Dažniausiai meno parodose dėmesį patraukia eksponatai – jų atlikimo technika, vaizduojami įvykiai arba simbolinės reikšmės. Rečiau susimąstome apie kitus parodos elementus – kūrinių išdėstymą, apšvietimą, garso takelį ar net patalpoje tvyrantį kvapą. Apie šiuos ir kitus kūrybinius užkulisius rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Kauno IX forto muziejuje eksponuojamos parodos „Prikelti iš pelenų. Kaunas“ kuratorė Eglė Pietarytė ir dizainerė Renata Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.
Perteikti jauseną
„Prikelti iš pelenų. Kaunas“ pristato Mindaugo Lukošaičio piešinių ciklą, paremtą meniniu tyrimu apie Holokaustą Kaune. Kūrybiniame procese remtasi archyviniais dokumentais, istoriniais tekstais ir gyvu buvusio Kauno geto teritorijos stebėjimu.
Idėja vieną skaudžiausių miesto istorijos etapų perteikti piešiniais kilo pačiam M. Lukošaičiui. „Jis sakė: ši tema gyvena manyje ir kol aš jos nenupiešiu, neišleisiu iš savęs, tas ciklas manyje niekaip nesibaigs“, – menininko žodžius prisimena parodos kuratorė.
Piešinių ciklo autorius pasirinko subtilią ir meistriškumo reikalaujančią priemonę – japonišką tušą, gaminamą iš suodžių. Kūriniuose vyrauja abstraktūs vaizdai ir monochrominė vizualinė kalba. Tačiau, pasak E. Pietarytės, emocinis krūvis toks stiprus, kad žiūrovas tarsi pats „pripildo“ juodai-baltą piešinį jautriais tonais.
„Mindaugo tikslas buvo atsiriboti nuo konkrečių įvykių iliustravimo, o piešiniais perteikti smurto ir traumos jauseną“, – priduria parodos dizainerė Renata Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.
Nuoseklus pasakojimas
Parodos kuratorei ir dizainerei teko nelengva užduotis: daugiau nei šimtą monochrominių, bet skirtingas potemes atspindinčių kūrinių, lankytojams pateikti kaip nuoseklų pasakojimą.
„Vyko didelė piešinių atranka. Juos suskirstėm į istorinius etapus arba vizualines sekas, pasitelkdamos įvairias pateikimo formas ir technikas“, – dalinasi pašnekovės.
Dar nespėjus įžengti į parodos patalpą pasigirsta melodija – autentiškas dainos įrašas pasakojantis apie Kauno getą. „Dainos autorius išgyveno Holokaustą ir Miunchene įrašė šią dainą. Tai yra originalus garso įrašas, mes jį gavome iš Jad Vašem (Yad Vashem) organizacijos archyvo“, – pasakoja parodos kuratorė.
Akylesni lankytojai lipdami laiptais į parodos salę gali pastebėti ir pirmąją instaliaciją – baltų lapų krūva. Jie reprezentuoja įprastą, orų ir šviesų gyvenimą.
„Smurto preliudija“
Pirmasis parodos etapas, pavadintas „Smurto preliudija“, lankytojams tampa nuoroda apie prasidedančius neramumus. „Piešiniuose atsiranda juodos dėmės, tamsūs debesys, lūžiai“, – sako parodos dizainerė.
Ant baltos lentos, imituojančios namo sieną ir tvorą, kūriniai išdėstyti ritmingai, tačiau intensyvėjant juodo tušo potėpiui kompozicija darosi chaotiška, atspindint sudrumstą kasdienybę ir ramybę.
„Žodis „preliudija“ žada malonius dalykus, pavyzdžiui muzikinę įžangą. Tačiau pridėdami frazę „smurtas“ mes sukuriame kontrastą. Tai atspindi realius istorinius įvykius Kaune, kada taikūs gyventojai buvo gaudomi ir žudomi. Šie nusikaltimai atrodė kaip pavieniai veiksmai. Žmonės laukė, kada visa tai baigsis, nors nuojauta kuždėjo ką kitą“, – pavadinimo reikšmę atskleidžia E. Pietarytė.
Kylančio nerimo nuotaiką papildo kuratorės atrinktos citatos iš Avrahamo Tory knygos Kauno getas: diena po dienos. Teksto ištraukos, užrašytos ant sienų, žiūrovą lydi visos parodos metu.
„Mirties ritmas“
„Įžengę į kitą patalpą patenkame į gerokai tamsesnę, niūrią zoną. Piešiniai eksponuojami ant sudegusios medienos lentų“, – parodos etapą, pramintą „Mirties ritmu“, pristato parodos dizainerė R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.
Ji atkreipia dėmesį į ritmingą ir nuoseklų piešinių išdėstymą – istorija atsiskleidžia žiūrint iš visų krypčių, nuolat kartojasi kraujo ir duobės motyvai. Pasakojimo efektą sustiprina patalpoje tvyrantis sudegusios medienos kvapas.
„Nacistinis naikinimo režimas į Lietuvą atkeliauja jau suformuotas ir patikrintas Europoje. Pagal jau duotus nurodymus kiekvienas žudymo mašinos sraigtelis žino, už ką jis atsakingas, kiek kūnų turi suguldyti į tranšėjas. Iš to ir kyla šio etapo pavadinimas“, – kalba E. Pietarytė.
„Riba“
Kita parodos zona – „Riba“. Joje gausu tvoros lentų motyvų, tampančių nuorodomis į Kauno getą.
„Mes turėjom labai gyvą tyrimą, kelis kartus buvome pačio geto teritorijoje Vilijampolėje. Einant galima atpažinti, kad va šitas kiemas yra nupieštas“, – kūrybinio proceso užkulisiais dalinasi parodos dizainerė.
Už vertikaliai sukabintų degintos medienos lentų dėmesį patraukia dar viena instaliacija – juodi lapai, tarsi apdegę ir prisigėrę skausmo. Tai kontrastas parodos pradžioje matomiems baltiems lapams.
Šį istorijos etapą papildo Mariaus Antanaičio „ambient“ stiliumi sukurta garsinė kompozicija, kurioje skamba violončelė, širdies dūžiai ir elektroninės muzikos elementai. „Muzika tarsi sako, kad riba nėra tik pastatyta tvora. Tai sulaužyti žmonių gyvenimai“, – pastebi pašnekovės.
„Gyvybės cenzūra“
Ši parodos dalis išsiskiria savo tuščia erdve. Ant grindų matomi namo brėžinio kontūrai, o ant sienos – vienišas piešinys. E. Pietarytė ir R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė sako dažnai sulaukiančios klausymų, ar ši parodos zona dar nebaigta. Tačiau jos tikina – tuštuma ir nejaukumas yra būtent tos emocijos, kurias siekta perteikti.
„Tai ištuštėjusio geto būsena – žmonės yra naikinami, varomi į IX fortą ir šaudomi“, – teigia parodos kuratorė. Pasak jos, „Gyvybės cenzūra“ atskleidžia dar vieną tragediją – nacistinio režimo neapsiribojimą vien gyvybės naikinimu. Smurtas tęsėsi ir į ateities kartų kultūrinį palikimą, kalbą, meną, tradicijas.
„Gete buvo draudžiama registruoti gimusius kūdikius. Kai nėra naujagimių – tauta nyksta. Kaip priešingybė tam, matomas piešinys, kuriame vaizduojamas į skudurus suvystytas kūdikis“, – pasakoja pašnekovės.
Tyla – stipriausias emocinis pėdsakas
Paskutinė erdvė įvardinta hebrajišku žodžiu „דְּמָמָה“ (d’mama), reiškiančiu spengiančią pabaigos tylą. Ši parodos dalis skirta tam sunkiai apčiuopiamam momentui, kai pasaulis staiga supranta, kokio mąsto nusikaltimas ką tik įvyko.
„Tas mažytis laiko tarpas, kai budelis įvykdė žiaurų nusikaltimą, bet to dar nesuvokė“, – aiškina E. Pietarytė.
Nors šios parodos dalyje eksponuojamas tik vienas piešinys, ši zona lankytojui palieka, ko gero, stipriausią emocinį pėdsaką.
Beveik aklinoje tamsoje žingsniuojant tuneliu link piešinio girdima dar viena M. Antanaičio garsinė kompozicija, primenanti vėjo gūsius. Tunelio gale eksponuojamo kūrinio interpretacija paliekama žiūrovui – žmogaus figūra gali būti matoma ir kaip kylanti, ir kaip gulinti duobėje, deganti ar teikianti viltį.
Skatinantis išbūti ir susitaikyti
M. Lukošaičio piešiniai kviečia praeitį susieti su dabartimi. „Taip, Holokaustas įvyko praeityje, bet šiandieniniai mūsų sprendimai labai stipriai priklauso nuo praeityje įvykusių veiksnių“, – pastebi parodos kūrėjos.
Pasak jų, meninė kalba leidžia be tiesioginės smurto reprezentacijos žiūrovą emociškai ir jautriai priartinti prie Holokausto Kaune tragedijos.
„Pasakojimas apie patirtas karo traumas turėtų būti jautrus, nesužalojantis žmogaus, bet skatinantis išbūti ir susitaikyti“, – pabrėžia parodos kuratorė.
„Ši paroda skirta ne tik meno gerbėjams. Kiekvienas lankytojas joje galės atrasti, kas jį paveikia stipriausiai – tamsa, vėjo ūžesys tunelyje ar sudegusios medienos kvapas“, – priduria Renata Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.
Paroda „Prikelti iš pelenų. Kaunas“ Kauno IX forto muziejuje veiks iki 2026 m. spalio 4 d.
