Mieste, norėdami pajusti ryšį su gamta, pirmiausia turime sustoti ir įsiklausyti. Ankstyvą rytą atvėrę langus išgirsti čiulbančius paukščius, pakelti galvą ir pamatyti virš stogų ratus sukantį kirą, prisėsti ant suoliuko Laisvės alėjoje ir stebėti dėl trupinių besipešančius balandžius. Kadaise gyvenę pagal gamtos ritmą, šiandien nuo jos tolstame, tačiau vis dar nejučiomis vadovaujamės tais pačiais nerašytais ženklais: išgirdę pirmąją gegutę, kišenėse ieškome monetų, pamatę žemai skrendančias kregždes, laukiame lietaus, o išvydę pirmąjį gandrą, bandome nuspėti, kokie būsime ateinančiais metais.
Kaune yra vieta, kur visa tai galima ne tik stebėti, bet ir geriau suprasti. Lietuvos zoologijos sodas daugeliui kauniečių pirmiausia siejasi su vaikyste – šeštadienio pasivaikščiojimais, pirmą kartą iš arti pamatytais pelikanais ar smalsiai stebėtais gyvūnais. Įžengusi pro vartus ir aš pirmiausia ištariau žodį „vaikystė“. Tačiau retas susimąsto, kad zoologijos sodas – kur kas daugiau nei vieta, kurioje galime pasižiūrėti į gyvūnus.
Lietingą ankstyvą rytą zoologijos sode mane pasitiko viešųjų ryšių specialistė Gintarė Dočkienė. Pasislėpusios po skėčiais, stebėdamos bundančius gyvūnus ir klausydamosi lietaus barbenimo, leidomės į apatinę zoologijos sodo teritoriją. Čia pasiruošusi pokalbiui laukė daugiau nei tris dešimtmečius paukščių skyriuje dirbanti biologė, apatinės teritorijos dalies vadovė Rasa Mikuličienė.
Kaunas – tinkamiausia vieta
Dar prieš pradedant kalbėti apie dabartį, neišvengiamai tenka grįžti prie pradžių pradžios. Apie zoologijos sodo idėją papasakoti man padėjo Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus specialistai, pasidaliję savo išleista knyga „Akademikas Tadas Ivanauskas – modernios Lietuvos valstybės pamatų kūrėjas“.
Vienas iš Lietuvos zoologijos sodo įkūrėjų, gamtininkas, biologas, profesorius T. Ivanauskas savo gyvenimą paskyrė gamtai. Jis tikėjo, kad tik tikras gyvūnas gali žmogui iš tiesų padėti suprasti gyvūnus ir niekur kitur Lietuvoje nėra tinkamesnių gamtos sąlygų zoologijos sodui, nei Kaune. T. Ivanauskas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo kalbėti apie gamtos apsaugą, tyrinėjo paukščius, pirmasis šalyje pradėjo juos žieduoti, rūpinosi Žuvinto rezervato apsauga. Pirminė jo zoologijos sodo idėja buvo supažindinti visuomenę su Lietuvoje gyvenančiais gyvūnais ir jų apsauga. Praėjus beveik šimtui metų, pats zoologijos sodas labai pasikeitė, tačiau misija liko panaši – saugoti nykstančias rūšis ir ugdyti žmogaus santykį su gamta.
Paukščių įvairovė ir išsaugojimas
Šiandien apatinėje zoologijos sodo teritorijos dalyje gyvena 22 paukščių rūšys, iš kurių beveik pusė yra saugomos. Tarp jų – didieji apuokai, liepsnotosios pelėdos, jūriniai ereliai ir baltapečiai jūriniai ereliai, juodasis gandras, europiniai žalvarniai. Zoologijos sode gyvena ir papūgos – geltonkuodės kakadu, žaliasparnė ara ir pilkoji papūga – kurios sparčiai nyksta dėl buveinių mažėjimo, miškų kirtimo, perimviečių naikinimo ir nelegalios prekybos. R. Mikuličienės teigimu, žmonės dažnai neįvertina, kokios atsakomybės reikalauja tokie gyvūnai – papūgos gyvena ilgai, joms reikia nuolatinės priežiūros, todėl dalis jų galiausiai tampa nereikalingos ir pražūsta.
Šiandien biologė akcentuoja vieną svarbiausių zoologijos sodo funkcijų – tai nykstančių rūšių išsaugojimas. Lietuvos zoologijos sodas šiuo metu vykdo du svarbius projektus – didžiojo apuoko veisimo ir paleidimo į laisvę bei europinio žalvarnio būklės gerinimo. Didysis apuokas Lietuvoje laikomas itin reta rūšimi, todėl kartu su Ekosistemų apsaugos centru siekiama ne tik išsaugoti nelaisvėje gyvenančius paukščius, bet ir grąžinti juos į gamtą. Šiuo metu Šiauliuose stebima pora, šiemet auginanti jau antrą jauniklių vadą, – jos patinas galimai buvo išveistas Lietuvos zoologijos sode arba Ekosistemų apsaugos centre.
Projekto pradžioje paukščiai buvo atvežti iš įvairių Europos šalių, kad būtų išlaikyta kuo didesnė genetinė įvairovė, zoologijos sode jiems sudarytos kuo natūralesnės perėjimo sąlygos, o išauginti jaunikliai vėliau paleidžiami į gamtą taikant minkštąjį paleidimo būdą – atveriant adaptacinio voljero langą ir leidžiant paukščiui pačiam pasirinkti, kada skristi. Pasak biologės, tai ilgas procesas, reikalaujantis kantrybės, nes neįmanoma paukščių apsaugoti nuo visų pavojų ar išmokyti išgyventi laukinėje gamtoje – jie tai turi padaryti patys.
Zoologijos sodas taip pat prisideda prie europinio žalvarnio būklės gerinimo Lietuvoje. Nors projekto rezultatų dar tik laukiama, veiklos neapsiriboja vien veisimu – tvarkomos buveinės, rūpinamasi papildomu paukščių šėrimu. Anot R. Mikuličienės, šiandien daugelis rūšių be žmogaus pagalbos būtų pasmerktos išnykti, todėl zoologijos sode gyvūnai laikomi siekiant ne tik juos pažinti, bet svarbiausia – „grąžinti skolą gamtai“.
Zoologijos sodo svečiai ir gyventojai
Zoologijos sodas įsikūręs šalia Ąžuolyno parko, todėl nuo seno yra tapęs natūralia daugelio paukščių buveine ir sulaukia nemažai besisvečiuojančių paukščių. Čia netrūksta maisto – vabzdžių, sėklų, uogų, gilių – todėl teritorijoje nuolat pastebimos didžiosios zylės, didžiosios antys, margieji geniai, o skirtingais metų laikais užsuka svirbeliai, juodagalvės sniegenos ar pilkieji garniai. Kėkštus darbuotojai net praminė „miško policija“, nes šie greitai išduoda, kur slepiasi naminė pelėda, ir triukšmu bando su kitais paukščiais surengti jai „mobingą“, taip išstumdami iš teritorijos. Pasak biologės, zoologijos sodo darbuotojai šiuos laukinius paukščius stebi ir rūpinasi jais kaip savais – žiemą kabina lesyklas, pasirūpina maistu. Zoologijos sodas gyvena kartu su gamta: čia ryškiai matoma metų laikų kaita, kurią kartu išgyvena ir žmonės, ir gyvūnai.
Dažnas lankytojų klausimas: kaip gyvūnai atsiranda zoologijos sode? Pašnekovė paaiškina, kad gyvūnai nėra gaudomi laukinėje gamtoje – zoologijos sodas tokių teisių neturi, kaip ir joks žmogus. Tarp zoologijos sodų gyvūnai perduodami bendradarbiaujant tarptautiniu mastu, naudojantis ZIMS duomenų sistema, o norint gauti gyvūną būtina įrodyti, kad jam bus sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos. Zoologijos sode daug dėmesio skiriama gyvūnų aplinkos praturtinimui ir natūralios elgsenos išsaugojimui – paukščiams sudaromos sąlygos ieškoti maisto, perėti, sukti lizdus, formuoti poras. Siekiama, kad net ir gyvendami nelaisvėje jie galėtų elgtis kuo natūraliau ir nesijaustų uždaryti.
Zoologijos sodo svarba miestui
Kalbėdama apie zoologijos sodo svarbą, specialistė sako, kad žmogus į zoologijos sodą ateina visais trimis gyvenimo tarpsniais – būdamas vaikas, tapęs tėčiu ar mama ir sulaukęs anūkų. Tai vieta, kur galima ne tik pamatyti gyvūnus, kurių greičiausiai niekada nesutiktum laukinėje gamtoje, bet ir iš naujo pajusti ryšį su gamta. Kaunui zoologijos sodas svarbus ir kaip istorinė vieta, įprasminanti T. Ivanausko idėjas.
Lietuvos zoologijos sodas šiandien yra vienintelis valstybinis ir didžiausias zoologijos sodas šalyje, neseniai tapęs pilnateisiu Europos zoologijos sodų ir akvariumų asociacijos nariu. Pasak viešųjų ryšių specialistės G. Dočkienės, tai rodo aukštus gyvūnų gerovės ir gamtosaugos standartus. Zoologijos sodas nėra kontaktinis – čia siekiama išlaikyti pagarbą laukinei gamtai ir sudaryti gyvūnams kuo natūralesnes gyvenimo sąlygas, leidžiant patiems rinktis, kada ilsėtis ir kada būti matomiems lankytojams.
Pasak R. Mikuličienės, žmonės dažnai net nesusimąsto, kiek daug naudos teikia tam tikros rūšys, pavyzdžiui, mūsų minėti paukščiai naikina vabzdžius, palaiko gamtos balansą, saugo sodus ir daržus. „Bet kurią dalį išėmus, visa grandinė iširs“, – sako biologė. Anot jos, būtent tokios vietos kaip zoologijos sodas gali priminti, kad gyvename ne šalia gamtos, o joje. Ir vis dar esame jai labai skolingi – gyvename avansu.
