Susitikti susitarėme Laisvės alėjoje, prie fontano. „Galbūt viena kitą atpažinsime“, – juokavo poetė, prozininkė Aldona Ruseckaitė. Laukdama ant suolelio, rankose jau laikiau jos knygą – tikrai nepraleisiu progos gauti autografą.
Neprasilenkėme, o pokalbiui apie kūrybą, Kauną ir artėjančią Kauno knygų mugę pasirinkome simbolišką vietą – Vinco Kudirkos viešąją biblioteką.
Beje, sutapimas – naujausia rašytojos knyga, kurią netrukus aptarsime, šį mėnesį bus pristatyta ir mugėje (rugsėjo 18 d.), ir bibliotekoje (rugsėjo 29 d.).
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. rugsėjo numeryje „Mugė“)
Jūsų profesinis ir kūrybinis gyvenimas glaudžiai susijęs su Kaunu – čia ilgus metus dirbote Maironio lietuvių literatūros muziejuje, čia gimė ne viena knyga. Ar šis miestas formavo jus kaip rašytoją? Ar jis vis dar geba jus nustebinti ir įkvėpti?
Nesivadinu kauniete, vadinuosi kauniške. Iš tikrųjų esu kilusi iš Prienų rajono, tačiau Kaune gyvenu jau labai daug metų. Visas mano gyvenimas, draugai, kolegos rašytojai – viskas yra priaugę prie Kauno. Mano kūryboje Kaunas pirmiausia yra ne tiek įkvėpėjas, kiek veikėjas. Eilėraščiuose jo nėra daug – ten labiau grįžtu į tėviškę, prie šaknų, gamtos. Nors yra ir Kauno: Rotušės aikštė, Katedra, Maironis, einantis miesto gatvėmis.
Esu parašiusi knygas apie Maironį, Žemaitę, Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį, Oną Puidienę-Vaidilutę ir Vincą Mykolaitį-Putiną – visi jie ilgiau ar trumpiau gyveno Kaune arba buvo su juo susiję. Kadangi tai biografiniai romanai ir kažin ko prikurti negaliu, teko tyrinėti ir vietas, kuriose jie gyveno. Išmaišiau visą Kauną – vaikščiojau gatvelėmis, ieškojau namų, bažnyčių, katedrų, palaidojimo vietų. Teko labai daug tyrinėti patį miestą.
Kai išleidau romaną „Šešėlis JMM“, į mano kabinetą Maironio lietuvių literatūros muziejuje žmonės ateidavo autografo ir pasakodavo, kad atvažiavo susidarę Kauno žemėlapį pagal mano knygą apie Maironį, nes norėjo aplankyti visas su juo susijusias vietas.
Taigi Kaunas mano kūryboje yra veikėjas. Jis suteikia tam tikrą pagrindą, ant kurio veikėjai stovi, gyvena. Aš šį miestą esu prisijaukinusi, daug apie jį žinau, jis man labai artimas.
Koks jūsų, kaip kauniškės, pats mylimiausias maršrutas Kaune?
Mano maršrutas toks truputį juokingas. Gyvenu 13 numeriu pažymėtame name, važinėdavau 13-uoju autobusu į Maironio namus, kurių adresas – Rotušės aikštė 13. Tarp tų tryliktukų ir buvo mano kasdienis maršrutas. Išlipdavau Savanorių prospekto apačioje, pereidavau Vilniaus gatvę, tuomet Rotušės aikštę. Šitas kelias man tiesiog įaugęs į smegenis, galėčiau jį sapnuoti, nes daugybę metų juo vaikščiojau.
Kartais per pietų pertrauką eidavome pasivaikščioti iki Vytauto bažnyčios, krantine, link Santakos. Pasiilgstu ėjimo ir Laisvės alėja. Ir, aišku, labai myliu Maironio sodą. Jis ilgus metus buvo mano dvasios erdvė. Per beveik kiekvieną pietų pertrauką padarydavau keletą nuotraukų: kas pražydo, kiek prisnigo, kokių paukščių pėdų atsirado. Savo tėviškės jau nebeturėjau, todėl Maironio sodas tapo viena artimiausių mano mažyčių vietų.
Dabar, kai muziejuje nebedirbu, atradau kitą maršrutą. Gyvenu Žukausko gatvėje, o perėjus gatvę yra Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia. Už jos – buvęs vienuolynas ir prie jo įkurtas parkas. Mane, kaip kaimo žmogų, labai traukia gamta. Dar labai įdomu vaikščioti po Žaliakalnį, Vaižganto gatve, – ten yra Vinco Mykolaičio-Putino namas, Klimų vila, kurioje Vaižgantas gyveno.
Jūsų biografiniai romanai išsiskiria kruopščiais archyviniais tyrimais. Kaip prasideda tokios knygos kūrybinis procesas ir kas nulemia, apie kurią asmenybę rašysite?
Kiekvienas mano romanas turi savo pradžią ir tam tikrą istoriją. Niekada negalvojau, kad kada nors išdrįsiu rašyti apie Maironį – tokį tautos simbolį. Tačiau vieną vasarą iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykusi pagyvenusi pora parodė man keletą laiškelių kopijų – Maironio atvirlaiškių, rašytų to atvykusio vyriškio močiutei. Jie norėjo daugiau apie ją sužinoti, kažką surasti, o aš tuo metu labai mažai ką žinojau. Kadangi buvau muziejininkė, perskaičius tuos atvirlaiškius galvoje ėmė suktis daugybė minčių. Pajutau, kad ten būta didelės simpatijos, susižavėjimo moterimi – Ona Balčiūniene. Apie šiuos laiškus nežinojo ir Maironio kūrybos tyrinėtojai. Iš pradžių maniau, kad reikėtų parašyti kokį romanėlį apie pagyvenusį poetą ir jauną mūzą, bet vėliau pagalvojau – o kas čia naujo? Artėjo Maironio 150-osios gimimo metinės, archyvuose buvo daug įvairios medžiagos, tad supratau, kad galima į Maironį panerti giliau, parodyti jį kaip žmogų įvairiais rakursais. Taigi pradžių pradžia buvo tie laiškeliai, o vėliau jau ėmiau tyrinėti visa kita.
Su Vytautu Mačerniu – dar kita istorija. Kaip muziejininkė pažinojau jo sužadėtinę Bronę Vildžiūnaitę. Ji muziejui buvo perdavusi rankraščių, nuotraukų. Aš pati labai žavėjausi V. Mačernio kūryba. Kartą su muziejaus ekspedicija nuvažiavome į Telšių kraštą, aplankėme V. Mačernio literatūrinę ekspoziciją, susitikome su daugybe jį pažinojusių žmonių: seserimi, broliais, draugais. Pavyko surinkti labai daug medžiagos. Ir, žinoma, buvo Bronė. Mes retkarčiais susiskambindavome. Ji labai ilgai saugojo V. Mačernio meilės laiškus ir leidimą tuoktis – originalus atidavė tik sulaukusi 96-erių. Jeigu nebūčiau pažinojusi Bronės ir girdėjusi jos istorijos, nebūčiau apie V. Mačernį rašiusi. Daug tos knygos ištraukų įskaičiau Lietuvos radijuje, jas išgirdusi Bronė pasakė: „Kaip įdomiai ta Ruseckaitė parašė, atrodo, kad ji gyveno šalia mūsų.“ Man tai buvo didžiausias įvertinimas.
V. Mykolaičio-Putino knygos atsiradimo istorija dar kitokia. Rašant ankstesnius romanus Putinas vis pasirodydavo, todėl jau buvau sukaupusi nemažai medžiagos. Kaip miniu ir knygoje, man artima jo kilmė, mat taip pat esu suvalkietė. Pažįstama ir šeimos struktūra, ypač santykis su mama.
Iš esmės rinkausi tuos žmones, kuriuos neblogai pažinojau ir kurie mane pačią domino. Žemaitė žavėjo savo vėlyvos meilės istorija. Rašydama apie S. Nėrį norėjau pažvelgti į pavojingiausius jos gyvenimo metus, pati juose įklimpti ir parodyti abi puses, nieko neslėpdama. O. Puidienės istorijoje patraukė moteriškasis pasaulis.
Jeigu nebūčiau dirbusi muziejuje, nebūčiau parašiusi nė vienos iš šių knygų – tai galiu drąsiai pasakyti. Net nežinojau turinti savyje polinkį tyrinėti archyvus, taip džiaugiuosi ką nors atradusi ir galiu kantriai ieškoti. Turbūt turi būti ir kažkokia keista meilė tam autoriui, tam veikėjui. Jo gyvenimas turi mane dominti, turiu žinoti, ką apie jį noriu pasakyti ir kokiu kampu į jį pažvelgti.
Esate sakiusi, kad rašydama apie tikras asmenybes stengiatės neperžengti etikos ribų. Kaip nusprendžiate, kur baigiasi istorinis faktas ir prasideda jūsų, kaip rašytojos, vaizduotė?
Tai svarbi riba, kurią visada reikia jausti. Žinoma, turi atsižvelgti ir į laikmetį. Pavyzdžiui, rašydama apie Žemaitę ir XX a. pradžios Vilnių, daug skaičiau apie to meto renginius, įvykius, žmonių elgesį. Kai visa tai žinai, gali įsivaizduoti aplinką ir ją atkurti. Tačiau galiausiai supranti, kad kažko tiksliai nežinai, yra likusios tik kalbos ar apkalbos. Visa, kas to žmogaus gyvenime svarbu, turi būti paremta dokumentais. Daugelyje vietų tiesiog privalai sustoti.
Kiek paprastai trunka jūsų rašymo procesas? Ar lengva baigus knygą paleisti asmenybę, apie kurią rašėte?
Pirmiausia apie tą žmogų jau šį tą žinai, nors dar gana abstrakčiai. Jis tave domina, jauti, kad norėtum parašyti apie jį knygą. Tada prasideda tyrinėjimas, darbas archyvuose. Jeigu reikėtų išvesti vidurkį, nuo pačios pradžios iki knygos išleidimo praeina maždaug treji metai.
O paleisti nelengva, tikrai ne. Kai rašau, šalia pasidedu to rašytojo nuotrauką, kartais su juo pasikalbu. Kai baigiu rašyti, nuotrauką įdedu į knygų lentyną tarp kitų portretų. Paleisti nėra lengva, bet turi suvokti, kad tai yra darbas. Kartais, kai parašau knygą, nors ji dar neišleista, manęs jau klausia: „O ką dabar rašai?“ Nieko ilgokai dar negaliu rašyti. Man reikalingas atsisveikinimo laikotarpis. Paprastai atsisveikinimui prireikia maždaug pusės metų.
Sugrįžkime prie Kauno. Miestas jau antrus metus turi savo knygų mugę. Kaip vertinate jos atsiradimą?
Kaunas – didelis miestas, o praėję metai parodė, kad žmonės tikrai perka knygas ir ateina į susitikimus, Tiesa, pernai susitikimų erdvė buvo gana maža – žmonės netilpo. Kaip suprantu, šiemet bus didesnė. Bendrauju su Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, jie sakė, kad dalyvauti tikrai apsimokėjo, pardavė daug knygų. Į mugę daug žmonių ateina su vaikais, tiesiog susitikti, pasivaikščioti. Tokios mugės ugdo skaitymo kultūrą. Manau, tai labai sveikintinas dalykas ir mugė tik tobulės. Iki Vilniaus mugės vis sunkiau nuvažiuoti, knygų mugės vyksta Šiauliuose, Klaipėdoje. Negalime atsilikti.
Šiais metais Kauno knygų mugėje pristatysite naujausią savo romaną „Naktiniai pokalbiai“. Kaip gimė jo sumanymas?
Ši knyga atsirado šiek tiek spontaniškai. Kai manęs paklausdavo: „Jūs turbūt dabar rašysite apie Vaižgantą?“, atsakydavau, kad ne. Tuomet klausdavo, gal rašysiu apie Ričardą Mikutavičių, bet ir apie jį negalvojau. Tačiau vieną dieną netikėtai atradau, kad R. Mikutavičius ir Vaižgantas nugyveno vienodai – po 63 metus. Abu kunigavo Vytauto bažnyčioje, gyveno tame pačiame bute priešais bažnyčią, abu buvo populiarūs, puikūs oratoriai ir rašytojai. Taigi, atradau vis daugiau paralelių. Supratau, kad apie vieną Vaižgantą nerašyčiau, apie vieną R. Mikutavičių – irgi ne, tačiau apie juos abu – jau visai kas kita.
Buvo svarbus ir dar vienas dalykas – aš pažinojau R. Mikutavičių. Su juo daug bendravau muziejiniu, žmogišku ir kūrybiniu lygmeniu. Jaučiau ir tam tikrą skolą, nes jis daug padėjo muziejui, atidavė savo sukauptą biblioteką. Nusprendžiau, kad brėšiu paraleles tarp šių dviejų asmenybių, o kartu įvesiu moters personažą, per kurį galėsiu papasakoti ir nemažai savo prisiminimų. Tuomet pradėjau galvoti apie formą. Mano knygoje R. Mikutavičius dar gyvas, skamba velykiniai pamokslai, o Vaižgantas ilsisi po Vytauto bažnyčia. Būdamas toks smalsuolis, jis nueina pažiūrėti, kas dabar gyvena tame bute priešais bažnyčią. Žino, kad ten įsikūręs kažkoks kunigas. Vaižgantas užeina į butą, R. Mikutavičius pabunda – taip ir prasideda tie naktiniai pokalbiai.
