Kaune esama vardų, kurie seniai išėjo, bet niekur nedingo. Jie nebekyla į sceną, tačiau vis dar pasirodo – ant marškinėlių, pokalbiuose, kitų grupių garsuose, perleidžiamuose įrašuose, retrospektyvinėse parodose. „Anubi“ – vienas tokių vardų. Jo kūrėjo Martyno Meškausko palikimas iki šiol veikia ne kaip archyvas, bet kaip gyva įtaka.
Martyno Meškausko portretas. Aut. Iza Carlucci.
Žmogus – mitas
Martynas Meškauskas gimė 1974 m. Kaune, gyveno Gričiupio ir Žaliakalnio sandūroje, Rimvydo gatvėje. Žinojome, net kuriame name, nes augome netoliese, o Martynas tuo metu jau buvo legenda. Ir nors daugeliui, susijusių su metalu, ypač su juoduoju, jis yra viena svarbiausių šios scenos asmenybių, tačiau „Anubi“ ir kita muzika nebuvo vienintelis jo kūrybinis kelias. Nebuvo net pagrindinis, nors pogrindyje ir geriausiai žinomas.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. balandžio numeryje „Metalas“)
Menininkas užaugo kūrybiškoje aplinkoje – dailininkės, tekstilininkės Rūtos Meškauskienės ir architekto Juozo Meškausko šeimoje. Rašydamas šį tekstą lankausi jų namuose, norėdamas suprasti, kaip formavosi legendinė Lietuvos metalo scenos asmenybė. Užtenka apsižvalgyti aplink: kruopščiai prižiūrėtų namų sienas dengia tapybos, grafikos, stiklo kūriniai. O mane pasitinka nuoširdžių, jautrių ir kuklių žmonių pora, kruopščiai sauganti sūnaus kūrybinį palikimą ir atvirai besidalinanti atsiminimais su nepažįstamuoju.
Martyno mama – M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė. Gimusi ir augusi sostinėje, tačiau gavusi paskyrimą dirbti Kaune, tuometiniame „Litekso“ tekstilės fabrike Karmelitų rajone. Suradusi meilę, todėl čia ir likusi. Tėtis dirbo Miestų statybos projektavimo institute. Tarp jo paties paminėtų darbų – dab. Ruklos karinis miestelis, žymus blokuotų namų kvartalas Aukštutiniuose Kaniūkuose, taip pat policijos komisariatas Marijampolėje. Abu tėvai žavi savo erudicija ir ramybe, puikiu skoniu, prižiūrėtu ūkiu.
Baigęs pradinę mokyklą Kauno centre, dab. „Aušros“ gimnazijoje, kur jau buvo sustiprinta menų kryptis, Martynas įstojo į J. Naujalio menų mokyklą. Čia pradėjo skleistis kūrėjo talentas: tėvai parodė išsaugotus bene pirmuosius 11-mečio Martyno sukurtus darbus „Miestoprojekto“ darbuotojų vaikų parodai. Vėliau, kaip įprasta, jis išvyko studijuoti į Vilnių. Ten baigė Vilniaus dailės akademijos grafinio dizaino bakalauro ir magistro studijas.
Taigi Martynas pirmiausia buvo vizualaus meno kūrėjas. Kauniečio biografijoje – dešimtys, jei ne šimtai, grafikos ir tapybos kūrinių. Per 28-erius gyvenimo metus jis sudalyvavo net 26 parodose, eksponavo darbus Belgijoje, Čekijoje, Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Latvijoje, JAV. Be to, sukūrė logotipų ir iliustracijų užsienio muzikos grupėms, žurnalams, albumams. Taip pat kuravo visą „Anubi“ konceptualiąją liniją: logotipą, albumų viršelius, bukletus, plakatus, tekstus ir kt. medžiagą.
Gražus ir nejaukus mikrokosmosas
Iki tragiškos žūties Martynas Meškauskas paliko daugiau kūrybos, nei kiti sukuria per visą gyvenimą. Kaip sako artimieji, dažnai sūnų tekdavo net vyti nuo darbo stalo, nes prie jo praleisdavo visą savo laiką. Daugybė jo darbų – išlikę ir vis dar puošia tėvų namų sienas, draugų namus. Prieš 20 metų išleistas ir išsamus kūrybos katalogas, kurį sudarė žinoma menotyrininkė, meno kritikė, doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė.
Ryškiausias ir įsimintiniausias, bent man, jo kūrybos etapas, išsiskiriantis savitu stiliumi ir technika, – medžio raižinių spaudų serija, atpažįstama ir „Anubi“ albumų viršeliuose. Tiesą pasakius, iki šio teksto labiausiai su jais ir siejau M. Meškausko kūrybą, neįsigilinęs ir nematęs, kad šalia to – dar ir daugybė tapybos darbų, skaičiumi gal net lenkiančių grafiką.
Pasak menotyrininkų, Martyno Meškausko ikonografija, vaizdinių pasaulis didžia dalimi suformuotas belle époque, art nouveau, XIX–XX a. sandūros meninių idėjų. Aš įžvelgčiau ir neišvengiamą lietuvių liaudies meno įtaką, taip pat lietuviškų knygų iliustracijų, atliktų iškiliaspaudės grafikos technika, bruožų.
Paprastai šnekant – Martyno kūryba tamsi. Tai buvo ne fasadas, o visa kūrybinė struktūra, ne dekoracija, o mąstymo būdas. Jis kūrė mikrokosmosą, kuriame grožis ir nejaukumas veikė kartu, o simbolis buvo svarbesnis už paaiškinimą. Jį traukė ne viena tema, o ištisas laukas: ritualai, mirtis, simboliai, senieji kultai. Jis aiškino mastabos reikšmę, kalbėjo apie Setą, Anubį, mėnulio trauką, prieblandą ir pilnatį ne kaip apie atsitiktines paaugliškas ir pretenzingas metaforas, o kaip apie tikrą kūrybinės energijos šaltinį.
Paklausti, iš kur Martynas sėmėsi idėjų vizualiesiems menams, tėvai gūžteli pečiais: „Tikriausiai iš muzikos.“Kaip teigia jį pažinojusieji, jis itin domėjosi mirties tematika. Metalo enciklopedininkas Martynas Vaškevičius-Odium papildo: metalo muzika ir ideologinė jos pusė neatskiriama nuo mirties temos – didžioji dalis požanrių ir postilių, tiesiogiai ar ne, yra apie mirtį, gyvenimo laikinumą ir susijusius reiškinius. Ypač juodasis metalas – apie dvasinę gyvenimo ir mirties pusę, pomirtinį pasaulį.
Tėvai prisimena, kad Martynas aktyviai domėjosi Lietuvos istorija. Ne veltui ir jo ankstyvoji kūryba mena lietuvišką tautodailę. Tai atsispindėjo ir muzikoje – bene visi „Anubi“ tekstai buvo lietuviški. Jis nepataikavo užsienio auditorijoms, išlaikė išskirtinumą, tapatybę. Galiausiai tai suveikė – kauniečių (ir vilniečių) grupė gavo geriausią leidybinę sutartį su užsienio leidykla tuometiniame pogrindyje. O gal ir dabartiniame. Ir ne tik pogrindyje, o visoje Lietuvos scenoje.
Tėvai mini ir kitą įtakų šaltinį – filosofiją. Jaunas kaunietis pradėjo ja domėtis dar paauglystėje, ir tai ryškiai atsispindi kūryboje. Žinoma, kad jis skaitė Nietzschę, kiti pastebės Heideggerio ar Sartreʼo minčių. Architektas J. Meškauskas pastebi, kad sūnaus bakalauro darbas vadinosi „Esybes persmelkiantis nerimas“. Galiu lažintis, kad už to slypi ne viena perskaityta knyga.
Radikali kalba ir atmosferos keistumas
Ieškant Martyno Meškausko minčių ir nuotraukos be sceninio makiažo, daugiausia pasako ne tvarkingai surašytos kartotinės biografijos, o seni interviu. Bene visi zinai, kuriems grafikas ir muzikantas davė interviu, yra skaitmenizuoti jo draugų, todėl pavyko gauti kopijas. Tačiau juos reikia skaityti atsargiai. To meto metalo pogrindžio kalba – tyčia radikali. Visgi būtent toje teatrališkoje kalboje ryškiausiai matyti keli pastovūs bruožai – nepakantumas banalumui, reiklumas sau, alergija paviršiui.
Kaip yra sakęs pats kūrėjas, jis neieškojo tiesioginių įtakų, nes per didelė įtaka nuveda į šalį, o svarbiausia – atrasti savą kelią. Tačiau net tada, kai jo kalba perdėta ir griežta, jaučiasi ne poza, o kūrėjo pamatinės vertybės ir užtikrintumas – menas turi būti intensyvus, tankus ir nuoseklus. Kūryba yra visuma.
Pokalbiuose Martynas taip pat vis grįžta prie nuostatos, kad muzika turi veikti ne tik ausį. Jis kalba apie „specialią muziką“, kurią klausytojas galėtų ne tik išgirsti, bet ir pajusti. „Anubi“ išties paklojo pamatus naujam reiškiniui – avangardiniam juodajam metalui. Jo tikslas ne vien tiesmuka energija, pyktis ar pasipriešinimas, bet ir dvasinė kelionė. Išreikšta ir tekstais, ir eksperimentine, kreiva garsine estetika.
Tai nebūtų pavykę uždaram fundamentalistui. Tarp Martyno rekomenduojamų kūrėjų minimi ne juodojo metalo klasikai, bet Diamanda Galás ir „Skyclad“. Ši detalė primena, kad Martynas nebuvo žanro kalinys. Jis ieškojo ne vadovėlinių tiesų, o atmosferos ir ypač – keistumo. Todėl ir jo paties kūryba – ne paklusnus sekimas, o savito meno pasaulio paieška.
Zinai taip pat leidžia pažinti jo kūrybinį temperamentą. Keliuose interviu išsakytos mintys, kad kūriniai formuojasi pamažu, studijoje ieškant, perdirbant, kylant aukščiau nei buvai. Kartu matyti daug nepakantumo scenos paviršutiniškumui ir tiems, kurie nesupranta nei šaknų, nei esmės. Martynas buvo labai reiklus sau – maksimalistas, kuriam kūryba turėjo būti išgyventa, o ne suvaidinta.
Vis dėlto jo taip paprastai neapibūdinsi kaip niūraus ar uždaro žmogaus. Vartant tėvų saugomus fotoalbumus susidaro visiškai ne toks įvaizdis. Daugeliui metalistų tikriausiai būtų nesuvokiama, kad Martynas žengė net ir podiumu – kaip modelis pristatė gero draugo Raimundo Pečiulio, iki šių dienų aktyviai saugančio mirusio bičiulio atminimą, mados kolekciją. Šalia podiumo, kaip konceptualiai papildanti dalis, eksponuoti ir M. Meškausko grafikos darbai.
Nutrūkę darbai ir koža auksiniuose rėmuose
2002 m. kovo 30 d. Martynas su pusbroliais išplaukė į lašišų žvejybą Mičigano ežere ir nebegrįžo. JAV pakrančių apsauga paiešką vykdė daugiau nei dvi paras, bet vėliau nutraukė, nurodydama, kad nebeliko pagrindo manyti, kad trys vyrai išgyveno. Kas atsitiko – niekas nežino ir jau niekuomet nesužinos.
Kaip minėjo artimieji, laivas, kuriuo jie plaukė, buvo patikrintas, giminaičių naudojamas daugiau nei dešimtmetį ir niekuomet nesukėlęs problemų. Oro sąlygos buvo geros. Tikėtina, kad esant toli nuo kranto nustojo veikti laivo variklis. Antroji diena, suprastėjus oro sąlygoms, prasidėjus audrai, galėjo būti lemtinga – laivas apvirto, o vyrai paskendo lediniame vandenyje. Kūnus vėliau išplovė bangos. Martynas galiausiai palaidotas Kaune, Romainių kapinėse.
Darbai, publikuoti Martyno Meškausko kūrybos kataloge (sud. Ramunė Rachlevičiūtė, Vilnius, 2006)
Martynas Meškauskas turėjo kuo džiaugtis – „Anubi“ tapo viena pirmųjų lietuviškų grupių, pramušusių kelią į tarptautinę sceną. Su italų avangardinio metalo bastionu „Code666 Records“ buvo pasirašyta net 4 albumų sutartis, kuri Kaune užgimusį projektą būtų įtvirtinusi Europoje.
Prieš pat mirtį Lord Ominous, kaip scenoje buvo žinomas M. Meškauskas, leidybinę kompaniją informavo, kad albumo „Vienaakio senio apžavai“ kompozicija baigta ir po vasaros grupė albumą įrašys studijoje. Martynas spėjo nutapyti ir du albumo viršelius, pristatė juos parodoje Čikagoje.
Iki tol dar spėta įrašyti ir dalį mini albumo „Sielų pirklys“. Jo demo versiją Martynas spėjo išgirsti telefonu prieš pat lemtingą dieną. Galiausiai šis darbas su išlikusiais Martyno vokalo įrašais pabaigtas po daugiau nei 20 metų ir pristatytas neseniai praūžusios Vilniaus knygų mugės metu. Tai tik dar vienas kauniečio kūrybos aktualumo įrodymas. Albumą pabaigė tuomečiai Martyno kūrybiniai partneriai – Evaldas Babenskas-Sadlave, Dovilė Staniulionienė-Lady Sleep ir kiti.
Pastaroji Martyno Meškausko vizualiojo meno kūrinių paroda įvyko prieš dešimtmetį, legendiniame Vilniaus „Kablyje“, per festivalį „Armageddon Descends“. Tąkart man pavyko įsitikinti kūrėjo talentu. Dabar tokia retrospektyvinė paroda vėl organizuojama – tik ne Lietuvoje, o Niujorke. Tikiuosi, kad bus perleidžiamas ir grafiko kūrybos katalogas.
Na, o visi norintys bent kiek prisiliesti prie šios asmenybės atkreipkite dėmesį į klubo „Lemmy“ sienas Kaune. Ten, iškilmingoje vietoje, auksiniuose rėmuose kabo Martyno Meškausko odinė striukė – savotiškas Lietuvos metalo Šventasis Gralis. Ar turime daugiau tokių? Tikrai neprisimenu jokio kito metalo scenos atstovo, kurio rūbas būtų tapęs istoriniu artefaktu, saugomu Lietuvos metalo muzikos mekoje, Kaune.
