Viskas prasidėjo nuo „Metal Hammer“, kurį 1994-aisiais iš Berlyno parskraidino tėtis. Iš viršelio liūdnai žvelgė tų metų pavasarį iš gyvenimo pasitraukęs grunge karalius Kurtas Cobainas. Kadangi tada buvau dešimties metų ir klausiau švelnesnės muzikos, žurnalas pernelyg nesuintrigavo.
Fast forward, ir man jau trylika. Pusseserė per savo šešioliktą gimtadienį paleidžia „Nirvanos“ „Rape me“ – mažesnioji pusseserė su savo minkštais žaisliukais linguoja į taktą. Apie ką tiksliai jis čia dainuoja – nė viena nesuprantam, bet daina sminga tiesiai į širdį, o vėliau išsiaiškinu ir atlikėjo tapatybę – tai liūdnojo veido riteris, žvelgiantis į mane iš to importinio žurnalo viršelio.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. balandžio numeryje „Metalas“)
Grungeʼo greit nebepakanka, norisi kažko sunkiau. Keliauju į Laisvės alėją. Kažkur ten, Laisvės al. ir Mickevičiaus g. kampe, nedidelėje garso įrašų parduotuvėje, nusiperku „Metallicos“ kasetę „Reload“. Neoriginalią. Originalius įrašus pardavinėjo „Bomboje“ šalia savivaldybės. Bet, kaip jau kadaise viename iš interviu šiam žurnalui minėjo jos darbuotojas ir siela Vaidas, originalių įrašų kainos tuomet paaugliams buvo kosminės.
Svarbu prisiminti, kad internetas išgyveno kūdikystę ir prieinamas taip pat buvo nedaugeliui, o noras sužinoti ir išgirsti daugiau ir sunkiau, ypač kai tau keturiolika, buvo didžiulis. Čia didžiulę paslaugą sunkesnės muzikos gerbėjams padarė toks Kauno radijas „Tau“ ir du iniciatyvūs metalistai – Nerijus ir Aleksandras. Jiedu vedė laidą „Sunkusis pirmadienis“. Laida buvo transliuojama vėlai vakare ir, nepaisydama to, kad kitą rytą reikės keltis į mokyklą, nekantriai laukdavau jos pradžios su kasetiniame magnetofone paruošta tuščia kasete, jei panorėsiu kokį gabalą įsirašyti. Nerijus ir Aleksandras smarkiai praplėtė muzikinius klausytojų horizontus ir padėjo, ypač turėjusiems mažiau resursų, susipažinti su įvairiausiomis metalo grupėmis. Jų dėka perklausiusi nemažai kūrinių, galėjau planuoti tolesnes savo kišenpinigių investicijas. Net ir piratiniai įrašai šį bei tą kainavo! Pirkti aklai būtų buvusi prabanga.
Viena tokių vietų, kur galėjai peržvelgti katalogą ir užsisakyti norimos grupės įrašą, buvo dabar jau dulkėmis virtusiame „Merkurijuje“. Ten kasetėmis prekiaudavusio vyro būdavo galima paprašyti ir rekomendacijų. Kartą angeliško veido draugei išsirinkus, jos žodžiais tariant, „kažkokį satanistinį metalą“, atsakingasis pardavėjas bandė atkalbėti ir pasiūlyti ką nors švelnesnio.
„Merkurijus“ traukdavo ne tik jaunuosius metalistus ir ne tik dėl muzikinius norus pildančio krikštatėvio. Perėjęs dešinėje pusėje esantį „tuneliuką“ patekdavai į kiemelį, kuriame buvo kioskelių, parduodančių po vieną cigaretę. Tas vidinis kiemelis buvo ir šokių muzikos gerbėjų pasisėdėjimo vieta toliau nuo teisiančių suaugusiųjų akių. Kas gi gali būti patogiau už kartais gal ir sąmoningai neprimatančią pardavėją ir centus kainuojančią cigaretę, kai tau penkiolika ir neturi pinigų visam pakeliui?
Vis dėlto metalistai ir pankai tuo metu labiau rinkdavosi senamiestyje. Geriausia vieta pasisėdėjimams, pokalbiams ir palinkėjimų į užrašų knygeles rašymams buvo prie Nemuno, o jei konkrečiau – prie budkės. Keista, kad ir šiandien tiksliai nežinau, kas toji budkė, prie kurios rinkdavomės. Gal Nemuno vandens lygio stebėjimo stotelė? Bet labiausiai turbūt metafizinis reiškinys, simbolis, paralelinis pasaulis, kuriame galima pabūti su bendraminčiais.
Deja, pasisėdėjimus retkarčiais sudrumsdavo forsai, dar žinomi urlaganų, o vėliau marozų vardu. Tai treninguoti jaunuoliai skustomis galvomis, kurie jausdavo poreikį priekabiauti prie ilgaplaukių vaikinų, akivaizdžiai neatitinkančių jų vyriškumo normų. Merginoms kliūdavo rečiau, bet ne vienai kerzus avinčiai, grandinėmis žvanginančiai ir odiniu paltu ar švarku vilkinčiai yra tekę išgirsti klausimą: „Ei, žiurke, mergų nematei?“
10 dešimtmetis, Lietuvos formavimasis atgavus nepriklausomybę, buvo ryškus, agresyvus ir staigiai kintantis. Ne visi spėjo pajusti, suprasti ir įšokti į laisvės traukinį. Kai kam norėjosi palaikyti „tvarką“. Dabar odiniai baikerių švarkai parduodami visose populiariose drabužių parduotuvėse. Jau gerus dešimt metų pačių įvairiausių spalvų ir formų kerzai neišeina iš mados. Vilkėdamas gatvėje odinį paltą nieko nenustebinsi ir niekas nebeapmėtys akmenimis (o 1999-aisiais būtų apmėtę).
Anuomet alternatyvaus stiliaus lobių buvo galima rasti dėvėtų drabužių parduotuvėse, „Armijai ir civiliams“ arba pasikuitus tėvų spintoje, tad, norint susikurti gerą įvaizdį, tekdavo pasitelkti išradingumą, o dažnai ir „pasidaryk pats“ principą. Štai kartą draugė atidarė buto duris avėdama baltomis šlepetėmis, ant kurių dailyraščiu buvo užrašiusi MANOWAR.
Marškinėlių ar džemperių su mėgstamos grupės ar atlikėjo atvaizdu galėjai rasti turguje, bet ten dominavo jau pernelyg meinstryminėmis laikomos „Nirvana“ ir „Metallica“, nors kartais galėjai rasti ir tokios klasikos kaip „Entombed“. Ištisus metus taupiau ir, nuvykusi į sostinę – jei atmintis neapgauna, į Zarazzos parduotuvėlę, – įsigijau „Cradle of Filth“ džemperį. Drauge su ilgu rudu odiniu paltu, nugvelbtu iš draugės, bei martensais iš dėvėtų, jis darė mane nenugalimą. Marozų užgauliojimai gatvėje atsimušdavo į tikro metalo šarvus.
Be budkės, kuri puikiai pasitarnaudavo šiltuoju metų laiku, metalistai rinkdavosi ir legendiniuose Kauno baruose, kurių, deja, jau nebeliko. Visi jie, kaip ir priklauso, –senamiestyje. Daugeliui milenialsų puikiai pažįstama B.O., arba „Boškė“, gyvavusi Muitinės gatvėje, M. Daukšos gatvėje buvusio Mažojo teatro baras „Suflerio būdelė“ ir „Galera“ Kumelių gatvėje. Pastate, panašiame į trobą, dar sovietmečiu buvo atidaryta vaikų fotografijos mokykla, o XVI a. pabaigą menančiame rūsyje veikė kavinė, vėliau virtusi metalistų ir pankų mėgstama „Galera“. Gotikinės arkos, tamsa ir pelėsis metalistams ir pankams buvo pats tas, bet jautresniam išbūti rūkaluose paskendusiame požemyje ilgai nepavykdavo. Dėl to kartais ten nutinkančiuose koncertuose retai apsilankydavau – nebūdavo kuo kvėpuoti.
Ir nors tuomet dėl koncertų dažnai tekdavo tranzuoti į Vilnių, kartais jų pasitaikydavo ir Kaune. Viena koncertų vieta, gaila, gyvavusi labai neilgai, buvo „Terra X“. Mūrinį labirintą primenančiame bare vykdavo ir sunkiosios, ir avangardinės muzikos koncertai. 1998-ųjų rudenį ėjome į „Baltic Thunder“ – pagoniško baltiško metalo festivalį Kaune, „Kreize“. „Kreizas“ – tai baras ir nedidelis klubas viename iš KTU studentų miestelio barakų. Man atrodo, kad ten vyko vienas pirmųjų mano metalo koncertų ir jį man per amžius primins sulaužyta nosis. Ją netyčia dislokavo priešais mane taip pat entuziastingai galvą kratęs jaunuolis. Aš gi metalistė – o čia tik mūšio randas. Aišku, kad nenuėjau pas gydytoją.
Kaunas nuo 10 dešimtmečio labai pasikeitė. Išnyko ne tik cigaretes vaikams pardavinėjantys kioskeliai ir piratiniai sunkiosios muzikos švietėjai, bet ir tos galbūt atokesnės vietelės, kuriose paaugliai galėjo pabūti vieni, susiburti su savo subkultūros atstovais. Nors visi minėti barai užsidarė, Kaunas jau dešimtį metų turi sunkiajai muzikai skirtą klubą „Lemmy“. Man, kaip melomanei, ši vieta atrodo be galo svarbi. O ta paauglė metalistė negalėtų patikėti savo ausimis, išgirdusi, kad Kaunas pagaliau tokią turi.
