Trumpas pasilabinimas ar susižvalgymas renginyje, kolegiškas linktelėjimas spaudos konferencijoje, apsikeitimas pašnekovų kontaktais messengeryje – nors su Skirmante Javaityte esame pažįstamos ne vienerius metus, dirbame toje pačioje kultūros žurnalistikos srityje, tame pačiame mieste (ir bendradarbiaujame su ta pačia sostinės redakcija), iki šiol mūsų bendravimas buvo itin ribotas.
Tačiau seku jos darbus, nes įdomu paskaityti ar paklausyti, kaip šiemet Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ įvertinta Skirmantė pajautė mano lankytą įvykį arba ką nauja atrado, aplankė, ko pati nespėjau. Tai verčia pasitempti. Be to, kuo daugiau skirtingų refleksijų, tuo įdomiau ir geriau pačiai Kauno kultūrai. O štai prakalbinti kolegę – iššūkis. Ir kodėl gi tie žurnalistai, net įvertinti ir apdovanoti už savo darbą, tokie kuklūs?
Skirmante, pirmąsyk tavo pavardę pamačiau portale „Kas vyksta Kaune“, o jau keletą metų esame ir radijo programos „LRT Klasika“ bendradarbės. Nuo ko prasidėjo tavo kelias kultūros žurnalistikoje?
Vytauto Didžiojo universitete studijavau lietuvių filologiją, tuomet žurnalistiką. Baigiau magistro studijas ir pradėjau dirbti portale „Kauno alėja“. Pirmoji mano mokytoja buvo Kristina Kučinskaitė-Grudienė. Jos įskiepytomis vertybėmis vadovaujuosi savo darbe – kaip į žmones kreiptis, kas yra pagarba pašnekovui ir panašiai. Vėliau teko dirbti laikraštyje „XXI amžius“, žurnale „Moters psichologija“. Dar, beje, teko ir keletą sezonų LRT televizijos laidoje „Tėčio reikalai“ už kadro padirbėti – kartu su kolega kauniečiu Andriumi Baranovu, kuris dabar taip pat kuria reportažus „LRT Klasikos“ laidoms.
Šiemet bus jau dešimt metų, kai rašau į portalą „Kas vyksta Kaune“. Tiesa, su pertrauka. Dalį laiko dirbau su naujienomis, prižiūrėjau feisbuką, formulavau antraštes. Bet supratau, kad tas neigiamas srautas, kriminalai negerai veikia psichologiškai. Pasikalbėjome su vadovu Vaidu Pilkausku ir drauge sugalvojome, kad galiu imtis kultūros srities, kuriai portale iki tol nebuvo skiriama dėmesio. Taip ir prasidėjo – rengėme projektus straipsnių ciklams finansuoti, pradėjau specializuotis tarpukaryje. Įvairūs pastatai, asmenybės, vaizdai… Taip maždaug nuo 2011 metų apsistojau kultūroje.
Minėjai pertrauką – nuo žurnalistikos?
Taip, kurį laiką dirbau Ąžuolyno bibliotekos renginių skyriuje tekstų redaktore, bet įsisukau ir į organizavimą, prisidėjau tekstais prie vieno leidinio. Bibliotekos – mano meilė. Mėgstu jose lankytis keliaudama – kai tik pavyksta aplankyti kokį naują miestą, visuomet užsuku į biblioteką ir į bažnyčią. Manau, jei miestelyje ar kaime veikia biblioteka, vadinasi, kultūra čia gyva. Sostinėje labai mėgstu Adomo Mickevičiaus biblioteką, ji arčiausiai Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčios.
Iš kur pati esi?
Esu iš Šakių – galima sakyti, Šakių priemiesčio, Giedručių kaimo. Kaune gyvenu apie 20 metų, bet kalboje dar jaučiasi – ypač per radiją. Sakau – gerai, tegu tik nenyksta zanavykų tarmė, pati džiaugiuosi eteryje girdėdama tarmes.
Kaip supranti savo misiją – kodėl kultūros žurnalistų reikia visuomenei? Ar nekyla svarstymų dėl teisingo pasirinkimo, kai matai, kad buitinės, greitos, kriminalinės temos sulaukia daug daugiau susidomėjimo nei tavo atrasta ypatinga asmenybė ar vieta?
Galbūt tai aukštesnės jėgos? 2018 metais išgyvenau didelę krizę, buvau tarp gyvybės ir mirties, tuomet apsivertė požiūris į žurnalistiką ir apskritai į gyvenimą. Supratau, kad turiu daryti tik tai, kas prasminga. Įkvėpti kitus šviesiais dalykais, kuriuos pastebiu. Prasmės klausimas… Žinai, tikrai kartais susvyruoju, kai matau, kad paspaudimai skiriasi dešimtimis kartų. Bet gera jausti, kad esu ne viena. Ypač prasidėjus kultūros bendruomenės protestams, judėjimui dėl laisvo žodžio. Čia esu tarp savų, bendraminčių, matau, kad jie nesudeda rankų.
Ar radijuje atsidūrei ieškodama daugiau prasmės?
Aš vis turiu ko nors pasimokyti, kitaip pradedu pelkėti (šypsosi). Esu ir gidų kursus baigusi, ir įvairiausių kitokių. Kai žurnalistikoje pasijutau tiesiog stovinti vietoje, supratau, kad reikia arba keisti darbą, arba dar pasimokyti. Galvojau apie kultūros paveldą, doktorantūrą… Galiausiai atradau studijas Lietuvos žurnalistikos centre – Vilniuje, mano mylimame mieste. Susidomėjimą radiju įpūtė Edvardas Kubilius, jis taip emocingai pasakojo, tuomet Jolanta Kryževičienė labai įdomiai pristatė kultūros žurnalistiką. Bet jie negatyviai sakė: jūs kultūros žurnalistais vis tiek nedirbsit, į radiją neisit, tai jums čia tik šiaip pravedam. Galvoju: o kodėl? Galbūt tai ir sudomino – neva niekas neina. Jolantai po paskaitos prisistačiau, pasisakiau, kad norėčiau pabandyti. Taip ir pradėjau.
Žinoma, jaudinausi, reikėjo įprasti prie kitaip skambančio balso, techninių niuansų. Giminaičiai klausyti pradėjo, nors daug ir nesiskelbiau. Bet apskritai radijas atvėrė žurnalistikos gelmę – kaip gali ne tik tekstu, informacija, žodžiais, bet ir balsu paveikti, varijuoti, emocijas kurti. Pajutau pilnatvę. Pamenu, rengiau pasakojimą apie iniciatyvą „Švęskime upę“. Stovėjau prie Nemuno ir galvojau: geras, koks tas Kaunas nuostabus, koks fantastinis miestas, kaip gerai, kad aš ir radijuje, kur auditorija tokia plati, galiu apie jį pasakoti. Profesinė pilnatvė!
(klausia fotografas Donatas) Vis atrodo, tarsi kultūros laukas kalba su žmonėmis, kuriems beveik nereikia to klausyti. Kaip ir protestuose – ateina žmonės, kurie iš principo supranta vienas kitą. Bet kaip pasiekti tuos kitus? O gal tiesiog vieni gimsta jautresni aplinkai nei kiti?
Aš už laisvą valią pasirenkant turinį. Aišku, pastebiu, kad po „Kas vyksta Kaune“ kultūros naujienomis mažiau komentarų nei po kitomis, ir jų dauguma – nustebę, kad ir Kaune kažkas įdomaus. Galbūt reikia kultūrą aktyviau nešti pas žmones, plėsti savo profesines ribas, kalbinti įvairiausius personažus, ne tik menininkus parodose. Tada jie sakys: „Va, mano kaimyną pakalbino.“
Kalbamės Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse. Minėjai, kad esi baigusi lietuvių filologiją – vadinasi, kalbos grožis tau svarbus?
Labai. VLKK puslapį atsiverčiu beveik kasdien, o radijo reportažus prieš garsindama susikirčiuoju. Aišku, gyvename skubos laikais, klaidos neišvengiamos, bet negalime pasiduoti. Manau, redagavimo kursą visiems rašantiems būtų pravartu vis pasikartoti.
Koks šiandien, vėl ginant laisvą žodį, turi būti žurnalisto vaidmuo? Dirbi privačioje žiniasklaidos priemonėje, ne visos jos palaiko Kultūros asamblėjos ir Žurnalistų profesionalų asociacijos vedamus protestus.
Grėsmė visuomeniniam transliuotojui ilgainiui tampa grėsme ir kitiems. Dalyvaudama protestuose jaučiu, kad čia ir yra tikroji, gyva valstybė. Visgi noriu ne tik stebėti situaciją, bet ir aktyviai prisidėti prie LRT išsaugojimo. Nors Vilniaus komanda kovoja aktyviausiai, aš priklausau Lietuvos žurnalistų draugijai, tad mes taip pat tariame savo žodį. Raštais politikams, oficialiais kreipimaisis ar tiesiog fiziniu buvimu protesto vietose stengiamės ginti profesines vertybes. Kiekvienas žmogus ten svarbus. Man nebuvo sunku nuvykti į Vilnių ir dalyvauti gyvai – stebėti viską per nuotolį tiesiog nepakanka. Kol kas situacija atrodo liūdnai, kartais net sunku patikėti, kad tokie dalykai gali vykti mūsų šalyje.
Kaip manai, jei Lietuvoje prasidėtų aktyvūs kariniai veiksmai – ar liktum žurnalistikoje, ar rinktumeisi kitą misiją?
Mano nuostata aiški: likčiau Lietuvoje. Esu kariuomenės rezerve, tai įpareigoja. Bet ne tik tai. Visgi, jei kultūros žurnalistikos karas nebereikalautų, save matyčiau medicinoje. Esu baigusi specializuotus pirmosios pagalbos kursus, savanoriavusi ligoninėse. Manau, galėčiau padėti kaip gailestingoji sesuo – slaugyti, suteikti psichologinę pagalbą. Žudyti ar laikyti ginklo rankose negalėčiau.
Paminėjai Lietuvos žurnalistų draugiją. Šiemet tapai draugijos teikiamos Stasio Lozoraičio premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ laureate. Gal gali papasakoti plačiau, kuo ši organizacija skiriasi nuo, pavyzdžiui, Lietuvos žurnalistų sąjungos?
Taip, tai organizacija su istorija. Tarpukariu Sąjunga ir Draugija veikė kaip viena struktūra, vėliau jų keliai išsiskyrė. Atkūrus Nepriklausomybę, 1991-aisiais, Lietuvos žurnalistų draugija atsikūrė kaip savarankiška organizacija. Ji įsteigė Stasio Lozoraičio premiją, įsiliejo į tarptautines žurnalistų bendrijas. Man pačiai teko dirbti atnaujinant Žurnalistų etikos kodeksą, dalyvauti įvairiose komisijose. Mes telkiame žurnalistus dirbti etiškai, profesionaliai ir suteikiame užuovėją, jei jie patiria puolimą. Tai organizacija, kurioje gali atsiremti į kolegas.
Koks jausmas būti įvertintai kolegų?
Tiesą sakant, jausmas buvo dvejopas, netgi baugus. Jaučiausi, tarsi stebėčiau save iš šalies. Kaip tik kelios dienos iki apdovanojimo viešojoje erdvėje pasipylė šmeižikiška informacija mano atžvilgiu – tai buvo politiko kova prieš portalą, kuriame dirbu, bet palietė mane asmeniškai. Buvo taip sunku, kad svarsčiau išvis niekur neiti, galbūt paprašyti apdovanojimą įteikti kur nors privačiai, mažoje koplytėlėje… Bet vėliau suėmiau save į rankas: negalima pasiduoti. Kai man uždėjo tą tradicinę austą juostą, pajutau dar didesnį įpareigojimą būti profesionaliai ir drąsiai liesti temas, kurios dažnai lieka nuošalyje. Kultūros žurnalistika neturi būti elitiška ir koncentruota centre – juk yra ir rajonai, užmiesčiai, kaimai.
O kieno nuomonė apie tavo darbus tau pati svarbiausia?
Turbūt dėstytojų, iš kurių mokiausi ir kurie mane formavo kaip profesionalę. Ir, žinoma, mamos. Tas apdovanojimas iš dalies yra skirtas jai – ji labai džiaugiasi mano pasiekimais. Bet paprastų žmonių nuomonė irgi svarbi.
Kur geriausiai pailsi ir pasisemi įkvėpimo?
Mano poilsis dažnai turi piligrimystės atspalvį. Mėgstu lankytis bažnyčiose, būti gamtoje, kur nėra žmonių. Geriausiai pasikraunu viena vaikščiodama miške. Taip pat mano rojaus kampelis žemėje – Palendrių vienuolynas. Ten viskas susidėlioja į vietas. Tie grigališkieji choralai, ramybė… Tai padeda pagauti visai kitą gyvenimo ritmą.
Esu tikintis žmogus. Po išgyventos krizės sugrįžau į krikščionybę, nors iki tol nuėjau ilgą ieškojimų kelią: buvau ateistė, domėjausi antroposofija, krišnaizmu, budizmu, praktikavau dešimties dienų Vipasanos meditaciją. Visos tos ezoterinės patirtys buvo įdomios, bet galiausiai ramybę radau čia.
Traukia ir mokslas. Pavyzdžiui, įtemptai sekiau „Artemis“ misiją į Mėnulį – žiūrėjau, kaip raketa skrieja, domėjausi buitimi kosmose. Man labai svarbu, kad šioje misijoje dalyvauja moteris. Savo darbe taip pat stengiuosi daugiau rašyti apie moteris, nes jos kultūros istorijoje vis dar dažnai lieka nepakankamai pastebėtos.
Galbūt tavo dvasiniai ieškojimai padėjo suformuoti tą atvirą žvilgsnį, kuris žurnalistikoje padeda „atrakinti“ pašnekovus?
Smalsi buvau visada, nors kartais tas smalsumas net vargina (šypsosi). Ieškojimai tikrai praplėtė ribas. Augau kaimelyje, buvau gana konservatyvių pažiūrų. Žurnalistika ir kelionės per skirtingas patirtis išmokė priimti visokius žmones, net tuos, kurių vertybės nesutampa su manosiomis. Pradedi labiau kitą toleruoti, supranti, kad pasaulis keičiasi ir jame vietos turi užtekti visiems.
Ar turi pašnekovų, pas kuriuos – ar į kokias vietas – įdomu grįžti vėl ir vėl? O gal visgi renkiesi kaskart atrasti naujas teritorijas?
Visada gera sugrįžti į Art Deco ir Amsterdamo mokyklos muziejus, dalyvauti „Švęskime upę“ iniciatyvose. Bet, aišku, visada ieškau ir šviežienos, grynuolių. Su metais vis sunkiau, bet, būna, ir atsitiktinai eidama sutinku herojų – pavyzdžiui, daug metų teatre dirbusį, o dabar gatvėje grojantį muzikantą. Arba 85 procentus kūno nudegęs žmogus – kai jis pasakoja, kaip gyvena, koks laimingas, už mane turbūt net laimingesnis, kaip keliauja po pasaulį, kuria savo gyvenimą… tos istorijos mane praturtina. Sakau, čia svajonių profesija. Skaitomumas gal ir nedidelis, bet turtėjame pažintimis, žmonėmis, patirtimis. Atrodo, taip gali nugyventi tūkstantį gyvenimų. Tiek patirčių… Kartais net keleto dienų reikia atsigauti, bet tikrai verta.
