Smalsiam ir atviram istorijų pasakotojo Artūro Morozovo žvilgsniui atsiveria objektai, reiškiniai ir žmonės. Artūras dirba fotografu, fotožurnalistu, yra vienas iš šiuolaikinių medijų agentūros Nara.lt (buv. Nanook) bendraįkūrėjų, naujai įsteigtos Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininkas, lektorius, o dabar ir knygos autorius. Leidyklos „Lapas“ išleista fotoesė „Sutikau žmogų“, išsiplečianti erdvėje, laike ir temose, apima autoriaus išgyventas ir išklausytas istorijas Sakartvele, Maidano protestuose, karo lauke Ukrainoje.
Vėliau Artūras mus perkelia į vietinį kontekstą – kartu klaidžiojame po Kauno barus, vis dar egzistuojančius ir jau išnykusius. Knygos pabaigoje randame dešimt skirtingų būdų gyventi įvairiose Lietuvos vietose: žmones ir šeimas, esančias ties socialinės atskirties riba. Artūras jų istorijose ieško atsakymo, kodėl gyvenimai tokioje mažoje šalyje taip skiriasi, – nors visur sutinka žmones, tokius pat kaip jis pats ir tu, ir aš.
Fotožurnalistu dirbi nuo 2006 metų, o šiais metais išleidai savo pirmąją knygą. Kaip įvyko šis perėjimas?
Dešimtmetį džiaugiausi radęs savo veiklą – fotožurnalistiką. Vieną rytą supratau, kad teks atrasti save iš naujo dėl ribotų šios veiklos metodų. Pamenu, į Europą plūstant migrantams kartu su kitų šalių kolegomis dokumentavome įvykius Lesbo saloje, o vakare sėdėdami tavernoje žiūrėjome vieni kitų nuotraukas. Jos buvo skirtingų emocijų: vienos kėlė baimę, kitos – atjautą, dar kitos – neutralios. Pajutau, kad pasakojimas, objektyvas, klausimas gali būti didžiulis pavojus, juk jame daug fotografuojančio ir klausiančiojo požiūrio.
Tas pats ir socialinės atskirties tyrimo metu: interviu gaudavau žmonių atsakymus, bet klausimus juk formuluodavau aš. Pasilikdamas pas istorijų herojus ilgiau, supratau ir pamačiau daugiau – kaip galiu paklausti dalykų, apie kuriuos net nenutuokiu? Tuomet pradėjau kalbėtis su bičiuliu antropologu, kuris pasiūlė kitą prieigą – leidžiančią įsigilinti, reikalaujančią prabangos ilgiau pasilikti, lėtai būti ir sugrįžti.
Atrodo, kad ši prieiga pasiteisino – minėjai, kad žmonės lengvai atsiverdavo.
Pokalbis, žodis ir klausimas – labai galingi dalykai. Taip jau esame surėdyti, mums gera, kai mūsų klausosi, mumis domisi. Nors ėmiau interviu, pašnekovai man atsiverdavo it bičiuliui, patikėdavo paslaptis. Dažnai turėdavau priminti, kad vyksta interviu. Dirbant Ukrainos karo aplinkybėmis buvo atvejų, kai uždaviau paprastą klausimą: „Iš kur tu esi?“, po kurio diktofone – daugiau nei valanda pokalbio. Kai žmogus pavargęs, kai išgyvena didelį stresą – nori pasidalinti išgyvenimais. O pačiam svarbu atsisakyti vertinimo, ateiti smalsiai nusiteikus, atviromis juslėmis, norint iš tikrųjų suprasti. Tada pavyksta. Lietuvos kontekste buvo neįprastai įdomu pamąstyti, kodėl gyvenimai mažoje šalyje taip skiriasi, kodėl mes priimame tokius skirtingus gyvenimo sprendimus. Viskas daug sudėtingiau nei atrodo iš pradžių.
Ar priartėjai prie atsakymo?
Kukliai galiu atsakyti, kad kažką supratau. Sovietinė santvarka, staigus perėjimas į kapitalizmą, regionų politikos nebuvimas, karta, išauginusi vaikus taip, kaip galėjo sudėtingomis sąlygomis, 90-inių nedarbas – visa tai kartu paliko savivokos ir savivertės problemas, sutrūkinėjusius santykius su sava šalimi. Daug priežasčių slypi ir vaikystėje.
Kokias perspektyvas matai nepriklausomai socialinei žurnalistikai?
Mūsų šalis egzistuoja tektoninių lūžių epicentre, turime ką apie save papasakoti pasauliui. Socialinė dokumentika turi galią. Kai matai žmogaus veidą fotografijoje, labai daug epitetų neužkabinsi – matysi Povilą, Faustiną, o ne skurdo vienetą. Dramos nebūtinos – vien nepažįstamojo portretas yra galinga, paveiki metafora. Kolegė žurnalistė kritikavo vienos žiniasklaidos priemonės šūkį „Suprasti akimirksniu“, sakydama, kad mūsų darbas nėra padaryti pasaulį lengvai suprantamą, bet kaip tik atskleisti jo sudėtingumą ir daugiasluoksniškumą, kad jo nebūtų taip lengva akimirksniu padalinti.
Kuo nustebino knygos rašymo procesas, lyginant su dokumentinės fotografijos kūrimu?
Pradėjęs kurti seriją susidūriau su tuo, ko nežinau. Į pirmuosius interviu ėjau susijaudinęs, svarstydamas, ar pažeidžiami žmonės atsivers, priims į namus, bet sutiko visi. Pirmieji žmonės iškėlė sąlygą: viską papasakos, jei istorijos neatsidurs internete. Tuomet ir supratau, kad tai turi būti knyga.
Jaučiau lūžį tarp žurnalizmo ir rašymo. Pradėjau dirbti tradiciškai – surinkau daug medžiagos, daugiau nei 200 valandų interviu. Ties kažkelinta transkribavimo valanda ir šimtu interviu lapų supratau, kad einu ne tuo keliu – kažką bandau aiškinti, ieškoti išvadų – bet tai neįdomu. Tada apsisprendžiau istoriją pasakoti taip, tarsi pasakočiau bičiuliui, ėmiau mintis iš savo užrašų knygelių. Kaip gerai, kad nuolatos užsirašinėdavau svarbiausius momentus, aprašydavau savo būsenas, emocijas. Tai savotiški antropologiniai lauko užrašai. Ir tai nėra tipiškai žurnalistinis dokumentinis tekstas – jame daug manęs. Yra ir baimės, nes tai, ką prisiminiau, nebūtinai tiksliai sutampa su įrašais. Visgi šis pasakojimas, pokalbiai su socialinėje atskirtyje esančiais žmonėmis buvo vienas įdomiausių šio dešimtmečio momentų, reikšmingas mūsų šalies portreto praturtinimas. Nesitikėjau, kad ši knyga sukels didelį rezonansą, bet po jos išleidimo gavau labai daug atsiliepimų – tema pasirodė artima ir aktuali.
Pastaruoju metu miestų ir regionų priešinimas tapęs politiniu įrankiu, tad atrodo, kad knyga savalaikė, galinti užpildyti atsiradusius nelygumus.
Apie tai galvojau. Viena mano išsikeltų užduočių buvo paaiškinti, kaip plinta politinis populizmas. Nepavyko to iki galo padaryti, bet knyga tikrai pasirodė laiku. Pilietinė visuomenė, matydama, kas vyksta Lietuvos politinėje padangėje, ima gręžtis į regionus, bandyti juos geriau suprasti. Tos distancijos tapo didelės, nebeperšokamos – reikia tilto joms įveikti. Tokioje nedidelėje bendruomenėje apie dalį žmonių visai nieko nežinome. Kai pradėjau dirbti su šia tema, buvau nusiteikęs, kad einu pas kitokį žmogų – nepažintą, turintį kitą nuomonę, bet sutikau tokius pačius žmones kaip aš ir tu.
Ar tai nustebino?
Socialiniai tinklai labai iškreipė matymą. Filosofas Arvydas Šliogeris rašė pažįstantis dvi Lietuvas: viena yra ta, kurios neapkenčia, – sutinkama ekrane plačiąja prasme, atimanti tikėjimą valstybe, kurioje galima svaidytis įžeidžiančiais žodžiais, o kita reali, kur sutinki žmogų ar pažįstamą gatvėje, eini pas kaimyną ir patiri santykį tikrovėje. Man taip ir atsitiko – nukrito daug epitetų ir pasirodė žmonės su savo istorijomis, sudėtingais gyvenimais.
Rezonuoja su tuo, ką rašei knygoje: „[…] pašnekovai pasižymi labai sveiku santykiu su politiniu pasauliu. Pamačiau, kad dauguma jų neturi televizoriaus, nesinaudoja socialiniais tinklais, o informaciją gauna per neišjungiamą radijo imtuvą bei patirdami pasaulį savomis juslėmis, bendraudami su savo rato aplinka. Situacija pradeda keistis atsiradus išmaniajam telefonui.“ Papasakok apie šią slinktį daugiau.
Daugelis kalbintųjų neturi televizoriaus, socialinių tinklų ir patiria pasaulį per sutinkamus žmones. Pora žmonių vėliau susikūrė socialinius tinklus ir jų pasaulėvoka ėmė keistis. Jie pradėjo priimti paaiškinimą, kad kažkas juos išnaudoja, jais manipuliuoja, atsirado susipriešinimas su kitais. Vyresni žmonės virtualiame pasaulyje atsiranda staiga, be reikalingų įgūdžių, nežinodami apie įvairius virtualių sistemų algoritmus, dezinformaciją. Ši erdvė jiems siūlo kitokį pasaulio supratimą. Tai pavojinga, tuo naudojasi įvairūs politinių technologijų judėjimai.
JAV fotografas Bruce’as Gildenas savo žymiausias nuotraukas padarė netikėtai užgriūdamas praeivius savo fotoaparatu ir blykste Niujorko gatvėse. Tavo prieiga visai kita – sieki su istorijų herojais užmegzti ryšį, tapti jų kasdienybės dalimi. Pasakojai, kad sulaužei ne vieną nusistatytą žurnalistinę taisyklę – padėdamas buityje, atveždamas lauktuvių, netgi dalyvaudamas krikštynose. Kaip dabar žvelgi į žurnalistiką?
Atsimenu, naktį paskambino vienos šeimos vaikas, prašydamas paskolinti tris eurus autobuso bilietėliui, nes mama neturi kaip grįžti iš ligoninės atgal į kaimą. Mintyse neįgarsinta prabėgo mintis, kad negaliu velti pinigų į santykius, bet tada kyla dilema: arba esi etiškas žurnalistas, arba pervedi tuos tris eurus ir mama saugiai grįžta namo. Supratau, kad turiu megzti žmogišką santykį su visomis to pasekmėmis. Daug kalbėjau su antropologais, tyrinėjančiais bendruomenes, – jie tampa jų dalimis, joms pasitarnauja. Mano atveju buvo gana panašiai, jei galėdavau padėti ir jei tai neturės didelės reikšmės mūsų bendravimui, taip ir darydavau.
Knygoje keliskart minėjai vertinimą, kritišką žvilgsnį, kuriuo pasaulis stebi tavo knygos pašnekovus. Tą žvilgsnį keliskart pamačiau ir savyje. Sutikti žmogų – kaip tai geriausia padaryti?
Išjungti teisuoliškumą. Pasaulis pasidaro daug įdomesnis, kai smalsiai atveri jusles – tai padeda geriau išgirsti kitą, neužsidaryti paviršutiniškoje gyvenimo sampratoje. Šios istorijos mane ir išmokė, kad yra šimtas įvairiausių būdų būti šiame pasaulyje. Jei esi melomanas Šančiuose, užsidaręs klausai džiazo ir tau nieko daugiau nereikia – tu turi pilną teisę egzistuoti, nekenkdamas kitiems.
Knygoje man labai patiko Agnės Narušytės mintis, kad, nors istorijos itin spalvingos, nuotraukas darai nespalvotas. Po šio komentaro persigalvojai.
Juodai balta fotografija išryškina pagrindinius elementus. Spalvota juosta paskatino daugiau rodyti žmogų, jo gyvenimo ir aplinkos spalvas, tarsi pro rakto skylutę žiūrėti į gyvenimą, o ne vien ieškoti akcentų. Pats nustebau – suveikė.
Viename straipsnyje rašei pasitelkdamas Krzysztofo Czyżewski terminą „trenktatikiai“, įvardijantį atradusius vietą už miesto ribų ir kuriančius savo pasaulio centrą. Vienas iš knygos herojų sako: „Provincija – labiau vidinis asmenybės reiškinys, ne geografinis.“ O kur dabar yra tavo pasaulio centras?
Rugsėjį grįžau į Kauną. Tai buvo sena svajonė, nes šis miestas mane visada dvasiškai maitino. Niekada nenorėjau išvažiuoti, taip nutikdavo tik dėl svajonių darbo pasiūlymų ar dėl šeimyninės situacijos. Kauną dar kitaip įvertinau tik išvažiavęs, kai jo ėmė trūkti. Supratau, kaip stipriai jis mane formavo, gyvenau, tarsi tai, ką čia patirdavau, yra savaime duota. Tačiau 100 kilometrų atsitraukus nuo jo ėmė daug ko stigti. Čia augau ir formavausi stiprioje autoritetų bendruomenėje, turiu savo mylimas vietas ir tarsi jaučiu, kad jos tikrai yra vien mano.
Dabar gyvenu Žaliakalnyje, tarpukariu statytame name. Jame naktimis ir rašiau knygą. Pirmame mūsų namo aukšte gyvena senolė, kiemas – jos kosmosas. Gūdžią žiemos dieną pastebėjau, kad ji lede prasikirto takelį, vedantį nuo namo durų iki kiemo sienos. Niekaip nesupratau, kodėl. Kitą dieną, Kovo 11-ąją, 90-metė nuėjo tuo išsikastu takeliu iki vėliavos stiebo ir užlipusi kopėtėlėmis pakabino Trispalvę.
