Artėjančių Joninių proga rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ kviečiame susipažinti ir apkeliauti visus Kauno miesto piliakalnius, o artimiausiu metu – nepamiršti aplankyti ir Kauno miesto muziejaus, kurio muziejininkas-archeologas Povilas Gadliauskas yra šio teksto autorius.
Kaip žinia, Joninės, arba Rasos, švenčiamos birželio 24 dieną. Ši diena krikščioniškose šalyse sutampa su Šv. Jono Krikštytojo diena. Baltų kraštuose ši šventė žinoma nuo XIV amžiaus. Per Jonines nuo seno ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui. Tikėta, kad kuo didesnė rasa šventės rytą, tuo derlius bus gausesnis, o prieš Saulei tekant ji turinti gydomųjų galių. Rasa naktį buvo surenkama po pievas braukant drobulę; ji naudota gydymui, ja buvo prausiamas veidas, tikint, kad jis tapsiąs skaistesnis. Šventės išvakarėse arba ankstų jos rytą buvo einama į upes ir ežerus maudytis ar praustis, tikintis pasveikti, sustiprinti sveikatą, apsisaugoti nuo ligų.
Gali kilti klausimas: kuo susijusios Joninės ir piliakalniai? Atsakymas gan paprastas. Lietuvos, ypač tarpukario, istorijoje piliakalniai yra neatsiejama Joninių šventimo dalis. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje atsirado naujas Joninių šventės modelis, pritaikytas miesto kultūrai, palaikomas valstybės ir siekiantis formuoti lietuviškąjį etninį tapatumą. Jonines aktyviausiai šventė ir jų papročius gaivino šaulių, jaunalietuvių ir skautų organizacijos. Jos taip pat turėjo skyrius daugelyje Lietuvos ir Latvijos pasienio miestų ir miestelių. Šauliai ir jaunalietuviai Jonines laikė savo tradicine švente. Tokį Šaulių sąjungos pasirinkimą lėmė jos įkūrimo data – birželio 27-oji, o jaunalietuviai apskritai kėlė lietuviškų tradicijų gaivinimo klausimus. Būtent šios organizacijos Jonines įtvirtino lietuviškų švenčių sąraše ir išpopuliarino visoje Lietuvoje (Šaknys, 1994).
Lietuvoje, skirtingai nei Latvijoje, XX a. pradžioje Joninių papročiai buvo jau bemaž nunykę. Tarpukariu juos bandyta gaivinti ir populiarinti. Antai 1921 m. šaulių Kauno būrys buvo kviečiamas apvaikščioti Saulės šventę, ant kalno dainuoti, šokti, žaisti, o sutemus deginti laužus – ugneles „Saulės – motutės pagerbimui“ (Kauno kronika, 1921).
Vienas iš pavyzdžių, kaip Joninės būdavo švenčiamos, aprašytas leidinyje „Šančių naujienos“: „Šančių gyventojai nuo seno švenčia labai iškilmingai Joninių šventes. Prieš karą, būdavo, ant Napoleono kalno naktį degdavo bosai smalos, kurių liepsna nušviesdavo kalno šlaitus. Šlaituose publika „Švęsdavo Jonines“. Kas kuo turėdavo – vaišindavosi, grodavo muzika, šokdavo. Nemune buvo paleidžiami vainikai su degančiomis žvakėmis. Valtys, kurių plaukiodavo pilnas Nemunas, būdavo dekoruotos įvairiaspalviais žibintais ir fakelais. Jono naktį Šančiai atšvęsdavo kaip didžiausią šventę. Po karo, vokiečių okupacijos metu, ši švenčių šventimo tradicija buvo lyg primiršta. Atgavus nepriklausomybę, švenčių šventimas buvo atgaivintas“ (Šančių naujienos, 1934).
Taigi metas susipažinti su aštuoniais Kauno miesto piliakalniais, ant kurių ir šiandien, laikantis tarpukario tradicijų, galima švęsti Jonines.
Aukštųjų Šančių piliakalnis.
Pirmasis – Aukštųjų Šančių piliakalnis. Jis yra Kauno savivaldybės teritorijoje, ant Nemuno kranto, Šančių seniūnijoje. Pasiekiamas Aukštuosiuose Šančiuose važiuojant iš K. Baršausko gatvės Breslaujos, Prancūzų ir Verkių gatvėmis. Neprivažiavus karių kapinių, už 250 m į rytus nuo automobilių stovėjimo aikštelės yra takelis, vedantis iš parko; jis prasideda už 100 m į pietus nuo aikštelės. Piliakalnis įrengtas Nemuno dešiniojo kranto aukštutinės terasos krašte. Aikštelė keturkampė, pailga vakarų–rytų kryptimi, 4,5 m ilgio ir 8 m pločio. Jos vakariniame krašte supiltas 1,5 m aukščio ir 15 m pločio pylimas, kurio išorinis 5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 25 m ilgio, 17 m pločio ir 2 m gylio griovį. Pietiniame šlaite, 4 m žemiau aikštelės, yra 3 m pločio terasa, nuolaidėjanti į pietus. Šlaitai statūs, 30 m aukščio. Aikštelės ir pylimo šonai nuslinkę, piliakalnis apaugęs smarkiai išretintais lapuočiais. Į jį įrengti laiptai. Piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pradžia ir mena Lietuvos valstybės pradžios laikus.
Eigulių piliakalnis
Antrasis – Eigulių piliakalnis. Jį galima rasti Kaune, Eiguliuose, Neries kairiajame krante. Piliakalnis pasiekiamas dviem būdais. Pirmasis – iš Jonavos gatvės pagal lankytino objekto rodyklę pasukus į nedidelę Kamajų gatvelę. Už sodybinių sklypų papėdėje įrengtas paminklo ženklas ir į piliakalnį vedantys nauji laiptai. Antrasis būdas – iš Dusetų gatvės ties Kauno klinikomis. Gatvės gale, ties 10-uoju numeriu, yra nežymus praėjimas ir keli betoniniai laipteliai piliakalnio kryptimi. Piliakalnis yra Kauno klinikų rajone (į pietvakarius), upės kranto aukštumos kyšulyje. Iš pietų, vakarų ir šiaurės jį juosia gilios daubos, o iš rytų ir pietryčių prieina gretimos aukštumos, nuo kurių piliakalnį skiria apie 50 m ilgio griovys. Aikštelė yra 70 x 60 m dydžio, nuapvalintais kampais. Jos rytiniame gale supiltas 5–6 m aukščio pylimas. Aikštelė ir pylimas apardyti per Pirmąjį pasaulinį karą kasant apkasus ir vykdant vėlesnes statybas. Joje rasta žiestų puodų šukių, puoštų horizontaliomis lygiagretėmis ir banguotomis linijomis bei įvairiomis įkartomis, apdegusio molio tinko gabalų ir geležinis arbaleto strėlės antgalis. Manoma, kad ant piliakalnio stovėjo 1379 m. rašytiniuose šaltiniuose minima ir 1382 m. birželio 30 d. per Vokiečių ordino antpuolį sudeginta Eigulių (Egollen) pilis (Lietuvos Laisvės kovų vietos. Panemuniai – nuo Kauno iki Rambyno, 2008). Pietinėje piliakalnio dalyje galima aptikti išlikusių, tačiau vandalų nuniokotų bunkerių, kurių šaudymo angos atsuktos į Neries pusę. Gali būti, kad tai buvo gynybiniai bunkeriai, skirti apsisaugoti nuo puolimo iš vakarų.
Jiesios piliakalnis
Trečiasis – Jiesios piliakalnis, kitaip vadinamas Napoleono kalnu. Piliakalnis yra Kaune, prie Piliakalnio gatvės, kairiajame Nemuno krante, tarp Panemunės ir geležinkelio tiltų. Aukštis – 63,6 m. Šlaitai statūs, apaugę lapuočiais. Į pietryčius nuo piliakalnio į Nemuną įteka Jiesia. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu. Tai natūrali kalva, pritaikyta gynybai. Pietinėje ir šiaurinėje papėdėse buvo senovės gyvenvietė; joje rasta grublėtosios ir žiestos keramikos, aptiktas XIV–XVII a. kultūrinis sluoksnis. Nuo XIX a. piliakalnis dar vadinamas Napoleono kalnu – buvo paplitęs teiginys, kad nuo šios kalvos Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas 1812 m. birželio 24 d. stebėjo Didžiosios armijos persikėlimą per Nemuną į Rusijos imperiją, tačiau tai klaidinanti informacija. Iš tiesų jis kariuomenės judėjimą stebėjo nuo greta piliakalnio esančio šlaito, o šis momentas yra užfiksuotas keliuose piešiniuose. Pasak amžininkų atsiminimų, 1812 m. birželio 23 d. Napoleonas Bonapartas atvyko prie Nemuno, šalia Panemunės, kur stovėjo Juozapo Niemojevskio brigados 6-asis lenkų kavalerijos pulkas. Apsivilkęs pulkininko Mykolo Pongovskio surdutą ir užsidėjęs jo skrybėlę, karvedys išžvalgė upę nuo Panemunės iki Aleksoto. Didžiosios armijos tiltų statybos daliniui vadovavo generolas Žanas Baptistas Eble. Jam buvo įsakyta pastatyti tris tiltus per Nemuną, 300 metrų vieną nuo kito. Iš jų du turėjo būti pastatyti tarp Panemunės ir Jiesios upės, o vienas – į kairę nuo šios upės, priešais kalną, nuo kurio imperatorius pasirinko vadovauti perkėlai. 22 val. vakaro prasidėjo perkėlos per Nemuną operacija (Kauno istorijos metraštis, 2013).
Marvelės piliakalnis
Ketvirtasis – Marvelės piliakalnis. Jis yra Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, Aleksoto seniūnijoje. Piliakalnis stūkso įkalnėje tarp Lampėdžių tilto ir Akademijos. Pasiekiamas iš Kauno vakarinio aplinkkelio A5 – 30 m į rytus nuo jo pasukus į Marvelės gatvę, o iš jos pavažiavus gatvele pro Kauno vandenvalos įrenginius į pietvakarius, link sugriuvusių Marvos dvaro liekanų. Nuo jų reikia paeiti apie 150 m į pietvakarius. Piliakalnis įrengtas Nemuno kairiojo kranto aukštumos krašte, Marvelės upelio kairiajame krante. Aikštelė keturkampė, orientuota šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, 7 m ilgio ir 13 m pločio. Jos pietiniame krašte supiltas 3 m aukščio ir 19 m pločio, palei aikštelės kraštus užlenktas pylimas, už kurio iškastas 18 m pločio ir 2 m gylio griovys. Šlaitai statūs, 17–20 m aukščio. Aikštelės šiaurės rytinė dalis nuslinkusi. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.
Noreikiškių piliakalnis
Penktasis – Marvelės II, arba Noreikiškių piliakalnis. Jis yra centrinėje Kauno rajono savivaldybės teritorijos dalyje, ties riba su Kauno miestu, Noreikiškėse (Ringaudų seniūnijoje), kairiajame Nemuno krante. Pasiekiamas vykstant Kauno miesto Užnemunės gatve. Iš jos sukama į lygiagrečiai einančią Marvelės gatvę, o iš šios – pietvakarių kryptimi į Bublių gatvę. Kitame jos gale sukama į dešinę, į Gelgaudiškių gatvę, ir ja važiuojama iki galo. Piliakalnis yra į pietus nuo šios gatvės, aukštumos kyšulyje, Kamšos miško pakraštyje. Piliakalnis įrengtas Nemuno kairiojo kranto aukštutinės viršsalpinės terasos kyšulyje. Šiaurės pusėje jį juosia upės slėnis, o šiaurės rytuose, rytuose ir vakaruose – slėnio griovos. Šlaitai statūs, 15–25 m aukščio. Pietų pusėje piliakalnis susisiekia su aukštuma. Aikštelė netaisyklingo stačiakampio plano, pailga beveik šiaurės–pietų kryptimi, 40 m ilgio, 12 m pločio pietiniame ir 10 m pločio šiauriniame gale. Jos paviršius ties viduriu nežymiai įdubęs, o šiaurinis kraštas iškilęs iki 1 m aukščio. Pietiniame aikštelės gale supiltas 15 m ilgio, 1,5–2 m aukščio ir 16 m pločio gynybinis pylimas. Jo išorinėje pusėje išlikęs 20 m pločio ir 0,5–1 m gylio griovys. Piliakalnis apaugęs mišku, paveiktas gamtinės erozijos, datuojamas I tūkstantmečio pabaiga – II tūkstantmečio pradžia. Pylimas apardytas senų duobių. Tai vienas iš neseniai atrastų Kauno piliakalnių – jis išaiškintas tik 2014 metais.
Palemono piliakalnis
Šeštasis – Palemono, arba Neveronių piliakalnis. Jis yra Kaune, Palemone, tarp Kauno marių šiaurinės pakrantės ir magistralės A1, netoli Neveronių apžvalgos ir poilsio aikštelės, paribyje su Neveronių kaimu, 0,7 km į šiaurės rytus nuo Krunos tilto. Piliakalnis stūkso Nemuno dešiniajame krante, erozinio kyšulio kalvoje, atitrūkusioje nuo Nemuno aukštutinių terasų. Kalva pasižymi aukštais ir stačiais šlaitais. Šlaitas šiaurės vakarų pusėje siekia iki 22 m, pietryčių pusėje – iki 16 m aukštį. Priešingose pusėse šlaitai nuožulnūs, žemi, iki 10 m aukščio. Iš pietryčių ir šiaurės rytų piliakalnį riboja gili ir plati raguva, kurią šiaurės rytuose nuo Nemuno viršutinės terasos skiria plati, plokščiadugnė įduba. Piliakalnio teritorija sužalota ūkinės veiklos, visa apaugusi lapuočių mišku. Piliakalnio aikštelė ovalo formos, lygiu paviršiumi, kiek iškilesne centrine dalimi, nežymiai aukštėjanti pietvakarių kryptimi, orientuota šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi. Aikštelė iki 28 m ilgio, iki 19–23 m pločio pietvakarių gale ir iki 18 m pločio šiaurės rytų gale. Aikštelė apaugusi mišku bei menkaverčiais krūmais. Išskiriami du pylimai. Pirmasis pylimas išsidėstęs aikštelės šiaurės rytų pakraštyje, iki 0,4 m aukščio ir iki 6 m pločio. Antrasis pylimas supiltas į šiaurės rytus nuo pirmojo griovio; jis iki 6 m pločio ir iki 0,5 m aukščio. Dėl iškasinėtų duobių pirmajame pylime išlikusios tik jo liekanos. Pirmasis ir antrasis grioviai yra iki 7 m pločio ir iki 0,6 m gylio. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu. Šis objektas atrastas vėliausiai – į Kultūros vertybių registrą įtrauktas tik 2024 metais.
Veršvų piliakalnis
Septintasis – Veršvų piliakalnis, yra Kauno miesto teritorijoje, Veršvuose. Pasiekiamas iš Islandijos plento žiedo ties IX fortu važiuojant Žemaičių plentu Vilijampolės link, Baltų prospektu, Šilainių plentu ir Gabijos gatve iki jos posūkio į dešinę, vakarų kryptimi. Toliau paėjus pro gyvenamuosius namus vakarinio aplinkkelio šiauriniu šonu 300 m į pietvakarius, piliakalnis yra kiek dešiniau, šlaitui leidžiantis į Nemuno slėnį. Piliakalnis įrengtas Nemuno dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje. Aikštelė beveik keturkampė, pailga rytų–vakarų kryptimi, 12 x 9 m dydžio. Jos rytiniame krašte supiltas 3,5 m aukščio ir 20 m pločio pylimas, kurio išorinis 5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 17 m pločio ir 2 m gylio griovį. Pietvakariniame šlaite, 2 m žemiau aikštelės, yra 3 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 37 m aukščio. Piliakalnis apaugęs paskirais krūmais, o šlaitų apatinėje dalyje – lapuočiais. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIV a.
Vieškūnų piliakalnis
Aštuntasis – Vieškūnų piliakalnis. Jis stūkso Kauno miesto rytuose, Palemone, prie Kauno marių, buvusioje Vieškūnų kaimo teritorijoje. Piliakalnis išsidėstęs tarp Lakštingalų slėnio (šiaurėje) ir Pažaislio jachtų klubo (pietuose). Šalia yra Geležinkelio (Palemono) forto įtvirtinimų liekanos, o iš vakarų prieina Šuneliškių Ravo upelis. Piliakalnis įrengtas Nemuno viršutinės terasos aukštumos kyšulyje, išsikišusiame į Nemuno slėnį (dabar – Kauno marios) ir suformuotame Šuneliškių Ravo upelio. Aikštelė netaisyklingo trikampio formos, pailga šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, 32 m ilgio ir 30 m pločio šiaurės rytinėje dalyje. Čia supiltas 32 m ilgio, 3 m aukščio ir 11 m pločio pylimas, kurio išorinis 5,5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 55 m ilgio, 13 m pločio ir 2,5 m gylio griovį. Šis griovys šiaurės vakarų šlaite, 3 m žemiau aikštelės, virsta 3 m pločio terasa ir išeina į pietvakarių šlaite iškastą 7 m ilgio, 7 m pločio ir 1 m gylio griovį, už kurio yra trikampis 10 x 7 m dydžio kyšulio smaigalys. Šlaitai statūs, 15–20 m aukščio. Tai vienas geriausiai išlikusių Lietuvos piliakalnių, kadangi ilgą laiką buvo nežinomas ir atrastas tik 1992 m. Kalno papėdėje buvo kaimas Vieškūnai. Gynybiniai įrengimai rodo, kad piliakalnis buvo svarbus kovų su kryžiuočiais centras. Vieškūnų piliakalnis datuojamas XIV a. antrąja puse. Piliakalnis buvo įrengtas kaip mūrinę Kauno pilį iš pietryčių pusės dengianti medinė pilaitė. Pilaitė buvo mažiausiai vieną kartą pulta. Pasakojama, kad čia vaidenasi.
Apibendrinant visus Kauno miesto piliakalnius, galima teigti, kad visi aštuoni Kauno mieste esantys piliakalniai datuojami I tūkstantmečiu – XIV a. Šie įtvirtinimai rodo nuolatinį apgyvendinimą Kauno miesto teritorijoje. Piliakalniai buvo svarbūs ne tik jų apgyvendinimo laikotarpiu. Lietuvos atgimimo laikais dr. Jonas Basanavičius „Aušroje“ rašydamas apie Lietuvos pilis kvietė: „[…] Guodokiame tad savo pilekalnius! Atsimindami veikalus garbingu seneliu musu, tą visą kraują, kursai už liuosibę musu tėviszkės, musu brangios kalbos pralietas tapė, […]“ (Aušra, 1884, nr. 1, 2, 3), taip išreikšdamas jų reikšmę lietuvių tapatybei. Tarpukariu piliakalniai tapo Joninių šventimo vietomis. Jonines aktyviausiai šventė ir jų papročius gaivino šaulių, jaunalietuvių ir skautų organizacijos.
Joninių šventės proga kviečiame visus aplankyti Kauno miesto piliakalnius ir susipažinti ne tik su senosios istorijos dalimi, bet ir prisiliesti prie tarpukariu veikusių bei lietuvybę puoselėjusių organizacijų tradicijų.
