Šio pokalbio metu išgėriau tris stiklines saldžios mėtų arbatos ir pirmąsyk gyvenime paragavau amlou. Jei jūs, kaip ir aš, dar nesate buvę Maroke, pabandykite įsivaizduoti, koks yra kepintų migdolų, apelsinų žiedų medaus ir argano aliejaus mišinio skonis.
Prieš kviesdama į ekskursiją po marokietišką turgų (souk), negaliu nepaminėti vietos, kurioje susitikome su Sidati Habbad ir Anouar Elmouttalibi. Tai kolūkinio baroko stiliaus rožinėje pilaitėje įsikūrusi Sidati darbovietė – sandėlis, iš kurio į parduotuves Lietuvoje ir Skandinavijoje keliauja Maroke pagaminti indai, baldai, kilimai bei iš šios šalies atvežti mineralai.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. rugsėjo numeryje „Mugė“)
Sidati – Marokiečių ir lietuvių asociacijos „Al Maghrib“ vadovas, o Anouar – aktyvus jos narys, Kauno technologijos universiteto architektūros absolventas. Nors studijos vyko anglų kalba, lietulviškai Anouar supranta beveik viską, o Sidati netgi puikiai šneka. Ar atspėsite, kur jis išmoko lietuvių kalbos subtilybių?
Ogi turguje, derėdamasis su pardavėjais.
Kaip mėgstamiausią Kaune Sidati įvardija Zanavykų turgų, bet lankosi ir Šilainiuose bei „Urmo“ prekybos miestelyje esančiame Centriniame Kauno turguje. Jis vertina ir migruojančius ūkininkų turgelius prie prekybos centrų – sako, kartais nespėjus pas mėgstamą prekeivį, tenka kitą dieną jo ieškoti jau kitoje miesto pusėje. Abu pašnekovai tvirtina Lietuvoje pamilę mūsų pieno produktus, tačiau labiausiai pasigendantys šviežių marokietiškų vaisių ir daržovių. Dar vienas esminis skirtumas – Maroke niekas nepirktų duonos, kuri iškepta ryte, jei dabar jau popietė. Duona turi būti „valandos šviežumo“.
Gyvenimo centras
„Aš verslininkas nuo septynerių“, – paklaustas apie santykį su turgumi, šypteli Sidati, kilęs iš „dykumos vartais“ vadinamo Gelmimo miesto, per kurį kadaise driekėsi prekybinis kelias į Timbuktu. Tai vieta Sacharos pakraštyje, kur karštis ir saulė iš vaisių išspaudžia maksimalų saldumą. Galbūt todėl Sidati iki šiol negali pamiršti nusivylimo, kai pirmąkart Lietuvos prekybos centre įsigijo didelį, gražų, raudoną granatą. „Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai čia pirkau granatus“, – sako jis.
Dar vaikas būdamas Sidati prekiavo datulėmis – būtent turguje jis mokėsi matematikos, derybų meno ir psichologijos. Anouar, užaugusio Maroko sostinėje Rabate, istorija kiek kitokia: tėvai atkakliai laikėsi nuomonės, kad svarbiausia – išsilavinimas. Visgi jam, dar mažam, mama patikėdavo pirkinių sąrašą, tad apsieiti prekystalių labirintuose jis išmoko gana anksti.
Didžiausiu skirtumu tarp mūsų regiono ir Maroko pašnekovai įvardija tai, kad Europoje viską perkame prekybos centruose. „Maroke artimiausia krautuvėlė, kepykla ar vaisių kioskas bus už 200 metrų nuo namų, o čia turi į didžiuosius prekybos centrus važiuoti automobiliu. Pagalvokite, kur mažiau kamščių“, – juokiasi Anouar. Ši urbanistinė įžvalga apibrėžia marokietišką miesto koncepciją – turgus yra jo centras. Kaip ir mečetė. Atsiradus šiems dviem elementams, gyvenimas sukasi ir auga aplink juos.
Įžengus į bet kurį marokietišką turgų, pirmiausia pasitinka ne vaizdas, o kvapas. Mano pašnekovai vardija pagrindinius savo virtuvės ramsčius: kuminą, papriką, imbierą, ciberžolę, juoduosius pipirus. „Prieskoniai Maroke nėra tik priedas, tai – maisto siela. Mes juos perkame ne pakeliais, o didelėmis krūvomis, šviežiai sumaltus“, – pasakoja abu. Būtent aštraus kumino ir saldaus cinamono mišinys marokiečiams primena namus.
Visgi turgus Maroke nėra tik banali vieta prekėms įsigyti. Sidati pabrėžia, kad tai – socialinio gyvenimo ašis, atstojanti kiną ar parką. Žmonės ten eina pabūti, klausytis keliaujančių istorijų pasakotojų, stebėti triukų ar tiesiog susitikti. Tai lyg gyvasis universitetas, kuriame mokomasi empatijos ir kantrybės. Ir arbatos gėrimo meno, žinoma. Arbata turi būti labai saldi, su daug šviežių mėtų ir pilama iš aukštai, kad stiklinėje susidarytų putelė. Mano gidai juokiasi, kad per dieną turguje galima išgerti dešimtis tokių stiklinių – kaskart susitikus su verslo partneriu ar draugu, arbata yra privaloma.
Marokas Lietuvoje
Apie Marokiečių ir lietuvių asociaciją sužinojau iš Kauno įvairių tautų kultūrų centro. Kasmet rugsėjį čia vyksta festivalis „Kultūrų sodas“, kuriame savo tradicijas pristato Lietuvoje gyvenančios bendruomenės. Marokiečių Lietuvoje – per tūkstantį, tačiau didžioji dalis – studentai, kuriuos Sidati prilygina turistams.
„Nereikėtų reikalauti iš žmonių, esančių čia laikinai ir perkančių paslaugą – studijas anglų kalba, mokėti lietuviškai. Jei jie čia lieka ir įsidarbina – tuomet jau kitas klausimas“, – komentuoja asociacijos vadovas. Anouar papildo: dalis studentų mielai mokytųsi kalbos, jei universitetai tam sudarytų sąlygas, tačiau dabar net bendrabučiai užsieniečiams ir vietiniams dažnai yra atskiri, o tai integracijai nepadeda.
Nuolat Lietuvoje gyvenančių marokiečių – per šimtą. Aktyvių „Al Maghrib“ narių – kelios dešimtys, jie telkiasi Kaune ir Vilniuje. Paklaususi, kaip jie pristato tėvynę „Kultūrų sode“, atveriu Pandoros skrynią – viskas daug įdomiau nei tas juodas rombo formos lipdukas ant mandarino, kurį pamenu nuo vaikystės.
„Pavyzdžiui, ar žinojote, kad būtent marokietis kartografas Idrisijus XII a. pirmąkart pažymėjo Vilnių ir Kauną žemėlapyje? Beje, iš jo vardo kilo ir pats žodis „adresas“, nes jis sukūrė sistemą, kaip rasti kelius ir gatves. Apie tai norime kalbėti – apie dalykus, kurie mus vienija“, – sako Sidati. Anot jo, nesinori, kad Maroką žinotų tik dėl vaisių ar žiniasklaidos skelbiamų krizių. Argi ne įdomus faktas, kad Fese yra ilgiausiai veikiantis uiversitetas pasaulyje?
Žinoma, rugsėjo 12-ąją Istorinės LR Prezidentūros sodelyje marokietiškos kultūros tikrai bus. Specialiai į „Kultūrų sodą“ atvyksta gnawa žanrui atstovaujantis muzikantas, o ant jūsų rankų simbolių kalba apie marokiečių tradicijas pasakos henna tatuiruočių piešiniai. O tuomet – vaišės. Tokios, kokias ragautumėte ten.
Derėtis – tai gyventi
Visko ragauti ir nebijoti derėtis – tai pagrindiniai patarimai keliautojui, planuojančiam ištyrinėti Maroko turgus. Anouar juokiasi, kaip vaikystėje su draugais nuolat prisivaišindavo nemokamai: iškaulydavo iš pardavėjų vaisių „paragavimui“, sakydavo pagalvosią ir skuosdavo prie kito prekystalio. Sidati patikina, kad tai normalu, – net arbūzo turi teisę paragauti, kitaip nežinosi, ką perki.
Derėtis marokiečiams – būtina, tai kraujyje. Ir tai turi filosofinę potekstę: nesutikdamas su pradine kaina, primeni sau, kad neprivalai priimti visų gyvenimo įvykių kaip konstantos.
Jei bagaže turite daugiau vietos, galbūt norėtumėte parsivežti ne tik amlou ar alyvuogių indelį, bet ir kilimą? Maroko kalnų moterys juos audžia ne tik dėl grožio – tai jų kalba. Neturėdamos kito būdo užfiksuoti istorijai, savo jausmus, metų laikų pokyčius ar šeimos įvykius jos užrašo simboliais. Tokių „atminties saugyklų“ Sidati turi ir savo sandėlyje. Jam svarbu pirkti gaminius tiesiai iš kalnų gyventojų, taip padedant joms išlaikyti šį amatą ir išmaitinti šeimas. Dar jis turi cechą Agadire, uostamiestyje, iš kurio prekės laivais ir sunkvežimiais pasiekia Lietuvą ir kitas šalis.
Išeidama iš Sidati sandėlio Kauno pakraštyje galvoju, kad artimiausią šeštadienį Zanavykų turguje į derlių žiūrėsiu kitaip. Tikrai pabandysiu pasiderėti – ne dėl euro, o tiesiog tam, kad bent akimirką pasijusčiau savo likimo šeimininke.
