Gegužę, minėdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, vis grįžtame prie klausimo, ką šiandien reiškia žodžio laisvė – ne tik istoriniame, bet ir kasdieniame kontekste. Informacijos pertekliaus laikais knyga vis dar išlieka viena iš nedaugelio erdvių, kuriose galima sustoti, atsikvėpti ir išgirsti kitą balsą.
Šių minčių vedama užsuku į Kauno „mėlynąjį medinuką“ – knygyną „Kolibris“, kuriame mane pasitinka jo siela ir bendrasavininkė Jolanta Malakauskienė. Apsuptos knygų leidžiamės į pokalbį apie jos santykį su knygomis, patį knygyną ir jo laisvę, išrankų skaitytoją ir „Kauno literatūros savaitę“.
Jolanta, šiandien esate knygyno „Kolibris“ bendrasavininkė, tačiau kiekvienas kelias turi savo pradžią. Ar knygos visada buvo jūsų gyvenime? Kaip atkeliavote iki „Kolibrio“?
Jeigu knygos mano gyvenime būtų atsiradusios tik su „mėlynuoju nameliu“, greičiausiai apskritai nebūtų atsiradusios. Knygos buvo su manimi, kiek tik save prisimenu. Mano laisvalaikis ir draugai buvo knygos, į skaitymą iškeisdavau net kiemo žaidimus. Toks jausmas, kad knygos mane užaugino.
Apie knygyną pradėjau galvoti maždaug prieš penkerius ar šešerius metus, dar prieš atsirandant „Kolibriui“. Mane vis labiau pradėjo varginti tai, ką rasdavau Kauno knygynuose, – vis daugiau vietos ten užimdavo vadinamosios lydinčios prekės: žaislai, kanceliarija, gertuvės, žvakidės, o knygų pasirinkimas, ypač geros literatūros, atrodė, vis mažėjo.
Tuo metu pagrindinę vietą gyvenime užėmė kiti dalykai – auginau mažus vaikus. Galiausiai ryžausi sukurti nedidelį internetinį knygyną, kurį laikiau savo hobiu. Beveik tuo pačiu metu Kaune atsidarė ir fizinis „Kolibrio“ knygynas. Tuomet net apsidžiaugiau – atrodė, kad pagaliau atsirado tai, ko trūko, tačiau kartu supratau, kad tai nišinė sritis, vieta, į kurią neateis masinis pirkėjų srautas, todėl dar vienam nepriklausomam fiziniam knygynui neliko poreikio.
Ilgainiui, įvertinusi situaciją, uždariau savo internetinį knygyną, o 2022 metų liepą įstojau į filosofijos magistro studijas, kurių metu susipažinau su dėstytoju Viktoru Bachmetjevu, „Kolibrio“ įkūrėju. Studijas baigiau 2024 metais, tuo metu pasklido žinia, kad „Kolibrio“ likimas kabo ant klaustuko. Viktoras grįžo už prekystalio su idėja, kad atidirbs paskutinius mėnesius ir knygyną uždarys, bet galiausiai „Kolibrio“ jam pagailo. Tada susisiekė su manimi ir pasiūlė jį perimti.
Tad knygos neatėjo į mano gyvenimą su „Kolibriu“, viskas įvyko atvirkščiai – „Kolibris“ atėjo į mano gyvenimą su knygomis.
Užsiminėte, kad knygos lydėjo nuo pat vaikystės. Kas jus formavo kaip skaitytoją?
Niekada apie tai negalvojau, bet, matyt, manęs netenkino, kas siūloma bendroje rinkoje ar didžiuosiuose knygynuose. Greito vartojimo literatūros atsiskaičiau dar paauglystėje. Ilgainiui atsirado poreikis iš knygų pasiimti daugiau – ne tik užversti paskutinį puslapį ir iš karto imti kitą knygą, bet sustoti, pagalvoti, išsinešti klausimą. Aš noriu skaityti literatūrą, kuri pristabdytų, leistų pabūti pauzėje, pagalvoti apie tai, apie ką dienos bėgime nė nesusimąstai.
Knygos man tapo būdu geriau suprasti žmones ir aplinką, plėsti ne tik literatūrinį, bet ir gyvenimo žodyną. Galų gale – lavinti skonį, tapti išrankesnei ne tik literatūrai, bet ir apskritai gyvenime.
Ar prisimenate pirmąją knygą, kuri jus taip sustabdė – privertė pabūti pauzėje?
Tai nutiko dar pradinėse klasėse. Labai gerai prisimenu tą knygą – Astridos Lindgren „Ronja plėšiko duktė“. Suvokiau, kad geros mergaitės įvaizdis nebūtinai atitinka realybę, o „bloga“ mergaitė – nebūtinai piktavalė ar blogos širdies. Ronja buvo maištininkė, lyg laukinė, bet vidumi – labai šviesi. Pirmąkart pamąsčiau, kad elgesio normos, kurių buvo mokomos mergaitės 8–9 dešimtmečiuose, nebūtinai atspindi tikrąjį žmogų.
Ši knyga buvo mano sąmoningo skaitymo pradžia. O maištaujančių, nepasiduodančių uniforminiam standartui mergaičių istorijos lydi visą gyvenimą, dabar tokias knygas perku ir savo vaikams, ypač dukroms.
„Kolibris“ taip pat dažnai išskiriamas kaip kitoks knygynas – tiek erdve, tiek knygų asortimentu. Kiek pirminė knygyno vizija kyla iš jūsų, kaip skaitytojos, asmeninės patirties? Kaip ją apibūdintumėte?
Labai egoistinė, tiesą sakant, – atliepti tokių pačių skaitytojų, kaip aš, poreikį. Tų, kurie ieško knygose daugiau, yra išrankesni. Kalbant apie knygyno ateities viziją – man labai svarbu, kad jis išliktų toks, koks yra, nepriklausomai nuo to, kas neš jo vėliavą. Matau jį kaip mažą, užsispyrusį išlikti kitokiu – išrankų knygyną išrankiam skaitytojui.
„Nepriklausomas“ – terminas, kuris šiandien skamba ir kaip vertybinė pozicija. Jums tai labiau laisvė ar atsakomybė?
Sakyčiau, kad viskas kartu. Laisvė visada yra atsakomybė, nesvarbu, kokiame kontekste. Kai turi laisvę rinktis ir priimti sprendimus, kartu visada neši ir jų pasekmes. Kai nesi laisvas, sprendimų nepriimi – vadinasi, ir atsakomybės neprisiimi. Tiems, kuriems atsakomybė baugi, dažnai nereikia ir pačios laisvės – jie renkasi aiškias instrukcijas, žino, ką turi daryti, ir tiesiog atlieka funkciją.
Kalbant apie knygyną, nepriklausomumas man reiškia tai, kad nėra tinklo, nėra grandinės, nėra viršesnio sprendimo priėmėjo. Aš pati nusprendžiu, kokias knygas užsakyti, kiek jų užsakyti, už kokią kainą parduoti. Tinkliniame knygyne tokios laisvės neturėčiau, bet tada ir nereikėtų galvoti nei apie kainodarą, nei apie rinkodarą. Jei „Kolibris“ taptų tinklo dalimi, galbūt dar kuriam laikui išliktų pavadinimas ar vieta, bet knygynas greitai prarastų savo veidą.
Viename interviu esate minėjusi, kad knygininkas yra geriausias influenceris. Ar knygininkas formuoja skaitytojo skonį, ar dažniau jį atliepia?
Yra žmonių, kurie ateina labai aiškiai žinodami, ko ieško – kartais net su konkrečiais sąrašais. Bet yra ir tokių, kurie ateina ir sako: „Noriu skaityti, bet nežinau ką.“ Ir tada jau knygininko vaidmuo tampa labai svarbus. Tokiu atveju mano užduotis – išsiaiškinti, kas žmogui patiko anksčiau: paprašau įvardyti kelias paskutines skaitytas knygas, kurios paliko įspūdį, ir iš to bandau suprasti kryptį, ką galėčiau pasiūlyti.
Turiu laisvę siūlyti tai, kuo pati tikiu, – man nereikia laikytis pardavimų planų ar „privalomų“ knygų. Bet kartu tai ir didelė atsakomybė, nes turiu gerai žinoti, ką siūlau.
Kartais būna ir taip, kad skaitytojai patys „atneša“ knygas – parodo, ko trūksta. Kita vertus, dažnai kreipiasi ir autoriai, ypač mažiau žinomi, siūlydami savo knygas. Ne visiems galiu pasakyti „taip“. Ne dėl arogancijos, o todėl, kad visada svarstau – ar ši knyga iš tiesų tinka „Kolibriui“.
Nuo „Kolibrio“ laisvės pereikime prie „Kauno literatūros savaitės“, jau šeštus metus vykstančio literatūros festivalio, kuriame aktyviai dalyvaujate – ir ne tik „Knygų laisvės“ dienoje.
Man atrodo, kad tokie festivaliai grąžina miestui gyvybę. Kiekvieną kartą pagalvoju apie laikus, kai Laisvės alėjoje dar veikė tikrieji bukinistai – jų šiandien man labai trūksta. „Knygų laisvės“ diena man yra trumpas sugrįžimas prie to, kai knygos vėl persikelia į gatves, o kartu su jomis atsiranda ir gyvybės kibirkštis žmonių akyse. Ir tų, kurie prekiauja, ir tų, kurie skaito.
Tokie renginiai sukuria retą galimybę susitikti visai knygų bendruomenei – skaitytojams, rašytojams, leidėjams, prekiautojams. Ir tai nėra vien prekyba. Tai žmonės, kurie iš tikrųjų žino, ką siūlo, kurie patys skaito, domisi, supranta knygas. Man atrodo, kad tokie susitikimai ir kuria gyvą literatūros lauką mieste.
Mąstydami apie tai, ką festivalis duoda miestui, natūraliai prieiname ir prie paties skaitytojo. Ką, jūsų manymu, tokie renginiai duoda jam?
Manau, tai pretekstas išeiti iš to savo narvelio, kuriame skaitai vienas, sutikti panašiai mąstančius žmones, rašytojus, vertėjus, leidėjus. Tai galimybė atrasti vieniems kitus. Užsimezga naujos pažintys, draugystės, vyksta neformalus bendravimas, kuris kartais virsta ir labai konkrečiais bendrais darbais. Būtent čia gimsta tikroji kultūrinė dinamika. Kartais pagalvoju – jei tai būtų kasdienybė, ar mes vis dar ateitume į tokius renginius kaip į šventę? Tas retas susitikimas ir sukuria šventę. Dabar bent jau kasmet turime ko laukti.
Kaip manote, ar Kaunui reikia daugiau tokių literatūros festivalių?
Šis festivalis jau seniai išsiplėtė už vienos savaitės ribų. Tie, kurie domisi, tai puikiai žino – pavyzdžiui, Maironio literatūros muziejuje kas mėnesį vyksta „Kauno literatūros savaitės“ klubo susitikimai, rengiami ir skaitymai Šeteniuose. Galbūt nėra nuolatinės „muginės“ atmosferos ar intensyvaus susitikimų ritmo, bet veiklos išsibarsčiusios kalendoriuje. Ar reikia daugiau festivalių? Galbūt pakanka to, kas yra, – labiau reikia didesnio įsitraukimo ir noro dalyvauti. Jei pradėsime dauginti vien tam, kad daugintume, labai greitai persisotinsime patys ir persotinsime skaitytoją.
Sugrįžkime prie asmeninio santykio su „Kauno literatūros savaite“. Ko pati labiausiai laukiate šių metų programoje – kaip partnerė ir kaip skaitytoja?
Kaip skaitytoja labiausiai laukiu atvykstančios italų rašytojos Violos Ardone. Nors jos knygomis „Kolibryje“ neprekiaujame, man ji labai įdomi. Ir čia noriu padėkoti jos vertėjai, kuri moka labai intriguojančiai pristatyti autorę. O kaip festivalio partnerė labiausiai laukiu „Knygų laisvės“. Labai tikiuosi, kad šiemet oras mus lepins. Tačiau net jei oro sąlygos ir neleis išeiti prekiauti, vis tiek ateisiu: pamatyti žmones, susitikti, pasisveikinti. Galbūt net pakviesti sušalusius į „Kolibrį“ puodelio arbatos. Planuoju lankytis ir kituose renginiuose – turiu ambiciją prekiauti festivalio svečių knygomis, nors fiziškai visur dalyvauti, žinoma, neįmanoma.
