Kartais tenka išgirsti, kad autoriaus kūryboje gali rasti nemažai ir jo paties, tai reiškia, kad tekstams būdingas autobiografiškumas. Skaitydama knygą dažnai galiu nujausti, kada aprašomi įvykiai ar detalės tikrai įvyko rašytojui realiame gyvenime, nors jo ir nepažįsti. Toks gana keistas jausmas, nemeluosiu. Tačiau visada smagu, kai tokios mano spėlionės pasiteisina – dažniausiai tai įvyksta knygų pristatymuose su autoriais.
Šeštosios Kauno literatūros savaitės atidarymas su Valdu Papieviu – labai vykęs atidarymas. Autorius jau puikiai pažįstamas Lietuvos literatūriniame lauke, Nacionalinės premijos laureatas, skaičiuojantis dešimt knygų. Tačiau su autoriaus kūryba nesu plačiai susipažinusi – iš stirtos knygų esu perskaičiusi tik dvi – „Ėko“ ir naujausią „Ankančiam pasauly“. Ir ką galiu pasakyti? „Ėko“ skaičiau senokai, kai galvoje dar turbūt nebuvo daug košės, taigi knyga labai neįsiminė ir gilesnio įspūdžio nepaliko, tačiau perskaičius šią mano nuomonė kardinaliai pasikeitė. Pati dabar svarstau, kodėl. Gal dėl to, kad studijuoju, dirbu, be to, turiu nemažai „užklasinių“ veiklų. Dabar skubėjimo etapas, o ši knyga pasirodė kaip visiškas sustojimas čia ir dabar. Buvimas čia ir dabar. Lėtas kvėpavimas. Vaikščiojimas Normandijos krantais matant ar nematant, klausant bangų mūšos, uodžiant sūrų kvapą, jaučiant smėlį tirpstantį po kojomis. TAS jausmas. Knyga pasirodė labai atmosferiška, panašiai įvardijo ir pats autorius: „Ankančiam pasauly“ buvau bebaigiąs rašyti ir maniau, kad dar grįšiu prie jos, prie kai kurių epizodų, juos sodrinsiu, papildysiu, kažkuo praturtinsiu ir tada parašiau paskutinį sakinį, jį parašiau kavinėje ir staiga pajutau, kad viskas, nebereikia. Man pasirodė, kad ta knyga turi būti orinė.“
Autoriaus įvardytas „oriškumas“ knygoje jaučiamas pagrindinio veikėjo neprisirišimu prie vietos. Buvimu ten, kur jo reikia. Normandijoje, Paryžiuje ar kitur. Gyvenimu laminalioje būsenoje. „Ankančiam pasauly“ kalba apie buvimą tarp matymo ir nematymo, tarp skirtingų miestų, tarp skirtingų žmonių, tarp dabarties ir praeities. Pats Valdas Papievis šiuo metu irgi gyvena tarp dviejų miestų – Paryžiaus ir Vilniaus. Apie keliones, tiek metaforiškas, tiek fizines, nomadišką gyvenimą renginio metu jo paklausė viena iš moderatorių, literatūrologė Dalia Kuizinienė. „Visas gyvenimas yra kelionė. Man labai patinka tarpinės būsenos, kai saulė teka, bet rytas dar neišaušęs. Kelionė irgi yra tarpinė būsena. Iš kasdienybės išmušanti būsena, primenanti efemeriškumą. Gyvenimai yra drugelio sparno plastelėjimas. Virš visko ir virš nieko.“ Vidinis jausmas, kurį turėjau dėl šios knygos, nuėjus į susitikimą su autoriumi, pasitvirtino. Romane tikrai nemažai autobiografiškumo, rašytojas atskleidė, kad net visas pirmasis romano skyrius yra autobiografinis.
Susitikimas su autoriumi buvo tikrai vaisingas. Pavyko susipažinti su juo kaip su žmogumi ir kaip su rašytoju. Dar šiek tiek grįžtant prie miestų temos, kultūros žurnalistė Juta Kiudė paklausė autoriaus, kuris jau 20 metų gyvena Paryžiuje, koks jo santykis su Kaunu, ar turi gražių atsiminimų ar istorijų, kuriomis galėtų pasidalinti su klausytojais. „Kauną aš atradau Paryžiuje, nes turėjau laimės pažinti Eleną Baltrušaitienę, rašytojo Jurgio Baltrušaičio sūnaus žmoną. Ji su savo vyru dažnai atvažiuodavo į Kauną tarp dviejų pasaulinių karų ir ji man pasakodavo, kad ji savo akimis matė, kaip Kaunas iš tokio mažo provincijos miesto tampa sostine, labai žavėjosi tuo Kaunu ir jo kismu.“
„Ankančiam pasauly“ – autofikcinis romanas, kurio tema atsirado, kai iš tiesų rašytojui jūra nunešė akinius ir taip gimė akių tema, kuri paskui išsiplėtojo į ankančio pasaulio temą. „Mano visos knygos yra šiek tiek autofikcinės, šiek autobiografinės, ir mano visa kūryba yra išgyventas išgyvenimas, susitaikymas su tuo, ką išgyvenai. Tik literatūroje svarbu žinoti, kaip transformuoti tas savo patirtis, kad jos nebūtų tik tavo asmeninis dienoraštis, bet bylotų ir kitiems. „Ankančiam pasauly“ nesinorėjo minėti faktų, išorinio pasaulio įvykių. Man norėjosi, kad tai būtų kaip atšvaitai. Kalbėti apie šiuolaikinį pasaulį, ankantį pasaulį, neminint jo realijų, tik jas vos vos užčiuopiant. Tą padaryti padėjo atsiminimai, reminiscencijos, juk pasaulyje viskas kartojasi.“
Aklumas ir apakimas svarbiausia šio kūrinio daugiareikšmė tema. Tas aklumas gali būti suprantamas ir siaurąja prasme, kadangi pagrindinis romano herojus praranda akinius ir susiduria su regos problemomis, bet taip pat aklumas platesne prasme yra ir kultūrinė, egzistencinė problema. Knygoje yra ir savotiška prieštara – pagrindinio veikėjo mintis „Jei apakčiau, nusižudyčiau“ ir „ankančiame pasaulyje reikia mokytis vaikščioti nematant“. Autorius patikslina: „Knygos pavadinimas truputį klaidinantis – „Ankančiam pasauly“ – tai iš tiesų ne pasaulis anka, bet mes patys ankame, nebent tą pasaulį apribotume tik savimi. Bet jeigu pasaulio neapribojame tik savimi, pasaulis niekur nedings, jis ramiausiai išgyvens ir be mūsų, gal net lengviau atsidus, jeigu mūsų, žmonių, šiam pasaulyje išviso nebeliks. O mokytis vaikščioti nejučiomis siečiau su intuicija, nuojautomis ir labai naiviai tikiuosi, kad kiekviename žmoguje yra toks vidinis gėrio ir grožio kompasas. Jeigu mes gyventume pagal tą kompasą, kur mes eitume, ką mes veiktume, mums turbūt ir 10 Dievo įsakymų nereiktų.“
Dalia Kuizinienė klausė autoriaus apie knygos mozaikiškumą ir fragmentiškumą, apie tai, kad knygos virsta ne romanais, o užrašinėmis. Kas lemia fragmentiškumą? Autoriaus pasirinkimas, kūrinio logika? „Viena iš priežasčių ta, kad pasaulis dabar labai fragmentuojasi, nebelieka tęstinumo, nuoseklumo, santykinio pastovumo. Kiekvieną akimirką nutinka kažkas naujo. Ypač dabar tai jaučiame. Tai fragmentavimasis mano kūryboje atspindi tą pasaulio fragmentavimąsi. Kitas dalykas, mano knygos tampa vis trumpesnės. Apie „Ėko“ prof. Vytautas Bikulčius vieną kartą manęs paklausė, kodėl neparašyta, koks čia žanras. Sakau, nežinau, tai tau nuspręsti. Tai sako, čia romanas tada. Aš jam sakau, tai pasižiūrėk, kiek puslapių. Sako, ne puslapių skaičius apsprendžia žanrą, bet kūrinio temos. Pasaulyje yra dar trumpesnių romanų. Visos mano knygos yra užrašinės, ar jos būtų ilgos ar trumpos, storos ar plonos, yra mano patirties transformavimas, iš mano vidaus atėję užrašai kitiems. Fragmentiškumas atsiranda ir iš mano rašymo stiliaus, anksčiau norėjau vienu sakiniu aprėpti labai daug: ir kvapus, ir spalvas, ir jausmus. Ir todėl tie sakiniai pasidarydavo labai ilgi ir klampūs. Tai, ko mes nepasakom ar nepadarom, gali reikšti daugiau, negu mes pasakom ar padarom. Literatūroje tai pavadinama potekstėmis. Bet ir mūsų gyvenime labai daug poteksčių.“
Renginio metu Valdas Papievis išsakė daug gražių ir prasmingų minčių apie rašymą, gyvenimą, vertybes. Susitikimo pabaigoje dar užstrigo labai įdomi išsakyta mintis apie rašymą: „Rašyti man yra gyvenimo būdas, rašau net tada kai nerašau. Net dabar žiūrint į jus visus, man kirba mintis – kaip aš galėčiau visa tai užrašyti? Rašymas man yra tokia būsena, kai aš išsineriu iš kasdienybės.“ Kaip pati kartais parašanti, galiu autorių suprasti – turint rašymo įprotį net susitikimą su žmonėmis gali matyti kaip tekstą. Ieškant instrukcijos, kaip pamatyti daugiau ir susigaudyti ankančiame pasaulyje – Valdo Papievio naujausias romanas gali jums padėti.
