Anksčiau knygeles vaikai skaitė tikriausiai parginę žąsis, tamsiais žiemos vakarais, padedant skaityti mokantiems suaugusiesiems. Kiti suaugusieji sprendė, kokios literatūros reikia vaikams.
XIX a. pabaigoje tapo aišku, kad carizmas ilgai negyvuos, todėl susidomėta ir vaikų, kuriems priklausys ateitis, auklėjimu. Atkakliausia kova vyko dėl gimtosios kalbos – svarbiausio veiksnio, perteikiančio tautos savastį. Taip pat daugeliui tuomet atrodė, kad tvirtą vaiko charakterį ir moralę gali formuoti tik religinė didaktika, skatinanti asketizmą ir nuolankumą. Tiesa, laikui bėgant šalia katekizmų bei elementorių vis dėlto ėmė rastis pirmieji grožinės literatūros daigeliai.
Visą šį unikalų vaikų literatūros gimimo, augimo ir brandos procesą geriausia atkurti ir tyrinėti išdėliojus margą ankstyvųjų knygų mozaiką. Tokią gausią senų vaikiškų knygų kolekciją sukaupęs kolekcininkas Darius Lebedzinskas Maironio lietuvių literatūros muziejuje nuo lapkričio 25 d. dalinsis ja parodoje su bibliofilijos ir literatūros žinovais, tais, kurie tiesiog mėgsta skaityti ir domisi, ką anksčiau skaitė vaikai.
1868 m. Tilžėje buvo išleistas vyskupo Motiejaus Valančiaus parašytas pirmas Lietuvoje vaikams skirtas pasaulietinis kūrinys – „Vaikų knygelė“. Pirmasis jos leidimas – vienas vertingiausių kolekcijos perlų.
Kiti trys ankstyvieji leidimai taip pat ne mažiau įdomūs, nes ženklina, knygos, kuri iki XX a. pradžios buvo vaikų gyvenimo pažinimo „elementorius“, kismą.
Pati seniausia kolekcijos knyga – 1829 metų konvoliutas. Į vieną surištos dvi knygos: „Szeszes pasakas Symona Stanewiczes…“ ir „Daynas żemaycziu…“, spausdintos Vilniuje, B. Neumano spaustuvėje.
Seniausia kolekcijos knyga – konvoliutas. Įrištos dvi knygos: „Szeszes pasakas Symona Stanewiczes žemaycze yr antras szeszes Kryžža Donalayczia lituwynynka prusa“, Vilnius, 1829 m. ir „Daynas żemaycziu / surynktas yr yszdutas par Symona Stanewicze“, Vilnius, 1829 m.
Kolekcijoje gausu kitų senų, dar XIX a. pabaigą siekiančių leidinių (iki 1905 m.) – 23 knygos), XX a. pradžios ir tarpukario knygų, žurnalų vaikams – net 637 leidiniai! Toliau kelionė laiku ir erdve paskui kolekcijos eksponatus veda už Lietuvos ribų, kur Vokietijoje 1945–1948 m. buvo išspausdintos pirmosios knygos svetur atsidūrusiems vaikams. Išeivijos knygų lobyną sudaro beveik 300 eksponatų! Dabar kolekcininkas aktyviai pildo pokario vaikų literatūros rinkinį.
Dariaus Lebedzinsko surinktos kolekcijos ekspozicija – puiki proga jas rasti vienoje vietoje. Jau visai netrukus Maironio rūmų mansardoje! O kol kas apie knygas, kolekcionavimo aistrą ir pačias mėgstamiausias knygas pasakoja pats kolekcininkas.
Apie aistrą kolekcionuoti…
Polinkis kolekcionuoti yra įgimtas. Kas turi tam trauką ir pabando, ši aistra lydi visą gyvenimą. Tai estetinį ir intelektualinį malonumą teikianti veikla, kuri niekada neleidžia pasijusti vienišam, nes visada yra kuo domėtis ir ką atrasti.
Pirmąjį lobį įgijau dar pirmose mokyklos klasėse. Senelis padovanojo pašto ženklų albumą su to meto įžymybių portretais. Tematika man nepatiko, todėl tuos ženklus keičiau man patrauklesniais su sporto ir burlaivių vaizdais. Pamenu, rinkau ir sovietinius metalinius jubiliejinius rublius. Jų ieškodamas dar vaikas apsilankiau tuometiniuose Kauno profsąjungų rūmuose, kur savaitgaliais rinkdavosi kolekcininkai, dažniausiai jau solidaus amžiaus. Man jie atrodė tokie keistuoliai… Dabar tikriausiai ir pats toks esu! O rinkdamas kramtomosios gumos popieriukus įgijau pirmus mainymo ir derybų įgūdžius, kurie yra kiekvieno kolekcionieriaus gyvenimo dalis.
Vaikiškų knygų trauka…
Vieną 2015 m. dieną antikvariate pamačiau pluoštelį tarpukario vaikiškų knygelių. Pavartęs iš karto supratau, kad man jų reikia. Taip viskas ir prasidėjo. Ne kartą galvojau, kodėl būtent vaikiškos, juk ten knygų buvo įvairių. Atsakymą randu savo paties vaikystėje. Buvau vienturtis, aplink nebuvo daug vaikų, todėl knygos tapo mano gyvenimo dalimi. Mama pasodindavo mane tarp knygelių, galėjau jas vartyti ir skaitinėti visą dieną…
Eksponatų medžioklė…
Knygas kolekcionuoju šešerius metus – tai trumpas laiko tarpas. Turiu pagalbininkų, kurie knygų ieško visame pasaulyje. Jie apvažinėjo mūsų išeivijos organizacijas, kolekcininkus. Taip daugybė knygelių atkeliavo iš JAV, Vokietijos, net Australijos.
Kam taip toli ieškoti? Tiesiog Lietuvoje vaikiškos knygos dažniausiai suskaitytos, jų mažiau išlikę, pasiūla itin ribota. Bet ir čia randu jų antikvariatuose, net vienuolynuose. Kartais žmonės parduoda visą šeimos biblioteką, tad labai apsidžiaugiu, kai mane pakviečia pasiieškoti įdomybių. Lietuvoje turime kelis aukcionus. Juose, žinoma, azartas ima viršų ir sumokėta kaina ne visada yra racionali. O paskutiniais metais prekyba sparčiai persikelia į internetą.
Knygų vertė…
…dažniausiai nustatoma pagal kelis aspektus ir nebūtinai senesnė yra brangesnė, svarbu, kad yra reta. Todėl žiūriu į tiražą ir kiek jų yra išlikusių bibliotekose, teiraujuosi kolekcininkų, ar yra matę. Turiu ne vieną knygelę, kurios nerasite net Lietuvos nacionalinėje Marwtyno Mažvydo bibliotekoje, jų nėra bibliografijose. Kartais tiesiog supranti, kad apie tokios knygos egzistavimą niekas net nežinojo. Tai kolekcininko laimė!
Taip pat yra knygos, kurios buvo naikinamos. Visi žinome apie spaudos draudimo laikotarpį. Jas renka ne vien vaikiškų knygų kolekcininkai, todėl ir kaina yra aukšta. Antrojo pasaulinio karo pradžioje dėl ideologinių priežasčių buvo tiesiog sunaikintas visas tiražas. Džiaugiuosi, kad turiu keletą tokių knygelių, kurias kažkas vis dėlto sugebėjo paslėpti.
Kitas svarbus parametras – kokybė. Tarpukariu knygelės dažnai leistos ant prastesnio popieriaus, neturi kieto viršelio, gležnutės, todėl ir išsilaikė blogai. Jeigu istorinės ar religinės knygos garbingai prastovėjo retai teatverstos bibliotekose, tai vaikai savąsias tiesiog suskaitydavo.
Ar kolekcija kada nors baigiasi?..
Branduolyje turi būti perliukai – unikalūs eksponatai, kurie gerai atspindi kolekcijos temą. Nors tokių turiu nemažai, akiratyje dar yra ne viena knygelė, ypač iš XIX a., kurią norėsis surasti. Žinoma, kolekcija turi pasakoti įvairias istorijas, todėl mąstydamas apie būsimų parodų temas, sąrašą tikslingai pildau. Dėkoju visiems, kurie mane palaiko ir padeda surasti knygų.
Dalintis…
Tik pradėjęs supratau, kad savo kolekcijomis norėsiu dalintis. Kolekcionavimas yra ir vienas būdų įprasminti savo gyvenimą, jei sukauptos vertybės pasiekia žmones ir tyrinėtojus. Dauguma privačių kolekcijų yra išardomos, o man savąsias norisi išsaugoti, susisteminti ir gal net perleisti kitiems, kad toliau globotų.
Manau, ateityje manęs laukia ir muziejinė veikla. Leidžiu sau pasvajoti apie pasakų namus, kuriuose savo vietą atrastų senųjų pasakų muziejus ir naujų vaikiškų knygų skaitykla, vyktų edukaciniai renginiai šeimoms.
—
Paroda Maironio lietuvių literatūros muziejuje – nuo lapkričio 25 d.
