Apie groundhoppingą sužinojau Londono oro uoste nusipirkęs „Mundial“ – bene įdomiausią futbolo kultūros žurnalą. Pats terminas gana iškalbingas: ground britų futbole reiškia stadioną ar futbolo aikštę, o hopper – šokinėtoją, keliaujantį iš vienos vietos į kitą. Tad groundhopperis yra žmogus, keliaujantis iš stadiono į stadioną ir savotiškai juos kolekcionuojantis.
„Mundial“ perskaičiau apie keliones po mažus Didžiosios Britanijos miestus ir žemesnėse lygose žaidžiančių klubų stadionus – ne vien apie futbolą aikštėje, bet ir apie pokalbius baruose, miestelių istoriją, architektūrą bei gyvenimo ritmą.
Nudžiugau sužinojęs, kad groundhopperį galiu sutikti ir čia, Kaune. Susipažinkite – Žilvinas, projekto „Tik stadione“ autorius.
Būdamas dešimties, Žilvinas su tėčiu ir jo draugais pradėjo važinėti iš Kauno į Vilnių stebėti tuometinio Vilniaus „Žalgirio“. Vienos pirmųjų įstrigusių rungtynių – su Maskvos „Spartaku“. Jos baigėsi rezultatu 5:2.
„Sėdžiu tribūnoje, saulė plieskia į akis. Visą laiką spoksau į kokius tris šimtus „Spartako“ sirgalių su raudonai baltomis vėliavomis, Lenino galvomis, ir į visą „Žalgirio“ tribūną. Visas rungtynes ten pražiūrėjau. Nuo to karto mane žiauriai užkabino.“
Į Vilnių su tėčiu važinėjo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tuomet, atsiradus nacionaliniam čempionatui, suprato, kad Vilniaus „Žalgiris“ jau nebėra jo komanda. 1992 m. pirmą kartą apsilankė Kauno „Bangos“ rungtynėse Politechnikos stadione prie KTU. Draugų, kurie būtų taip pat pamišę dėl futbolo, neturėjo, todėl iš Eigulių atėjo vienas.
„Tuo metu susirinkdavo kokie aštuoni ar dešimt Kauno „Bangos“ fanų. Jie buvo gerokai vyresni, bet pradėjau su jais važinėti, ir taip prasidėjo mano tikras futbolo fano gyvenimas.“
Po metų „Banga“ tapo FBK „Kaunu“. Pasikeitė pavadinimas, tačiau liko geltona ir žalia spalvos. Žilvinas kuriam laikui atsitraukė, o į aktyvų palaikymą grįžo maždaug 2003 m. Geriausiu vadina laikotarpį nuo 2008-ųjų iki klubo žlugimo 2012-aisiais. FBK „Kauno“ sirgalių branduolį tuo metu sudarė 40–60 žmonių, o rekordinėje išvykoje į Panevėžį susirinko apie 80.
„Sakyčiau, 2008-ieji Lietuvos futbolo kultūroje buvo patys geriausi metai. Vilniaus „Žalgiris“ turėjo virš šimto žmonių, mes 40–60, Panevėžio „Ekranas“ apie 50, Klaipėdos „Atlantas“ apie 40. Tiek namuose, tiek išvykose šie sirgaliai palaikydavo savo komandą kiekvieną savaitę.“
2012 m. FBK „Kaunas“ nustojo gyvuoti. Tačiau sirgaliai nepasidavė ir patys įkūrė Kauno futbolo bendruomenės klubą. Žilvinas buvo vienas jo steigėjų. Klubas nuo miesto pirmenybių pakilo iki pirmosios lygos, jame žaidė Ramūnas Macežinskas, Ignas Plūkas ir Mantas Fridrikas. Viskas vyko beveik be pinigų, daugiausia iš idėjos. „Tačiau buvome per jauni, kad šis klubas pasiektų aukštesnį lygį.“
FBK „Kaunas“ paliko tuščią vietą ne vien miesto futbole. Dingo klubas, su kuriuo buvo susieta didelė Žilvino gyvenimo dalis. Principą „vienas klubas – vienas gyvenimas“ jis tebelaiko teisingu, todėl dabartinį santykį su „Kauno Žalgiriu“ vadina asmenine kryžkele. „Einu į visas rungtynes, bet žaliai baltų spalvų negaliu užsidėti. Man vis tiek liko geltona ir žalia. Atrodo, kad truputį išduodu, kita vertus, prisidedu prie Kauno futbolo – palaikydamas, rašydamas apie jį, eidamas į stadioną, pirkdamas bilietus.“
Jei ne FBK „Kauno“ žlugimas, veikiausiai Žilvinas nebūtų ir susidomėjęs groundhoppingu – kelionėmis po stadionus. Dabar Čempionų lyga Žilvino beveik nebedomina, o vietines rungtynes stadione jis renkasi mieliau nei aukščiausio lygio futbolą televizoriaus ekrane. „Futbolą reikia žiūrėti stadione. Svarbu ne vien tos 90 minučių aikštėje. Kiti sako, kad futbolas prastas, bet juk tai tavo miesto komanda.“
Tad jam rungtynių diena prasideda gerokai anksčiau už teisėjo švilpuką. Į stadiono apylinkes galima ateiti prieš dvi valandas, susitikti su draugais, išgerti alaus, suvalgyti dešrelę ar mėsainį. Po rungtynių galima eiti namo arba pratęsti vakarą mieste. „Man tai gyvenimo būdas. Nesuprantu žmonių, kurie verčiau eina žvejoti, važiuoja į sodą ar kepti šašlykų.“
Prieš pustrečių metų Žilvinas pradėjo futbolo projektą „Tik stadione“. Pirmasis įrašas buvo skirtas prastiems „Kauno Žalgirio“ rezultatams ir treneriui Stankevičiui – Žilvinas surinko statistiką ir bandė parodyti, kas komandoje neveikia. Tačiau pirminė projekto idėja buvo apvažiuoti visų dešimties A lygos komandų stadionus ir įvertinti jų kokybę, atmosferą bei tai, kiek juose kainuoja alus.
„Żyletos“ pavadinimas atsirado nuo seno skustuvų reklaminio skydo, kabėjusio virš ankstesnės tribūnos.
„Tik stadione“ jis taip pat skelbdavo artėjančių A lygos turų apžvalgas, rašydavo, kur tą savaitę vyksta rungtynės, ir ragindavo žmones važiuoti į Gargždus, Marijampolę, Vilnių. Projekto šūkis – „Tikras futbolas tik stadione!“ Aprašęs Lietuvos stadionus, Žilvinas pradėjo dairytis plačiau. Su šeima ir taip nemažai keliaudavo, todėl kelionėse aplankydavo ir vietos futbolo rungtynes. Pamažu „Tik stadione“ atsirado pasakojimų apie užsienio stadionus, jų aplinką, sirgalius ir rungtynių dienos kultūrą.
Kaip pavyzdį jis pasitelkia Lenkijos Zabžę, Klaipėdos dydžio miestą, kuriame į vietos komandos rungtynes nuolat susirenka virš 25 tūkstančių žmonių. „Jie eina žiūrėti futbolo, nes tai jų miesto komanda. Tokia mano mintis ir yra – sudominti ir pritraukti lietuvius į mūsų stadionus.“
Žilvinas yra suorganizavęs penkias keliones su draugais. Kartu jie vyko į Švediją, Lenkiją, Čekiją, Daniją ir Angliją. Tokios išvykos turi ir trūkumą – bare pasitaiko užsisėdėti tiek, kad stadioną tenka pasiekti bėgte. Apskritai Žilvinui labiausiai patinka tos kelionės, per kurias galima pamatyti dvejas rungtynes. Dėl vienų skristi gaila, o trejos per trumpą laiką jau paverčia kelionę lakstymu tarp stočių ir stadionų.
Paklaustas apie geriausią iki šiol aplankytą vietą, pirmiausia mini Prahos „Slavia“. Stadionas talpina apie 18 tūkstančių žiūrovų, o aktyvioji tribūna, jo vertinimu, sukuria vieną geriausių palaikymų Europoje. Ne mažiau svarbi ir fanų zona aplink stadioną. „Dvi valandos prieš rungtynes ten pro žmones nepraeisi. Stovi dešimt ar penkiolika kioskų, kepa mėsą, dešreles, burgerius, pardavinėja alų. Ten vyksta gyvenimas.“
Kitas stipriai įsiminęs mačas – Varšuvos „Legia“ ir Lodzės „Widzew“ susitikimas. Aktyviojoje „Legia“ sirgalių tribūnoje „Żyleta“ buvo apie septynis tūkstančius žmonių, o svečių sektoriuje – maždaug pusantro tūkstančio „Widzew“ sirgalių. „Żyletos“ pavadinimas atsirado nuo seno skustuvų reklaminio skydo, kabėjusio virš ankstesnės tribūnos.
„Gal penkias sekundes per visas rungtynes „Legia“ buvo nutilusi. Tada pasigirdo „Widzew“ sektorius. Visą mačą jie judėjo, šokinėjo, bet jų garsas iki mūsų beveik neateidavo.“
Žilvinui artimiausias agresyvesnis lenkiškas palaikymo stilius, kuriame yra ir skandavimo, ir dainavimo. Lenkijoje jis jau yra aplankęs dvylika stadionų. Dabar labiausiai norėtų patekti į Krokuvos derbį tarp „Wisła“ ir „Cracovia“. Vokietijoje norėtų aplankyti Magdeburgą ir Dresdeną, o Anglijoje laukia progos pamatyti „Millwall“ ir „West Ham“ rungtynes. Pastarasis mačas svarbus dėl seno Žilvino susidomėjimo britų futbolu ir casual kultūra. Jo teigimu, FBK „Kauno“ sirgaliai pirmieji ją atvežė į Lietuvą. „Dabar matau jaunuolius su „Gazelle“ ar „Samba“ kedais ir galvoju: mes prieš dvidešimt metų juos nešiojome, o jie dabar pradėjo.“
Iš maždaug keturiasdešimties aktyvių FBK fanų casual stiliumi domėjosi septyni ar aštuoni. Kaune aplinkiniai dažniausiai neatpažindavo jų pasirenkamų ženklų, o Anglijoje ar Lenkijoje futbolo aplinkos žmonės atpažįsta iš karto. Tai Žilvinas dar kartą pajuto vykdamas į Vulverhamptono rungtynes. Dešimtą valandą ryto baras prie Birmingamo stoties jau buvo pilnas. Tą dieną skirtingose vietose žaidė keli aplinkiniai klubai, todėl bare susimaišė jų sirgaliai. „Matau penkis bičus su „Stone Island“, „C.P. Company“. Aš pats su panašia striuke. Jie žiūri, kas čia toks nematytas, mes žiūrim, kas čia tokie. Iš karto vieni kitus atpažįsti vien iš aprangos.“
Su kitais groundhopperiais Žilvinas bendrauja nedaug. Stebi kelis tinklaraščius ir paskyras, tačiau kelionėse nepuola ieškoti bendraminčių. Dalis groundhopperių, jo akimis, yra vyresni žmonės, nebūtinai susiję su ultrų kultūra.
Groundhoppingą jis skirsto į kelias grupes. Vieni keliauja tik į aukščiausio lygio futbolą – juos juokais vadina pižonais. Kiti renkasi vidutinio lygio klubus. Tikriausiais groundhopperiais laiko tuos, kurie važinėja po kaimus, trečios, septintos ar dar žemesnės lygos stadionus, kur rungtynes stebi šeši žmonės ir šuo.
Pats save Žilvinas priskiria vidurinei grupei. Po tuščias ir prastos būklės aikštes važinėti nenori, nes panašaus futbolo per gyvenimą pakankamai matė Lietuvoje. Labiausiai domina 10–20 tūkstančių vietų stadionai, kurie per rungtynes būna pilni.
„Man svarbu, kas dedasi aplinkui. Tai, kas vyksta aikštėje, sudaro gal 10–15 procentų kelionės tikslo. Aš mėgstu futbolą – į rankinį, krepšinį ar tinklinį taip nevažiuočiau. Bet kartais įdomiau viską susiplanuoti, nuvažiuoti, apeiti stadioną, pamatyti aplinką, o 75-ą minutę jau galvoju: gerai, galim baigti, viską, ką norėjau, jau pamačiau.“
Pradėjęs dažniau keliauti, Žilvinas daugiau dėmesio skiria stadionų architektūrai. Prieš kelionę pasidomi, kada stadionas pastatytas, kiek kainavo, kiek kartų rekonstruotas. Taip atrado škotų architektą Archibaldą Leitchą, projektavusį daugelį senųjų Didžiosios Britanijos stadionų ir jų tribūnų. Per daugiau kaip šimtą metų šie stadionai daug kartų rekonstruoti, todėl pirminį architekto sumanymą dažnai primena tik mūriniai fasadai ar raudonų plytų fragmentai. „Įdomu pabūti stadione, kuriame jau 120 metų per sezoną įvyksta po penkiasdešimt rungtynių ir jis vis dar veikia.“
Nors vertina senų stadionų istoriją, romantizuoti nepatogumų nenori. Stadionas, jo nuomone, turi turėti stogą ir švarias kėdes. Žmonės ateina gerai praleisti laiko, o ne kentėti vėją ar sniegą.
Kiekviename aplankytame stadione Žilvinas stengiasi nusipirkti klubo ženkliuką. Kai kurie Lenkijos klubai gamina beveik blyno dydžio ženkliukus, o Britanijoje jie būna maži. Ženkliukai svarbūs ir dėl FBK laikų. Tuomet sirgaliai juos užsakė Anglijoje, nes Lietuvoje tinkamų niekas negamino. Vieną seną FBK ženkliuką Žilvinas tebeturi iki šiol. Be ženkliuko, kelionėje reikia paragauti vietinės dešrelės ir išgerti vieną ar kitą gėrimą.
Kauno, kaip išskirtinai krepšinio miesto, įvaizdis Žilvinui nepatinka. Kadaise futbolo fanai juokdavosi iš krepšinio palaikymo, kai aktyviose tribūnose susirinkdavo penkiolika ar dvidešimt žmonių. Dabar jis labiau draugiškai pavydi, negu pyksta, žiūrėdamas į tai, ką sukūrė „Ryto“ ir „Žalgirio“ sirgaliai, kiek žmonių važiuoja į išvykas ir kaip išaugo pati palaikymo kultūra.
Futbolo stadione situacija kitokia. Dalis žiūrovų ilgai vaikšto ieškodami vietos, nesupranta, kas vyksta tribūnose, o prasidėjus rungtynėms sėdi lyg teatre. „Gal tai ne tiek pyktis, kiek liūdesys. Žmonės ateina į mūsų stadioną ir nežino, kur atėjo. Dvidešimt minučių vaikšto pirmyn atgal, kol susiranda vietą.“
Nemokamus bilietus Žilvinas vertina nevienareikšmiškai. Neaišku, ar žmogus sugrįš, kai už bilietą reikės mokėti, kita vertus, geriau stadione matyti du tūkstančius naujų žiūrovų negu penkis šimtus tų pačių. Kito būdo auginti auditoriją jis nelabai mato.
Tada pagalvoji apie žmones, kurie palaiko komandas, niekada gyvenime nieko nelaimėjusias ir žaidžiančias antroje lygoje.
Skirtumą gerai parodo Gargždai. Vadinami futbolo miestu, tačiau į futbolo rungtynes ateina penki šimtus žmonių. Atsiradus krepšinio komandai, į jos rungtynes susirinkdavo apie 1300 žiūrovų. Žilvinas svarsto, gal viską paaiškina tai, kad krepšinis žaidžiamas po stogu. Juk arena prisipildo ne tik tada, kai atvyksta „Žalgiris“. Didžiausia problema, jo nuomone, yra ne vien futbolo kokybė. Lietuviai futbolą mėgsta, tačiau dažnai pripažįsta tik aukščiausio lygio varžybas. Vietinis futbolas laikomas kažkuo kitu, nors žaidimo principai nesikeičia.
Susidomėjimo nedidina ir prasti rezultatai. Europinių rungtynių laukiama visus metus, tačiau ištraukus burtus Lietuvos klubų sezonas dažnai baigiasi po dviejų savaičių.
Rinktinės palaikymą Žilvinas vertina visiškai kitaip negu jos rezultatus. Po daugybės nelaimėtų rungtynių norisi vieno paprasto dalyko – pergalės, nesvarbu prieš ką. „Tai blogiausia komanda pasaulyje, kuri turi geriausią palaikymą. Fantastika, ką daro Vyčio tribūna vien iš entuziazmo, ultrizmo, patriotizmo.“
Futbolo per televizorių Žilvinas žiūri nedaug. Po FBK „Kauno“ žlugimo pradėjo dažniau sekti Anglijos „Premier“ lygą ir pasirinko Londono „Tottenham Hotspur“. „Pasirinkau šiuo metu blogesnę komandą negu Lietuvos rinktinė. Tada pagalvoji apie žmones, kurie palaiko komandas, niekada gyvenime nieko nelaimėjusias ir žaidžiančias antroje lygoje. Čia irgi kosmosas.“
Tarptautiniuose turnyruose nuo 1986 m. pasaulio čempionato jis palaiko Angliją. Tačiau televizija niekada nepakeis stadiono.
