Sėdu į visureigį ir judu Kauno centro link. Įsijungiu dainą, kurios gal dabar ir nenorėčiau klausytis, bet su šypsena laukiu žodžių: Naktį aš garsiai klausausi metalo, kai visi kaimynai miega. Man patinka taip gyventi…
Taip, būtent metalo pasiklausyti, o tiksliau – apie metalą pasiklausyti buvau užsukęs pas bičiulį Tomą, kuris yra prisiekęs ne tik šios, bet ir apskritai visos gerai skambančios muzikos mylėtojas. Pamatyti žmogų, kuris mėgsta metalą ir kartu yra audiofilas, beveik taip pat reta, kaip gamtoje sutikti juodąjį gandrą.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. balandžio numeryje „Metalas“)
„Po mokyklos atvykau mokytis į Vilnių. Klaipėdoje turėjau meilę. Nuvažiavau pirštis, o ji nenorėjo. Nusipirkau du butelius vyno ir galvojau kaip reikiant užsimiršti. Užkasiau juos į šlapią smėlį prie jūros, o vėliau traukiant abu skilo ir vynas liko ten. Tokia likimo ironija: be žmonos, blaivas ir dar be pinigų bilietui atgal į Vilnių“, – prisimena Tomas.
Ir štai mūsų herojus jau daug metų Kaune. Kalbamės vietoje, kuri įprasmina jo hobį ir parodo, kiek jam tai svarbu. Tomas kieme turi pasistatęs atskirą namą muzikos klausymuisi. Šiuose audiofilų maldos namuose ir pajudinsime tamsesnę muzikos pusę.
Tomai, kaip metalo muzika atsirado tavo gyvenime? Ar prisimeni konkretų momentą ar albumą?
Pamenu klasės ekskursiją į Vilnių ir nuklydimą į tuo metu veikusią Zarazzos įrašų studiją, kur ne visai legaliai įrašinėdavo tokias gražias kasetes (juokiasi). Ten nusipirkau savo pirmąją. Tai buvo „Paradise Lost“ albumas „Gothic“. Iki šiol tai mano mėgstamiausia grupė – turiu susirinkęs visus jų įrašus, kuriuos tik galima gauti. Aišku, Zarazza buvo įdomus žmogus: jeigu kasetėje likdavo vietos, grynai edukaciniais tikslais įsriegdavo ką nors papildomo. Mano atveju vienoje pusėje buvo poros gabalų „Burzum“ demūškė, o kitoje – „Black Sabbath“. Tokia sirjozna pradžia (juokiasi).
O pats momentas… Telšiuose, kur gimiau ir augau, buvo ir tebėra Aukštesnioji taikomosios dailės mokykla. Dabar, berods, VDA filialas. Ten ruošė metalistus.
Tikrąja to žodžio prasme…
Taip, metalo apdirbimo specialistus. Žmones, kurie akmenį, metalą drožia. Ten būdavo susirinkę iš Žemaitijos ir viso regiono kūrybingi, iniciatyvūs žmonės, ir nemaža dalis jų klausėsi vietinės grupės „Meressin“. Mus, plenciukus, ji irgi traukė kaip medus. Nors dar visai maži, jautėmės kažką žinantys. Padėdavome organizuoti koncertus, kuriuos iš dalies rengdavo vyresnieji draugai. Pamenu didelį koncertą Plungėje. Grojo tie patys „Meressin“, po to – legendiniais tapę „Anubi“ iš Kauno, pirmą kartą pamačiau „Nahash“. Žiaurūs daiktai būdavo. O dar buvo fanzinai, pogrindiniai laikraštukai apie metalines grupes. Aš šiek tiek piešdavau, tai kartais spausdindavo mano eiles, kartais piešinius. Telšiuose buvo leidžiamas fanzinas „Samogitija“ – apie vietines ir užsienio metalo grupes.
Vykdavo susirašinėjimai tikrais laiškais. Rašydavau jų gana daug, dabar jau visai gerai žinomiems žmonėms. Ir Ugniui iš „Ragainės“, ir keliems iš „Obtest“. Savotiška bendruomenė – mes vienas kito gyvai nematę, nepažinodami, rašydavome tuos sofistikuotus, filosofinius laiškus truputį apie nieką. Iki šiol prisimenu Ugniaus raštą – jis T raides rašydavo apverstu kryžiumi. Man tada buvo 13–14 metų. Tęsėsi iki 18-os, kai išvažiavau studijuoti ir viskas šiek tiek aprimo.
Kai tarėmės dėl pokalbio, minėjai, kad metalas tavo gyvenime sugrįžta tarsi ciklais – kas 5–7 metus. Kaip pats tai aiškini?
Apskritai gyvenime viskas vyksta ciklais. 5–7 metai – realus laikas, per kurį gali uždirbti namui ir jį pastatyti. Kai jau pastatai, pradedi galvoti apie ką nors kita. Toje buityje atsiranda ir kitos spiralės. Viena iš jų man yra metalo muzika. Kai buitis susitvarko, atsipalaiduoji, pradedi daugiau galvoti apie save, grįžta nostalginiai dalykai. Prisimeni, kas tave vežė. Tie pirmieji prisiminimai labai svarbūs. Garsai, kuriuos pirmuosius išgirdai, įsirėžia į atmintį visam gyvenimui ir nebepaleidžia. Aš tuo tikiu. Kaip ir noras susirinkti albumus, kuriuos turėjai vaikystės kasetėse. Dabar vedamas sentimentų čiumpi tą muziką jau plokštelės ar CD pavidalu. Paklausai, aišku, jau nebe taip išsižiojęs kaip vaikas, bet vis tiek.
Kuo metalo muzika tau tada labiausiai įsiminė – pačiu skambesiu, energija ar subkultūra?
Skambesiu. Dėl ribotų anglų kalbos žinių visų idėjinių dalykų tekstuose negalėjau suprasti, bet muzika palikdavo įspūdį. Tas jau minėtas „Paradise Lost“ albumas „Gothic“ (1991) yra doom metalo klasika. Tuo metu buvo dar kelios grupės, kurios bandė groti lėtai, sunkiai, kurdamos slegiančią atmosferą, bet ši grupė, mano manymu, yra doom muzikos vinis. Aplink buvo „Kreator“, „Slayer“, thrashas labai kilo. Jau pradėjo kelti galvą black metal, bet jis pas mane atėjo šiek tiek vėliau. Thrashe yra kapojimas ir tas gražus ritmas džin džin džin, o doome – sunkūs, svajingi, atmosferiniai užtempimai. Būtent tai mane įtraukė.
Kaip atrodė metalo subkultūra, kai buvai paauglys?
Įdomu tai, kad mokiausi pirmojoje katalikiškoje vidurinėje mokykloje Lietuvoje. Mane spaudė būti geru, gražiu ir nuoširdžiai melstis. O tai neretai pagimdo pasipriešinimą. Išoriškai jį dar labiau stiprino 90-inių subkultūrų konfliktai. Forsai, pamatę mano ilgus plaukus, traukdavo žirkles ir šaukdavo: „Kirpsim!“ Ir panašios nesamonės.
Metalistus visi labai norėdavo mušti. Bet tai neveikė atgrasančiai – greičiau priešingai. Nesinorėjo atrodyti ir elgtis kaip dauguma. Jauteisi, tarsi esi tame pačiame pasaulyje, tik tamsesnėje jo dalyje. Dabar viskas kažkaip asimiliuojasi. Skirtingų subkultūrų atstovai bendrauja, net vieni pas kitus į koncertus vaikšto. Pačią metalo muziką visuomenė irgi lengviau priima – vieną kitą metalinį skambesį gali išgirsti ir per radiją. Nebėra tokios atskirties. Nebėra andergraundo. Muzikos pilna visur – ne tik kasetėse, bet ir kitose laikmenose. Jos taip medžioti nebereikia.
Ar turi dar tą savo pirmą kasetę?
Ne, neturiu.
O koks jos likimas?
Man gėda pasakyti.
Išsikeitei į repo kasetę?
Ne. Per tą fanzinų laiką, kuris truko kokius ketverius ar penkerius metus, kasetėse buvau surinkęs beveik visą lietuviško metalo diskografiją iki 1995 metų. Ir atėjo toks etapas, kai kažkodėl tas dvi dėžes nuvežiau į „Ragainę“ ir iškeičiau į du festivalio bilietus. Man atrodo, tai buvo koks devintas ar dešimtas „Mėnuo Juodaragis“. Tuo metu tai buvo gana metalinis renginys.
Bet neįtikėtina – atrodo, labai netolygi vertė.
Tuo metu jau visiškai bujojo kompaktiniai diskai, o kasetės buvo užmarštyje.
Nelabai tinkamu laiku… Ir kažkas lobį pasiėmė.
Ir aš žinau, kas pasiėmė. Audriui Skabardui linkėjimai (juokiasi). Ten buvo „Meressin“, „Ruination“, „Dissonance“, „Ghostorm“, „Pessimus“ iš Marijampolės demūškės. Imdavau viską, ką tuo metu kas nors išleisdavo.
Stryktelkim į Kauno laiką, minėjai, kad tik atvykus į šį miestą nebuvo laiko domėtis, kuo čia gyvena metalo gerbėjai. Net ir muzikos beveik nesiklausei. Bet, kaip sakei, ciklas apsisuko…
Taip, ir vėl užsiauginau ilgus plaukus, tik šį kartą jau šiek tiek su plike. Pradėjau vėl lankyti metalinius renginius. Taip sutapo, kad dabartinį „Lemmy“ klubo vadovą Nerijų kažkada pavežiau į vieną festivalį. Jis pakvietė užeiti. Klubas buvo tik ką įsikūręs. Lankausi ten iki šiol.
Esi ne tik lankytojas – ir kitais būdais palaikai šią vietą.
Tai per smulkūs dalykai, kad juos reikėtų viešinti. Tiesiog ką leidžia mano įmonės galimybės… Grindis pašlifuoti, suorganizuoti staliukus ar dar ką nors. Nemanau, kad tai reikšmingas indėlis. Tiesiog bandau prisidėti tuo, kuo galiu.
Nors pats nesi muzikantas, į muzikos klausymąsi žiūri labai rimtai. Ar tau tinka terminas „audiofilas“, o gal save apibūdintum kitaip?
Audiofilai klausosi, kaip groja jų technika, o melomanai – kaip groja muzika. Aš esu kažkur per vidurį. Man svarbūs abu aspektai. Jei girdžiu, kad skamba blogai, tiesiog negaliu klausytis.
Esi įsirengęs specialią erdvę muzikos klausymuisi – erdvę, švelniai tariant. Kieme stovi atskiras namas. Kaip jis atsirado?
Namuose negalėjau ne tik metalo, bet ir jokios kitos muzikos truputį garsiau klausytis. Namiškiai netoleravo. Tai buvo pirmoji priežastis. Antroji – dalyvavau įvairiuose audiofilų forumuose. Lietuviškuose dažniausiai akcentuojama pati aparatūra, o užsienio forumuose daugiau dėmesio skiriama tam, kur ta aparatūra stovi. Erdvė turi didelę įtaką visam skambesiui. Todėl dar neturėdamas labai geros ir brangios technikos pasistačiau šį namelį. Iš dalies tai buvo ir bandymas mūsų audiofilų bendruomenei parodyti, kad net ir biudžetinė įranga gali labai gerai skambėti paruoštoje erdvėje. Net šiek tiek galiu prisiimti nuopelnus, kad paskatinau tokį judėjimą. Dabar Lietuvoje yra ir kitas namelis, beveik šito kopija, ir dar kelios privačios erdvės, kurias žmonės yra specialiai įsirengę muzikai klausyti.
Kokią tavo fonotekos dalį sudaro metalas ir kokią – kiti žanrai?
Apie 20 procentų fonotekos sudaro metalas ir įvairios jo atmainos, kitaip tariant – sunkesnė muzika. Tam skirtos dvi lentynos: šiek tiek daugiau nei tūkstantis plokštelių ir dar nemažai kompaktinių diskų. Stengiuosi palaikyti ir lietuvišką sceną, perku beveik viską, kas sunkesnio išleidžiama.
Ar metalas apskritai gali būti laikomas audiofilišku žanru?
Audiofilija ir metalo muzika dažniausiai eina lygiagrečiai ir retai susikerta. Viena priežasčių – šiame žanre nėra daug tikrai audiofiliškų įrašų. Metalistams sukurti įrašą, kuriame girdėtum visus smulkius niuansus, instrumentų pozicionavimą, gylį, plotį, raišką, dažnai nėra prioritetas. Ten svarbiausia yra energija, mėsa, garsas ir jėga.
Ar klausantis per aukštos klasės sistemą metalas atsiskleidžia kitaip nei per įprastą aparatūrą?
Audiofilinė technika dažniausiai yra buitinė, neretai su lempiniais stiprintuvais, kurie prideda skambesiui minkštumo. O metalui to kaip ir visai nereikia. Atkurti šią muziką buitinėmis sistemomis gana sudėtinga. Ji geriausiai skamba per bukus ir nejautrius garsiakalbius, draskomus galingų stiprintuvų, kokioje nors didelėje salėje ar stadione. Nors, kaip minėjau, yra ir išimčių.
Šiuose tavo „maldos namuose“ vyksta perklausos ir aparatūros testavimai. Ar tokiose sesijose kada nors skamba metalas?
Taip. Tokius įrašus laikau atskirai, ne tose lentynose, apie kurias kalbėjome. Retai kas paprašo jų pasiklausyti, bet kartais pats parodau, kaip vienas ar kitas įrašas gali skambėti.
Perklausos vyksta taip: pradžioje klausomės tylių, su mikrodinamika susijusių dalykų, kurie palaipsniui garsėja. Jei iš karto pradėsi nuo didelio garso, nei protas, nei ausis visų audiofilinių niuansų nefiksuos. Turiu tam tikrą standartinį rinkinį. Pradedu nuo subtilių įrašų ir einu link didesnio garso. O pabaigoje, jei žmonės nori, visada įjungiu ką nors sunkesnio, kad suprastų – ne tik skambaliukai ar kokie du džiazo instrumentai gali gerai groti.
Jeigu šiandien vėl būtum keturiolikos – ar tikėtina, kad iš naujo atrastum metalą?
Manau, taip. Nes ir šiandien yra kam prieštarauti. Tas noras priešintis vis tiek vienaip ar kitaip nuvestų į alternatyvią pusę. Su dabartine patirtimi net klausimų nekiltų – žinočiau, ko klausytis, ką praleisti, o kur verta gilintis. Juolab kad šiuolaikiniam jaunimui viskas daug lengviau pasiekiama. Koncertų kiekis – kosminis, palyginti su mano laikais.
Kas, tavo manymu, šioje muzikoje yra tokio, kad ji vis sugrįžta į tavo gyvenimą?
Kituose žanruose randu mažiau to, ką vadinu kitapusiniais dalykais. To, kas verčia mąstyti, jausti giliai, tamsiai, liūdnai. Muzika pažadina emocinį ir filosofinį pradą, ištraukia tai, ką esi užslėpęs. Nebūtinai gerus dalykus, bet ji padeda juos išgyventi. Aišku, tą galima patirti ir su kitokia muzika, bet čia turbūt lemia tam tikras prisirišimas.
Ar metalas šiandien tau labiau nostalgija, ar vis dar gyvas atradimų laukas?
Atradimų yra, ir kiekvienas jų teikia džiaugsmą. Bet reikia pripažinti, kad jausmo neįmanoma palyginti su tuo, ką patyrei pirmą kartą jaunystėje. Tie pirmieji klausymosi momentai įsirėžia labai giliai. Atsiranda naujų talentų, ir jais džiaugiesi, bet tai vis tiek kitoks emocinis priėmimas nei anuomet. Nors ir dabar patiri džiaugsmą, patiri kaifą – atrandi naujų grupių, naujų stilių, naujų sąskambių. Viskas gyva, niekas nesustoja. Ir, manau, dar ilgai nesustos.
