Kurdami parodas ir edukacines veiklas, esame įpratę pirmiausia galvoti apie mokyklinio amžiaus vaikus ar suaugusiuosius. Kartais tai lemia pristatomų temų sudėtingumas, kitais atvejais – įprotis. Siekdamas didinti muziejinio turinio prieinamumą, šįkart Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius ėmėsi neeilinės užduoties – patraukliomis priemonėmis pristatyti tautinę muziką ikimokyklinio amžiaus vaikams.
Animacija šiai auditorijai pasirodė tinkamiausias formatas. Jau ne pirmus metus muziejuje vis dažniau siekiama mažinti socialinę atskirtį, pavyzdžiui, Tautinės muzikos skyriaus ekspozicija yra pritaikyta regėjimo ir judėjimo negalią turintiems lankytojams. Tačiau iki šiol muziejus nebuvo pateikęs jokios įtraukiančios veiklos, atliepiančios kurčiųjų poreikius. Klausos sutrikimų turintiems vaikams pristatyti garsus, muziką ir muzikos instrumentus yra didžiulis iššūkis. Kita vertus, visus mažuosius, tiek puikiai girdinčius, tiek turinčius klausos sutrikimų, vienodai stebina tai, kad muzika pirmiausia yra susijusi su kasdiene aplinka ir gali gimti iš buities ar gamtos garsų, jų pamėgdžiojimo. Taip kilo mintis sukurti muzikinį animacinį filmuką su vertimu į gestų kalbą.
Kūrybinio proceso pradžioje kėlėme klausimą – kaip negirdinčiajam perteikti muzikos instrumentų garsus? Gana nedrąsiai šia mintimi pasidalijome su šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendruomene PAGAVA. Siekdami suprasti, koks yra negirdinčiojo santykis su išoriniu pasauliu, laikėmės kelių taisyklių. Pirmiausia, vengėme kurtiesiems dažniausiai nesuprantamų perkeltinių prasmių. Antra – atkreipėme dėmesį į garso vibracijas, kurias kiekvienas iš mūsų puikiai galime pajusti savo kūnu.
Siekdami geriausio rezultato, subūrėme kūrybinę komandą. Ją supažindinome su muziejaus eksponatais, bandėme perteikti vaikų santykį su tradiciniu folkloru, kuriame atsispindi tautos pasaulėjauta ir lietuviškojo identiteto pirmieji daigai.
Jonas Chockevičius – scenarijaus, muzikos ir garso autorius, paniro į šį muzikinį folkloro pasaulį. Jis išsikėlė iššūkį „parašyti muziką ir scenarijų, kad daina užstrigtų ir skambėtų galvoje. Pasirinkau sutartinę, o ne šiaip vaikišką dainelę būtent dėl to pasikartojimo, paprastumo ir dėl tos frazės „Ti ti ti, ta ta toi“. Ir ji, manau, puikiai tiko kaip pagrindinė mintis filmukui, filmuko kūrimui.“ Animaciniame filmuke persipina gamtos ir žmogaus kuriama muzika. Lietus, vieno akmenuko į kitą sudaužimas, perkūno ir būgno skleidžiami garsai, paukščių čiulbėjimas ir molio švilpynės melodija… Kaip Jonas pats stebėdamasis sako: „Kas gali pagalvoti, kad švilpukais galima išgauti praktiškai viso miško garsus. Nesusidūręs su tuo, žmogus suabejotų. Bet kadangi turėjau užduotį sukurti mišką, praleidau dieną pūsdamas tuos švilpukus. Ir iš tikrųjų, pats stebėjau, kaip tobulėju grodamas jais, ir kad miškas artėja vis į mano kompiuterį.“
Tiesa, tam, kad šių švilpukų bei kitų instrumentų garsus būtų galima įrašyti, keletą jų teko pasigaminti ir pačiam autoriui. Nepakako tik žiūrėti į muziejinius eksponatus ir bandyti atkartoti tą kūrimo procesą, kuris, beje, atsispindi ir scenarijuje.
Režisierius ir animatorius Antanas Skučas („Tylus kinas“) stengėsi muziejuje saugomus eksponatus – muzikos instrumentus – ne tik teisingai atvaizduoti, bet ir kuo išraiškingiau juos nupiešti. Animatorius išsikėlė tikslą – kuo aiškiau iliustruoti sklindantį garsą. Dėl to animacija atrodo gyva, pulsuojanti, banguojanti ir ritminga. Bangų išryškinimas padeda kurtiesiems perteikti garso sklidimą. Antanas, dalydamasis mintimis apie kūrybinį procesą sakė, jog „animaciniam filmui sukurti buvo naudojama sudėtinga pieštinės animacijos technika. Tad filmukui reikėjo nupiešti apie 7000 piešinių. Be to, kiekvienas piešinys buvo spalvinamas atskirai, tad visi 7000 piešinių turėjo būti peržiūrimi iš naujo. Šis animacijos kūrimo metodas smarkiai skiriasi nuo dažniausiai internete matomos marionetinės animacijos, kur personažai iš dalies yra judinami kompiuterio.“
Vertėja Rūta Verbickienė šį filmuką išvertė į lietuvių gestų kalbą. Kad vertimas būtų kuo tikslesnis ir kuo geriau suprantamas kurtiems vaikams, Rūta konsultavosi su kurčiaisiais, kuriems gestų kalba yra gimtoji.
Jau įvyko keli šio animacinio filmuko pristatymai – darželiuose-lopšeliuose „Rokutis“ ir „Riešutėlis“. Sulaukę pirmųjų reakcijų, matome, jog projektas išties prasmingas, turintis išliekamąją vertę bei galintis tapti tęstiniu. Scenarijaus ir muzikos autorius Jonas pridūrė, jog projektas galėtų „Tęstis ir tęstis… nes instrumentų, apie kuriuos galima papasakoti, muziejuje yra labai daug. Kurti kitas dalis, ką šitie vaikai veikia kiemelyje, ar pačiame muziejuje, ką veikia Dievas Senelis. Gal jau jis nekuria žemės, bet gano aveles? Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems tai gali būti puiki mokomoji medžiaga, skirta susipažinti tiek su senąja Lietuvos kultūra, tiek su folkloru. Visa tai galima tęsti tam, kad išsaugotume ateities kartoms. Manau, kad tokį gražų filmuką žmonės žiūrės, klausys, sužinos, kas yra plunksnos birbynė, skudučiai, ir kitą kartą atėję į muziejų, jie jau ieškos to instrumento ir galbūt aptarinės detales, o tada, grįžę namo, susiradę plunksną, patys pasigamins birbynę ir bandys pūsti. Tikiuosi, kad dar bus kokios penkios dalys – mažiausiai.“
Projekto vadovė – Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus vedėja dr. Gintarė Dusevičiūtė-Neimontienė.
Peržiūrėti animacinį filmuką galite muziejaus virtualaus turinio platformoje virtualus.kaunomuziejus.lt
Projektą finansuoja:
