„Oi, intensyvu“, – interviu pradžioje paklaustas, kaip praėjo jo diena, atsidūsta Mindaugas Ilčiukas. Darbas Valstybinių miškų urėdijoje, doktorantūros studijos ir dėstymas VDU Žemės ūkio akademijoje, paukščių stebėjimo turai, darbas su moksleiviais, gamtos fotografavimas, plunksnų kolekcionavimas – sutikite, žodis „nuobodu“ tikrai netiktų apibūdinant šio naujai iškepto kauniečio, o iš tiesų aukštaičio, gyvenimą.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. birželio numeryje „Paukščiai“)
Susipažinome mes Ąžuolyne – Mindaugas per trejetą ankstyvo šeštadienio valandų padėjo išgirsti ar pamatyti per dvi dešimtis paukščių rūšių. Taip, vidury miesto. Esu sutikusi įvairiausio plauko gidų ir ekskursijų vedėjų, tad galiu patikinti – taip išmanančio savo darbą ir taip degančio savo veikla kaip Mindaugas reikėtų paieškoti. Iš arti sutiktas vidutinis margasis genys jam suteikė daugiau džiaugsmo nei visai mūsų grupei kartu sudėjus! Tas ir įdomu – iš kur tokia meilė gamtai?
Skaičiau, kad jau mažas būdamas mėgote Tado Ivanausko knygas, Ričardo Kazlausko laidas – ar tai tebuvo vaikiškas susižavėjimas, ar jau tada linkote į mokslą?
Sakyčiau, iškart linkau į mokslo pusę. Dar mokykloje lankiau jaunųjų gamtininkų ir ornitologų mokyklas – būtent ten gavau tiriamojo darbo metodikos pagrindus. Mažas būdamas pradėjau kolekcionuoti plunksnas, drugius – šias kolekcijas tęsiu ir dabar, tai mano hobis.
Augote Utenos rajone, tiesa? Turbūt gamtos stoka nesiskundėte?
Taip, vaikystę praleidau Užpalių kaime, netoli Šventosios upės slėnio. Pušynas, lapuočių miškai, pelkės, šlapios ir sausesnės pievos, upė ir kiti vandens telkiniai… Ši buveinių gausa pati skatino ieškoti ir tyrinėti. Tik neseniai, įstojęs į doktorantūrą, persikrausčiau į Kauną. Tam, kad būtų paprasčiau visur suspėti, suvažinėti. Bet ir mieste nuolat ieškau gamtos.
Studijuoti pasirinkote miškininkystę, nors jūsų interesų laukas – itin platus. Kas nulėmė šį pasirinkimą?
Rinkausi tarp biologijos ir miškininkystės, bet pastaroji nugalėjo, nes norėjau ne tik stebėti, bet ir praktiškai prisidėti prie gamtos apsaugos bei stebėsenos. Šiandien džiaugiuosi šiuo sprendimu. Mano kelias prasidėjo nuo eigulio darbo – ruošdavau biržes, ieškodavau lizdų, fiksuodavau radavietes. Kildamas karjeros laiptais supratau, kad miškininko profesija leidžia daryti realią įtaką: priimti sprendimus dėl konkrečių plotų apsaugos, formuoti gaires, įgyvendinti gamtotvarkos priemones.
Dabar galiu geriausiai realizuoti savo stipriąją pusę – paukščių pažinimą. Kolegoms dažnai padedu nustatyti, kas apsigyveno stebimuose plėšriųjų paukščių lizduose. Feisbuke subūriau bendruomenę „Kieno plunksna?“. Žmonės iš visos Lietuvos siunčia savo radinius, klausia, diskutuoja – drauge kaskart atrandame ką nors įdomaus.
Kokia mįslę bandote įminti savo doktorantūros darbe?
Nors ir keista, mano mokslinis darbas visiškai nesusijęs su paukščiais. Tyrinėju paprastojo ąžuolo populiacijų genetiką, mūsų medžius senolius. Ąžuolas man atrodo fenomenali rūšis. Tai ne šiaip medis, o ilgaamžė būtybė, kuri po savo laja priglaudžia ištisas gyvybės formas: ant jo auga daugybė samanų, kerpių, specifinių rūšių. Biologinė įvairovė, kurią aplink save suburia vienas vienintelis ąžuolas, yra tiesiog įspūdinga.
Paprastasis varnėnas, dar vadinamas špoku ar šnekučiu. Mindaugo Ilčiuko nuotr.
Dėstote VDU Žemės ūkio akademijoje. Kokie žmonės šiandien renkasi miškininko ar gamtosaugininko kelią?
Kadangi dirbu su „Erasmus“ studentais, matau jaunimą iš viso pasaulio. Jų motyvai labai įvairūs: vieni ateina jau turėdami tvirtą gamtosauginį pasiruošimą, kitus atveda smalsumas ir noras iš arčiau pažinti paukščius bei gyvūnus. Man pačiam įdomu stebėti šią požiūrių įvairovę – juk kiekvienas atsineša unikalią patirtį ir savo šalies kultūrinį kontekstą. Tai neleidžia šios srities įsprausti į vieną konkretų rėmą.
Ar jaunų žmonių, norinčių studijuoti šias sritis, pakanka?
Jaučiamas šioks toks studentų trūkumas, norėtųsi daugiau jaunų veidų. Tačiau tai bendra Lietuvos demografinė tendencija – moksleivių ir studentų mažėja visose srityse, tad miškininkystė nėra išimtis.
Šiandien esate ir „Ornitostogų“ komandos narys. Kaip susikirto jūsų keliai? Kuo jus, profesionalų miškininką ir mokslininką, patraukė gido veikla?
Su „Ornitostogų“ įkūrėju Mariumi Karlonu pažįstami esame dar nuo jaunųjų ornitologų mokyklos laikų. Oficialiai prie kolektyvo prisijungiau tik pernai, nors jų veiklą stebėjau seniai. „Ornitostogų“ idėja – gamtos stebėjimai, žygiai, skatinimas pažinti aplinką – man tiesiog įaugusi į kraują. Dar dirbdamas Ignalinoje rengdavau pasivaikščiojimus po miškus: naktinius pelėdų klausymosi žygius ar ankstyvus pasivaikščiojimus klausantis rytinių paukščių chorų koncerto. Noras dalintis savo patirtimi ir padėti žmonėms pamatyti tai, kas mus supa, bet dažnai lieka nepastebėta, buvo pagrindinis variklis. Džiaugiuosi, kad šiandien galiu prie to prisidėti.
Didžiausias Lietuvoje paplitęs laukinis karvelis – keršulis. Mindaugo Ilčiuko nuotr.
Ar nekyla vidinis konfliktas: viena vertus, norite gamtą saugoti ir puoselėti, kita vertus – pasakodamas apie ją, atveriate duris smalsuoliams, kurie miške ne visada elgiasi kultūringai?
Rizika visada išlieka, ypač jei žmogus turi piktų kėslų. Tačiau aš laikausi kitos filosofijos: kuo geriau pažįsti gamtą, tuo mažiau norisi jai kenkti. Kai supranti, kaip viskas susiję, kai žinai, ko nedaryti ir kaip elgtis saugiai – pagarba aplinkai atsiranda natūraliai. Pažinimas tiesiog automatiškai išmoko saugoti.
Žinoma, profesionali etika čia yra pirmoje vietoje. Prie jautrių radaviečių ar retų paukščių lizdų mes ekskursijų neorganizuojame. Paukščiai yra labai jautrūs trikdymui, todėl maršrutus planuojame atsakingai – taip, kad žmonės pamatytų gamtos turtingumą, bet niekaip nepakenktų retosioms rūšims. Veikla, galinti sutrikdyti paukščių ramybę, mūsų bendruomenėje tiesiog netoleruojama.
Kai dalyvavome jūsų pasivaikščiojime Ąžuolyne, su kolege jautėmės bene mažiausiai išmanančios – aplinkiniai atrodė itin pasiruošę, ginkluoti nuosavais žiūronais ir specialiomis paukščių pažinimo programėlėmis. Ar paukščių stebėjimas – elitinis hobis, ar jame yra vietos ir visiškiems mėgėjams?
Mūsų auditorija – labai spalvinga, todėl drovėtis tikrai nėra ko. Čia susitinka ir naujokai, kurie galbūt tiesiog gavo dovanų kuponą ir nori suprasti, kas gi vyksta tame miške, ir tie, kurie su mumis keliauja metai po metų. Paukščių stebėjimas niekada netampa rutina, nes kiekvienas išėjimas į gamtą kaskart yra kitoks.
Net jei į tą patį parką eisi dešimt kartų, kaskart pamatysi vis ką kita: pasikeitęs oras, paukščių elgsena ar augmenija kaskart parašo naują scenarijų. Vieną dieną stebėsime paukščius, kitą – jau galbūt retus drugius. Gamta nuolat keičiasi, todėl kiekvienas pasivaikščiojimas yra nauja patirtis. Džiaugiamės matydami tiek pradedančiuosius, tiek tuos, kuriems šis hobis tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.
Esate ir apdovanojimais įvertintas gamtos fotografas. Kas jums svarbiau: meninis kadras ar mokslinis radinys – dar nematyta, reta rūšis?
Meninis momentas man labai svarbus. Paprastas dokumentinis užfiksavimas neturi tos vertės, to vidinio svorio. Kad išspaustum meninę nuotrauką, reikia daug pasiruošimo, laiko, sėdėjimo slėptuvėje, laukiant tos vienintelės akimirkos.
Tiesa, paukščių fotografija – techniškai sudėtingas užsiėmimas, reikalaujantis rimtos įrangos ir atitinkamo pasiruošimo. Jei nori kokybiško rezultato, be specifinės technikos neapsieisi. Nors ir sėkmės faktorius čia – milžiniškas. Gali tiesiog atsitiktinai vaikščioti, ir paukštis, net ir koks retesnis, nutūps ant šakos tiesiai priešais tave.
Beje, mano akiratyje ne tik paukščiai: labai mėgstu fotografuoti drugius, vabzdžius, net Šiaurės pašvaistes. Turiu feisbuke paskyrą – „Mindaugo Ilčiuko fotomedžioklė“, kurioje dalinuosi gamtos nuotraukomis.
Eurazinis kėkštas, mokantis stilingai pasišiaušti. Mindaugo Ilčiuko nuotr.
Eurazinis bukutis, mokantis laipioti medžiais galva žemyn. Mindaugo Ilčiuko nuotr.
Jau minėjote, kad turite ir plunksnų grupę. Papasakokite apie savo plunksnų kolekciją! Skamba labai egzotiškai.
Kolekcija rudenį perkopė dešimt tūkstančių, o per žiemą dar paaugo – tikslios inventorizacijos dar nespėjau atlikti. Plunksna yra unikalus, tik paukščiams būdingas dalykas, tačiau jos paieškos reikalauja atidumo. Jų randu paukščiams šeriantis, pamatęs plėšrūnų pėdsakus ar tiesiog atsitiktines gamtos nelaimes. Kartais radinių atneša ir katinas.
Bėgant metams atradau savo metodiką: plunksnas klijuoju ant kartono lapo, aprašau radimo vietą, laiką bei rūšį ir segu į specialius albumus su įmautėmis. Tačiau didžiausias iššūkis yra ne surinkti, o išsaugoti. Plunksnos yra mėgstamas užkandis įvairiems plunksnagraužiams ar kitiems vabzdžiams kenkėjams. Todėl visus albumus laikau sandariose plastikinėse dėžėse, naudoju specifinius chemikalus ir kvapus, kurie saugo kolekciją. Tai nuolatos augantis, gyvas mano namų archyvas.
Kaunas didžiuojasi savo žalumu. Ar jums, čia persikėlusiam visai neseniai, šis titulas atrodo pagrįstas? Kaip vertinate kauniečių santykį su gamta?
Miestas tikrai gražus, žalias, parkai sutvarkyti, o ir šiukšlių juose matau vis mažiau – tai rodo gerą gyventojų santykį su savo aplinka. Tačiau man, kaip ornitologui, didžiausias Kauno fenomenas yra Nemunas. Ypač žiemą. Tai tikra vandens paukščių karalija. Tokia rūšių įvairovė ir gausa pačiame mieste yra tiesiog nuostabi. Nemunas Kaunui suteikia ypatingo gamtinio svorio.
O kaip gamtininkas ilsisi nuo gamtos? Ar įmanoma nuo jos pavargti?
Pavargti nuo gamtos neįmanoma – joje aš kaip tik ilsiuosi ir stengiuosi tai daryti kiekvieną laisvą minutę. Bėgu į mišką ar prie upės tam, kad pailsėčiau nuo miesto triukšmo, šurmulio, kamščių ir tos nuolatinės skubėjimo rutinos, kuri neatsiejama nuo šiuolaikinio žmogaus gyvenimo. Ištrūkus į gamtą, laiko pojūtis tiesiog išnyksta. Eidamas upės pakrante su fotoaparatu rankose pajunti, kaip mintys išsivalo, o akys kaskart pamato ką nors naujo ir netikėto.
