Gegužės pabaigoje Lietuvos muzikinio teatro erdvėje įvyks retas ir prasmingas reiškinys – kūrybiniai mainai, kai du miestai, dvi scenos ir dvi trupės vienu metu apsikeičia savo naujausiais ir ryškiausiais darbais. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras atvyksta į Kauną, o Kauno valstybinis muzikinis teatras – į Klaipėdą, tarsi simboliškai sujungdami pajūrį ir laikinosios sostinės kultūrinį pulsą.
Kauniečiai į uostamiestį išveža naujausius operetės ir miuziklo pastatymus – F. Leharo „Linksmąją našlę“ bei M. Kunze ir S. Levay „Mozart!“, atverdami klaipėdiečiams lengvesnio, teatrališkai žaismingo muzikinio žanro panoramą.
Tuo tarpu Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje klaipėdiečiai pristatys du išskirtinius šokio spektaklius – vienaveiksmių kūrinių diptiką „Stabat Mater. Šventasis pavasaris“ ir baletą „Legenda“. Tai kūriniai, kuriuose šokis tampa universalia kalba, kalbančia apie žmogaus būties esmę, auką, laisvę ir vidinę stiprybę. Žiūrovų laukia koncentruota, vizuali ir emociškai paveiki patirtis.
Tokios gastrolės – ne tik repertuarų pristatymas, bet ir gyvas dialogas su žiūrovu, galimybė patirti skirtingas menines kalbas, estetiką ir kūrybines kryptis.
Gegužės 28 dieną scenoje – šokio diptikas „Stabat Mater. Šventasis pavasaris“, sukurtas vieno ryškiausių Europos choreografų Edwardo Clugo. Tai du skirtingi, bet tematiškai susiję kūriniai, kurių centre – moteris ir jos pasirinkimo, aukos bei vidinės galios tema, o jų sceninį įgyvendinimą formuoja tarptautinė kūrėjų komanda: dirigentas Tomas Ambrozaitis, choreografo asistentas Gajus Žmavcas, scenografai Jordi Roig ir Marko Japelj, kostiumų dailininkai Jordi Roig ir Leo Kulaš, šviesų dailininkas Tomaž Premzl.
„Stabat Mater“ – subtilus dialogas su Giovanni Battista Pergolesi barokiniu šedevru, atliekamu gyvai. Choreografas čia ne tik interpretuoja sakralinę muziką, bet ir perkelia ją į šiuolaikinio žmogaus patirtį. Tai jautrus, kartais ironiškas, bet giliai paveikus kūrinys apie skausmą, priėmimą ir atgailą.
Vienaveiksmis baletas „Šventasis pavasaris“ – vienas ikoniškiausių XX a. muzikos kūrinių – Clugo interpretacijoje įgauna naują kvėpavimą. Išlaikydamas originalią struktūrą, choreografas pasiūlo kitokį žvilgsnį į aukos figūrą: ji čia matoma nuo pat pradžių, leidžiant žiūrovui sekti jos vidinę kelionę. Tai pasakojimas apie pasirinkimą būti auka – ne kaip silpnumo, o kaip sąmoningos galios aktą.
Abu diptiko kūriniai jungiasi į vieną dramaturginę visumą, kurioje atsiskleidžia skirtingos aukojimosi trajektorijos. Tai spektaklis, kuriame fizinis šokio intensyvumas susilieja su filosofine gelme, o minimalistinė sceninė kalba sustiprina emocinį poveikį.
Gegužės 29-osios vakarą žiūrovai kviečiami į dviejų dalių baletą „Legenda“ – kūrinį, kuris atsisako tiesioginio pasakojimo ir vietoje to kuria emocinį, simbolių prisodrintą pasaulį. Kompozitoriaus Antano Jasenkos orkestrinė muzika čia skamba tarsi kinematografiška šviesos ir vidinės įtampos partitūra, o choreografo Gajaus Žmavco judesio kalba išgrynina istoriją iki universalių būties temų. Spektaklyje šoks tarptautinė trupė: Anna Chekmarova, Oleksandra Borodina, Aurora Ruvoletto, Barbara Ribeiro Santos, Roman Budko, Yan Malaki ir Bernat Blay Bosch – skirtingų mokyklų ir patirčių menininkai, kurių individuali plastika susilieja į vientisą sceninį pasakojimą.
Įkvėptas legendų apie Herkų Mantą, spektaklis nesiekia rekonstruoti istorijos – priešingai, jis ją išskaido ir perkuria į abstraktų, vizualiai minimalistinį peizažą. Čia susiduria šviesa ir tamsa, viltis ir neviltis, meilė ir praradimas. Scenografės Sigitos Šimkūnaitės kuriama erdvė, papildyta Martyno Norvaišo videoprojekcijomis, kartu su Sandros Straukaitės kostiumais ir Andriaus Stasiulio šviesomis sukuria hipnotizuojantį sceninį pasaulį.
„Legenda“ kalba apie laisvę – ne kaip deklaraciją, o kaip trapų, nuolat kvestionuojamą reiškinį. Šiandienos kontekste spektaklis įgauna ypatingą aktualumą: jis primena, kad galimybė gyventi ir kurti laisvai nėra savaime suprantama. Tai baletas apie žmogaus vidinę šviesą, apie gebėjimą išlikti net ir tamsiausiose aplinkybėse.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gastrolės Kaune – tai reta galimybė patirti du išskirtinius šiuolaikinio baleto kūrinius, atstovaujančius skirtingoms, bet vienodai stiprioms meninėms kryptims. „Stabat Mater. Šventasis pavasaris“ ir „Legenda“ kviečia ne tik stebėti, bet ir išgyventi, mąstyti, reflektuoti. Tai spektakliai, kuriuos verta pamatyti ne dėl formos ar žanro, o dėl jų gebėjimo kalbėti apie tai, kas esminga – apie žmogų, jo pasirinkimus, jo ribas ir galimybes. Šiuolaikinio teatro kontekste tai kūriniai, kurie ne tik papildo repertuarą, bet ir kuria būtinybę būti pamatytiems, patirtiems.
