti, kad architektas siekė kuo detaliau atspindėti restauratorių, archeologų darbo kasdienybę, nevengdamas šmaikštumo, buities vaizdų, tikslingų meninių intarpų. Ne ką mažiau už Kauno rotušės architektūrinio savitumo įamžinimą Ž. Simonaičiui rūpėjo darbo kasdienybės dokumentavimas.
Kad Ž. Simonaitis buvo nepaprastai atsidavęs savo darbui žmogus puikiai iliustruoja vienas nuotykių, nutikusių jam rotušės restauracijos metu. Ilgą laiką architektą kankino klausimas apie vieną rūsio arką šiaurinėje pastato dalyje, kurios niekaip nepavyko surasti. Atsakymą į jį Ž. Simonaitis rado naktį savo namuose Vilniuje, todėl nieko nelaukęs pasiėmė darbo įrankius ir atvyko į Kauną, į savo restauruojamą objektą. Kaip pasakoja architektas J. R. Palys, tokį jį, bekalantį kirstuku sieną, ir rado bei areštavo milicija. Nereikia nė sakyti, kad arką Ž. Simonaitis vėliau visgi surado.
Ž. Simonaičio kruopštumas, kūrybiškas charakteris atsiskleidžia ir vartant jo rengtų projektų medžiagą, juodraščius, skaitant paraštėse brūkštelėtas pastabas. Muziejų pasiekusi architekto archyvo dalis yra iš jo darbo su istoriniu Kauno paveldu laikotarpio. Jis dirbo ne tik prie rotušės rekonstrukcijos projekto. Kur kas anksčiau, vos tapus Kauno politechnikos instituto absolventu, 1954–1960 m. Ž. Simonaičiui buvo paskirtas Kauno pilies restauracijos projektas. Prie Kauno pilies architektas grįžo ir vėliau – būdamas jau garbaus amžiaus konsultavo kitus restauratorius.
Architekto archyve gausu jo sukauptos medžiagos apie kitų Europos šalių pilių restauravimo pavyzdžius. Ž. Simonaitis kruopščiai rinko informaciją apie analogiškus projektus ir ilgam prisirišdavo prie savųjų. Architektas J. R. Palys, apibūdindamas Ž. Simonaitį, sako: „Jis buvo kaip restauravimo mokslinis mechanizmas. Viską, nuo tyrimų iki piešimo, braižymų ir pačių restauracijos darbų, galėdavo pasidaryti pats. Grįždavo iš objekto dulkėtas, nešinas kamera, kirstukais, matavimo rite… Nesuprasi, ar archeologas, ar operatorius, ar architektas. Viskas viename.“
Minėtame archyve atsiskleidžia ir vienas ryškiausių architekto projektų – Rotušės aikštės pastatų (Rotušės a. 2, 3 ir 3 a) restauracija. Viename iš jų įsikūrė restoranas „Gildija“ – išsiskiriantis savo gotikiniu interjeru (kurtas kartu su H. Raugalu, J. Jucaičiu). Kai kurias išlikusias tuomečio interjero detales dar ir dabar galima pamatyti užėjus į šioje vietoje veikiančią piceriją.
Taigi, koks buvo architektas Ž. Simonaitis? Iš archyvinės medžiagos, kurią paliko, ir iš pokalbio su jį menančiu architektu J. R. Paliu, galima suprasti jį buvus labai daugialype asmenybe, savo talentą ir intelektą panaudojusia dagelyje sričių. „Jis buvo žmogus-kino kamera, žmogus-objektyvas, žmogus-enciklopedija, žmogus-kirstukas, žmogus-plaktukas, žmogus-matavimo ruletė, žmogus-pieštukas“, – pabrėžia J. R. Palys, kalbamąjį laikotarpį Kaune pavadindamas Ž. Simonaičio epocha.
Ekspozicijų kuratorė Sigita Žemaitytė-Strazdė
kaunomuziejus.lt
