Matyt, ne vienas skaitantis šias eilutes sutiks, kad orientacinį žaidimą labai lengva susikurti namuose. Tereikia kelias minutes vėluoti išeiti iš namų, kai visi reikalingi daiktai susiranda slapčiausias namų kertes. Tuomet tenka spręsti rebusą, krapštomi neseni biografijos faktai, bandant įveikti tokias užduotis kaip „Kur paskutinįkart pakabinau savo raktus?“ arba „Telefonas dažniausiai ilsisi X vietoje – identifikuokite X“. Vis dėlto už naminę versiją kur kas smagesni mieste vykstantys orientaciniai žaidimai, kurių metų galima pažinti apylinkes, išgirsti istorijų, atrasti naujų vietų ir praplėsti žinių bagažą. Ir, žinoma, nudžiugti pamačius skaičius žingsniamatyje.
Pastaruoju metu orientaciniai žaidimai tapo mėgstamu užsiėmimu ir muziejuose. Šiuo formatu lankytojai kviečiami pažinti skirtingus miesto sluoksnius ir temas, pajusti vietos dvasią tapus turistu aplinkoje, kurioje manaisi žinantis kiekvieną krūmą ir šaligatvio plytelę.
Žaidimų tęstinumu ir gausa Kaune ypač išsiskiria Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra. Į pirmąjį žaidimą muziejus miestiečius pakvietė jau kiek daugiau nei prieš penkmetį ir iki dabar surengė net 10 edukacinių žaidimų, kuriuose dalyvavo virš 550 komandų. Ir iš tiesų, kam gi nepatiktų įsikibus į parankę mylimam žmogui ar kolegai nuo juoko ir bėgimo įraudusiais žandais tyrinėti istorijos kupinus Kauno objektus ir gatves? Apie Istorinės LR Prezidentūros organizuojamus orientacinius žaidimus kalbėjomės su muziejaus komanda ir jos vadove Renata Mikalajūnaite. Prisijunkite.
Kaip kilo idėja organizuoti orientacinius žaidimus? Galbūt tarp Istorinės LR Prezidentūros darbuotojų yra orientacinių žaidimų mėgėjų, kurie ir sugalvojo šį užsiėmimą pasiūlyti?
Noras išeiti iš tradicinės muziejinės aplinkos ir veiklos formų gimė dar 2011 m., kai internete sužvejojome šiuolaikinės muziejininkystės propaguotojos Ninos Simon knygą „The Participatory Museum“. Viena jos koncepcijų – edutainment (pažinimas + pramoga) – pasirodė labai patraukli tuo metu dar jaunam, daug muziejinės patirties neturinčiam kolektyvui. O kas nenori darbe pramogauti? Iš to noro nenuobodžiai mokytis ir kitus mokyti gimė įvairių netradicinių veiklos formų paieškos. Atsirado poreikis peržengti ir muziejaus slenkstį, išeiti į miestą.
Pradžioje išėjimas buvo nedrąsus, tik į sodelio teritoriją, kuriame nuo 2006 m. kasmet, Tarptautinės muziejų dienos ir nakties proga, rengiamos archyvinių nuotraukų parodos. 2011 m., lauko parodoje eksponuodami 1938-ųjų Lietuvos tautinės olimpiados vaizdus, išdrįsome išeiti ir už sodelio teritorijos – sportininkų pagerbimui kartu su partneriais organizavome bėgimą „Ir stok už garbę Lietuvos!“ Kauno miesto gatvėmis. Po to dar trejus metus iš eilės organizavome šį bėgimą.
Po ketverių metų visgi susigriebėme, kad šioje veiklos formoje mažoka edukacijos ir ji ne visiems priimtina, bet judėti mums norėjosi! Judėti smagiai ir naudingai. Tuo metu sukūrėme Prezidentinį maršrutą (jį ir dabar galima rasti muziejaus internetinėje svetainėje), kuris skirtas individualiai susipažinti su miesto vietomis, susijusiomis su tarpukario prezidentais. Netikėtai gimė idėja turistinį maršrutą sulieti su bėgimu, taip sukuriant orientacinį žaidimą miesto istorijai pažinti, tačiau ne palengva, o beveik bėgte, azartiškai, lenktyniaujant su kitomis komandomis. Taigi 2015 m. naują lauko fotografijų parodą jau lydėjo pirmasis mūsų orientacinis žaidimas „Dingęs Kaunas“.
Kuo šis formatas pasirodė patrauklus pasakoti apie istoriją ir miestą?
Daug kas Kauną vadina muziejumi po atviru dangumi. Dabar daug kas jį ir tyrinėja įvairiomis formomis. Kuo įvairiau, tuo smagiau. 2015 m. mūsų pasiūlyta orientacinio žaidimo forma buvo nauja ir įdomi. Miestas ir jo paveldas tapo mūsų eksponatais, kuriuos pažinti padėjo nemenkos savanorių pajėgos. Tokių veiklų organizavimas suvalgydavo daug laiko, bet mums viską atpirkdavo malonumas kurti užkoduotas žinutes, eiliuotas nuorodas, smagias pažintines užduotis.
Dalyvių komandos ne tik pramogaudavo, bet ir susipažindavo su mūsų pateiktomis istorijomis: 2015 m. supažindinome su dingusiais miesto objektais, 2016 m. pristatėme populiarias tarpukario žmonių profesijas, 2017 m. parodėme tarpukario pilietinės visuomenės galią, gebėjimą organizuotis ir spręsti problemas, 2018 m. akcentavome, kuo gali didžiuotis Vasario 16-osios Lietuva, 2019 m. supažindinome su Prezidento institucija, o 2020 m. priminėme Steigiamojo Seimo didžiuosius darbus.
Po dešimties suorganizuotų orientacinių žaidimų galime pasidžiaugti, kad žaisti patinka ir mums, ir dalyviams. Muziejininkams belieka „paserviruoti“ produktą – gerai žaidimu užmaskuotą edukacinį turinį.
Ar prieš išleisdama naują orientacinį Istorinės Prezidentūros komanda ir pati išvyksta į miestą jo pažaisti ir pasivaržyti tarpusavyje?
Visuomet. Žaidžiame dažniausiai koduodami vietas, rengdami užduotis, o į miestą einame išbandyti preliminarios trasos. Gyvuose žaidimuose mums užtekdavo vieną ar du kartus pereiti trasą, nufotografuoti konkrečią vietą, kad po to galėtume tiksliai nusiųsti savanorį. Žaidimuose su programėle viskas daug sudėtingiau: reikia eiti ne vieną ir ne du kartus, kad patikrintume programėlės jautrumą, ar ji gerai „pagauna“ pažymėtas vietas, ar nereikės žaidėjams lipti į kokį fontaną ar ant pastato stogo.
patys esame šiek tiek hedonistai – mums malonu, kai kitiems malonu.
Rengdami naujausią žaidimą „Septynios Kauno istorijos“ visą atstumą ėjome gal 8 kartus! Pradžioje norėjome visus objektus žaidimo maršrute sudėlioti chronologiškai, pagal istorinius laikotarpius, tačiau, kai pirmoji bandytoja parėjo nusiplūkusi ir sukorusi 14 kilometrų vaikščiodama ratais kvadratais, šios minties teko atsisakyti. Perdėliojome objektus į patogesnį maršrutą, be nereikalingo vaikščiojimo pirmyn atgal. Visgi žingsniamačio parodymai rengiantis šiam žaidimui tikrai džiugino kiekvieną rengėją.
Žaidime „Septynios Kauno istorijos“ dalyvavo 45 komandos, o rekordiškai daug komandų, net 142, surinko šiais metais Tarptautinės Laimės dienos proga organizuotas žaidimas „20 Laimės stotelių“. Kokias žmonių grupes labiausiai pritraukia orientaciniai žaidimai? Ar pastebima tendencija, jog dalyvauja tie patys lankytojai, o galbūt sutinkate vis naujų smalsuolių?
Žaidimas „20 Laimės stotelių“ buvo iš anksto užprogramuotas sėkmei. Juk pandemijos ir karantino metu mums gyvybiškai reikia laimės! 2020 m. rengdami „Operaciją 112“ truputį rizikavome, buvo ką tik pasibaigęs karantinas, beprotiškai norėjome susitikti su žmonėmis, todėl organizavome gyvą žaidimą su savanoriais. Tačiau tąkart dalyvavo vos 20 komandų. Pradėjome sukti galvą, kaip rengti orientacinius žaidimus su minimaliais fiziniais kontaktais. Mūsų edukatorius pasiūlė programėlę mobiliesiems telefonams „Actionbound“. Jos nemokama versija pasirodė visai patraukli, o svarbiausia, leido vykdyti žaidimą be jokio fizinio kontakto. Ir 2021 m. šis sprendimas pasiteisino su kaupu, organizavome net tris žaidimus: „11 Laimės stotelių“ (102 komandos), „20 Laimės stotelių“ (142 komandos) ir „Septynios Kauno istorijos“ (vykęs du kartus – 51 ir 45 komandos).
Kai žaidimai dar buvo organizuojami su savanoriais, žaidimo pradžioje ir pabaigoje pamatydavome visus dalyvius ir tikrai sutikdavome tokių, kurie dalyvaudavo ne vienerius metus iš eilės, dažnai su tuo pačiu komandos pavadinimu. Šį žaidimą mėgsta šeimos, draugų kompanijos, kartais ir viena klasė pasiskirsto į keletą komandų ir varžosi tarpusavyje. Su programėle „Actionbound“ atsirado ir vyresnių dalyvių ar šeimų su mažais vaikais, kadangi išėmėme greičio parametrą, paversdami žaidimą maloniu pasivaikščiojimu – kai nėra stotelėse laukiančių savanorių, žaidimo laikas nėra limituotas.
Labai įdomu, kokio grįžtamojo ryšio sulaukiate.
Daugumos reakcijos – teigiamos, nebent kas nors pasiskundžia per sunkia užduotimi ar pavargusiomis kojomis. Tiesą pasakius, patys esame šiek tiek hedonistai – mums malonu, kai kitiems malonu. Iš sugrįžtančių dalyvių matome, kad ir jiems tai malonu ir naudinga, nes jie priima mūsų siūlomą užmaskuotą edukacinį turinį. Po žaidimo su programėle dažniausiai sulaukiame reakcijų tik socialiniuose tinkluose, o gyvo žaidimo metu daug sužinodavome iš pačių žaidėjų ar lauke dirbusių savanorių. Kartais ir patys su fotoaparatu iškeliaudavome stebėti žaidimo.
Būta ir įdomių momentų. Pavyzdžiui, 2016 m. „Miesto bičių“ žaidime reikėjo surasti vietą, kurioje tarpukariu veikė legendinė Muralio kirpykla. Suradus tą vietą, reikėjo atlikti užduotį – prie fontano merginai (ne iš savo komandos) supinti kasą. Šiandien jau sunku įsivaizduoti tokį kontaktą. Buvo smagu stebėti, kaip du žinomi Kauno paveldo specialistai ilgai galvoję taip ir neišdrįso užkalbinti jokios merginos.
Beje, ar orientaciniai žaidimai prieinami kitomis kalbomis?
Dar nesame to darę, nebuvo didelio poreikio. Galbūt 2022 m. ir sugalvosime „pakankinti“ iš užsienio atvykstančius mūsų miesto svečius.
Orientaciniai žaidimai yra teminiai, lydintys parodas arba naujas ekspozicijas, ir dažniausiai trunka tik kelias dienas. Nuolat pasiekiamas yra Prezidentinis maršrutas, kurį galima rasti ILRP puslapyje.
