1918 m. vasario 16 d. paskelbusi nepriklausomybę, Lietuva po daugiau nei 120-ies metų vėl sugrįžo į pasaulio politinį žemėlapį. Skamba kaip triumfo istorija, bet nebuvo taip paprasta. Paskelbti yra viena, o būti pripažinta ir priimta pasaulyje visai kas kita. Situaciją komplikavo ir tai, kad suverenumą reikėjo vienu metu įtvirtinti tiek viduje, tiek išorėje. Reikėjo sukurti naujos valstybės vaizdinį ir juo įtikinti tiek savo piliečius, tiek kaimynines ar tolimesnes valstybes.
Būtent apie atkurtos Lietuvos valstybės pastangas tarptautinėje arenoje įtvirtinti ne tik savo egzistavimą, bet ir tapatybę pasakos nauja lauko paroda „Pasauliui apie Lietuvą“. Ji gegužės 18 d., Tarptautinę muziejų dieną, bus atverta Istorinės Prezidentūros Kaune sodelyje. Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ šia proga vieši parodos kuratorius, istorikas, muziejininkas Laurynas Blažys.
Tarptautinio Lietuvos pripažinimo misija krito ant pirmųjų Lietuvos diplomatų pečių, kuriems, nepaisant sudėtingos geopolitinės padėties ir dažnai patirties stokos, teko megzti valstybės užsienio ryšius, reprezentuoti jauną šalį užsienyje ir įtikinti pasaulį, kad ji nusipelno būti nepriklausoma.
Įdomu tai, kad Lietuva savo tarptautinį prisistatymą pradėjo pažeisdama diplomatinį protokolą. 1919–1920 m. vykusioje Paryžiaus taikos konferencijoje turėjo būti sureguliuoti Europos valstybių santykiai po Pirmojo pasaulinio karo. Lietuva nebuvo pakviesta į šią konferenciją. Tačiau buvo nuspręsta ieškoti kelių kaip ten patekti. Neoficialios Lietuvos delegacijos vadovu buvo paskirtas pirmasis šalies užsienio reikalų ministras prof. Augustinas Voldemaras, jis įteikė oficialią notą su prašymu patvirtinti Lietuvos delegacijos statusą konferencijos pirmininkui Žoržui Klemanso. Ieškodamas paramos jis kreipėsi į Didžiosios Britanijos Vyriausybę ir diplomatinį korpusą. Deja, tai nedavė jokių norimų rezultatų. Lietuvos pastangas dalyvauti konferencijoje blokavo stipri lenkų ir rusų opozicija, neslėpusi ambicijų į Lietuvos teritoriją. Suprasdami, kad Paryžiuje bus sprendžiami pokario Europai itin reikšmingi klausimai, lietuviai nusprendė vykti nekviesti.
Lietuvos delegacija Paryžiuje turėjo tris esminius uždavinius: užtikrinti Lietuvos valstybingumo pripažinimą su sienomis, kurias nustatė patys lietuviai; įteisinti Lietuvos delegacijos dalyvavimą Paryžiaus taikos konferencijoje ir užsitikrinti karinę paramą ginant šalies laisvę nepriklausomybės kovų metu. Be šių uždavinių, delegacijos nariai siekė ir užmegzti ryšius su kitų valstybių atstovais ir pasistengti juos palenkti į Lietuvos pusę.
Deja, planuok neplanavęs. Didžioji dalis lietuvių užsibrėžtų uždavinių Paryžiuje liko neįgyvendinti. Lietuvai nepavyko išsikovoti tarptautinio pripažinimo, į valstybės teritoriją įtraukti Mažosios Lietuvos, o Vilniaus kraštas, užuot atitekęs Lietuvai, buvo subraižytas demarkacijos linijomis. Nepaisant to, Paryžiaus taikos konferencija tapo puikia dirva Lietuvos diplomatams mokytis ir semtis patirties, o Lietuvos vardas politinėje arenoje skambėjo garsiai. Nėra blogos reklamos.
Kalbant apie Lietuvos kelią tarptautinio pripažinimo link, būtina prisiminti lietuvių išeivijos indėlį. Už Atlanto jau turėjome nemažai lietuviško kraujo. Vašingtone buvo įkurtas JAV lietuvių Vykdomasis komitetas, kuris siekė didinti Lietuvos matomumą tarp amerikiečių, nuolat priminti apie Lietuvos nepriklausomybės klausimą valdžios atstovams ir palaikyti ryšius su kitų užsienio valstybių atstovybėmis JAV. 1919 m. komitetas JAV Valstybės departamentui įteikė prašymą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Viltasi, kad, sulaukus teigiamo JAV atsakymo, kitos šalys pasektų jos pavyzdžiu ir Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo procesas labai paspartėtų. Deja, JAV Vyriausybė nebuvo linkusi žengti tokio žingsnio dėl Lietuvoje tebevykstančių nepriklausomybės kovų, įtemptų santykių su Lenkija ir neapibrėžtos Rusijos politinės padėties. Siekiant palenkti JAV politikus į savo pusę ir atkreipti amerikiečių dėmesį į Lietuvos problemas, JAV lietuvių Vykdomajam komitetui kilo idėja surinkti milijoną žmonių, remiančių Lietuvos pripažinimą, parašų.
Parašų rinkimo vajui pakurti pradėta intensyvi propagandos programa, rengti mitingai, demonstracijos, kurių metu žmonės skatinti remti lietuvių nepriklausomybės siekį. Netrukus spaudoje pasirodė Vykdomojo komiteto kreipimasis į Amerikos lietuvius, kviečiantis juos aktyviai jungtis prie šios iniciatyvos: „Lietuvos sprendžiamoji valanda atėjo. Kam brangūs tautų laisvės idealai, Lietuvos žmonių teisė taip valdyti, kaip jiems sąžinė ir protas liepia. <…> Mes privalom užregistruoti savo pritarimą ir paramą už laisvę bekovojančiai Lietuvai, pasakyti pasaulio laisviems žmonėms, kad mes nenurimsime ir nebūsime patenkinti jokiu tautų sutvarkymu, jei jis nesuteiks Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės <…>.“
Prasidėjus akcijai, parašų rinkėjai ėjo iš namų į namus, aiškindami apie Lietuvos ryžtą pačiai kurti savo ateitį. Reakcijų būta įvairių – vieni žmonės noriai pasirašydavo, o kiti agitatorius išplūsdavo ir išvydavo lauk. Nebuvo tenkintasi vien tik Amerikos lietuvių parašais, kreiptasi į senatorius, kongreso atstovus, net valstijų gubernatorius. Ši akcija vos per pusę metų įgyvendinta sėkmingai ir surinktas milijonas parašų, tilpusių į 138 knygas. Tarp pasirašiusiųjų buvo įvairių tautybių žmonių: lietuvių, amerikiečių, žydų, ukrainiečių ir net lenkų. Visi šie parašai įteikti JAV prezidentui Vorenui Hardingui. 1921 m. kovo 4 d. knygas su parašais į Baltuosius Rūmus atvežusi šešių lietuvių delegacija buvo priimta JAV prezidento V. Hardingo ir valstybės sekretoriaus Čarlzo Evanso Hjūzo. Jie patikino lietuvius, kad JAV senatas rimtai svarsto pripažinti Lietuvos suverenumą. Vis tik sunku išmatuoti tiesioginę tokio beprecedenčio JAV lietuvių žingsnio naudą valstybingumo pripažinimui, kadangi JAV Lietuvą pripažino tik 1922 metais. Tačiau negalima abejoti, kad tai pasitarnavo kaip savotiška Lietuvos reklama. Lietuvių iniciatyva buvo giriama vietinėje spaudoje ir net atkreipė JAV parlamentarų dėmesį, ir jie skatino imti pavyzdį iš tokio lietuvių tautos pasiryžimo.
Neabejotinai didžiausiu viso tarpukario Lietuvos laikotarpio galvos skausmu buvo Vilniaus klausimas, sunkinęs šalies padėtį tarptautinėje arenoje ir privertęs Lietuvos diplomatus ne kartą imtis rizikingų sprendimų. Nuo pat 1920 m. Lietuva buvo spaudžiama priimti Lenkijai palankius kompromisus ir atsisakyti pretenzijų į savo istorinę sostinę arba valdyti ją sąjungoje su Lenkija. Nepaisant to, iki pat sovietų okupacijos Lietuvos diplomatai tvirtai laikėsi pozicijos, kad Vilnius yra nedaloma Lietuvos dalis ir jos atsisakymas prilygtų tėvynės išdavystei.
Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune
Paryžiaus taikos konferencijai nesugebėjus sureguliuoti Vilniaus klausimo, šią prerogatyvą 1921 m. perėmė Tautų Sąjunga. Bet irgi nelabai savo noru, nes Lietuva net nebuvo šios tarptautinės organizacijos nare. Visgi Vilniaus krašto problema buvo opi visai to meto Europos tarptautinei bendruomenei. Čia vėl pasidarbavo Lietuvos diplomatai. 1921 m. pavasarį Petras Klimas, Ernestas Galvanauskas ir Vladas Jurgutis išvyko į Briuselį, kur buvo svarstytas Tautų Sąjungos Tarybos pirmininko Polio Himanso 15 punktų projektas. Jame numatyta Lietuvą padalinti į Kauno ir Vilniaus administracinius kantonus, pastarajame garantuojant Lenkijos įtaką. Lietuva ir Lenkija turėjo būti susietos ekonominėmis, karinėmis bei užsienio politikos konvencijomis. Abi šalys Tautų Sąjungos buvo spaudžiamos priimti šį pasiūlymą, tačiau diskusijos nutrūko net neprasidėjusios.
Antrasis Himanso projektas, kuris tais pačiais metais aptartas Ženevoje, buvo kiek nuosaikesnis. Lietuvos delegatai suprato, kad tolesnis nenuolaidžiavimas Vilniaus klausimu gali vesti prie visiškos šalies politinės izoliacijos ir sunkino Lietuvos tarptautinį pripažinimą. Lietuva kurį laiką rinkosi vilkinimo poziciją, tačiau tai tik didino neramumą tarp lietuvių.
Įtampa pasiekė aukščiausią tašką, kai 1921 m. lapkričio 25 d. Kaune įvyko pasikėsinimas į Lietuvos atstovą Tautų Sąjungoje Ernestą Galvanauską. Jo bute buvo padėtas sprogstamas užtaisas, kurį detonavus diplomatas buvo sunkiai sužalotas į koją ir nugarą. Pats E. Galvanauskas buvo vienas iš Himanso projektų šalininkų, ir manoma, kad tai buvo esminė pasikėsinimo priežastis. Lietuvos diplomatai, supratę, kad Himanso projektų priėmimas neturi paramos šalies visuomenėje, priėmė sprendimą ir 1921 m. gruodžio 24 d. pateikė notą Tautų Sąjungai atmesdami projekto siūlymą.
dėjusi dideles pastangas Lietuva pagaliau tapo visateise Europos valstybe.
Nors Himanso projektai ir nebuvo realizuoti, derybų dėl jų metu buvo pasiektas bene didžiausias tarpukario Lietuvos diplomatinis laimėjimas. Ėmusi tarpininkauti tarp Lietuvos ir Lenkijos derybose dėl Vilniaus klausimo sprendimo, Tautų Sąjunga faktiškai pripažino Lietuvos valstybę kaip politinį subjektą. Negana to, derantis dėl Himanso projektų sąlygų, Tautų Sąjunga, siekdama padaryti Lietuvą nuolaidesnę, 1921 m. rugsėjo 22 d. patenkino jos prašymą tapti šios organizacijos nare. Taip Lietuva formaliai tapo tarptautinės bendruomenės nare ir dalyvaudama organizacijos posėdžiuose galėjo faktiškai prisidėti prie svarbių tarptautinių klausimų sprendimo. Įstojimas į Tautų Sąjungą paspartino šalies valstybingumo pripažinimą. Netrukus Lietuvą de jure pripažino Danija, Olandija, Švedija, Brazilija, o 1922 m. laikotarpiu prie jų prisijungė ir didžiosios valstybės: Didžioji Britanija, JAV, Prancūzija, Ispanija ir Italija.
Sulaukus tarptautinio pripažinimo, tolesnis Lietuvos diplomatijos progresas buvo daug spartesnis. Vos per du nepriklausomybės dešimtmečius šioje srityje buvo padaryta stulbinama pažanga. Be narystės Tautų Sąjungoje, Lietuva įstojo į Pasaulinę pašto sąjungą, Raudonąjį kryžių, Tarptautinį olimpinį komitetą, Baltijos šalių sąjungą, vadintą Baltijos Antante, bei daugelį kitų svarbių organizacijų. Per 22 nepriklausomybės metus Lietuva pasirašė daugiau nei 340 dvišalių ir daugiašalių sutarčių. Lietuva sudarė strategines prekybines sutartis su Didžiąja Britanija ir Vokietija, kurios netrukus tapo pagrindinėmis jos eksporto partnerėmis. Kartu buvo juntamas ir grįžtamasis ryšys. Po tarptautinio Lietuvos pripažinimo šalyje viena po kitos ėmė steigtis užsienio valstybių atstovybės, čia su oficialiais vizitais vis dažniau lankėsi užsienio diplomatai, kas dar kartą įrodė, kad dėjusi dideles pastangas Lietuva pagaliau tapo visateise Europos valstybe.
Diplomatai sėkmingai vedė Lietuvą į pasaulį, tačiau jie nebuvo vieninteliai vedliai. Daugiau apie tai, kaip Lietuva save pristatė pasauliui tarpukariu, galite sužinoti aplankę naująją Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune lauko fotografijų parodą „Pasauliui apie Lietuvą“, kuri bus atidaryta gegužės 18 d. ir veiks iki spalio 31 dienos.
*
Parodą Istorinės Prezidentūros sodelyje nemokamai bus galima aplankyti kasdien nuo 8 iki 21 val., o norintieji užsisakyti ekskursiją su gidu tai gali padaryti paskambinę tel. +370 37 211778 arba el. paštu info@istorineprezidentura.lt.
Norintieji patyrinėti Lietuvos kelią į pasaulį kviečiami dalyvauti gegužės 23 d. organizuojamajame Muziejų nakties pažintiniame orientaciniame žaidime „Kaip Lietuva į pasaulį ėjo“. Daugiau informacijos.
