2026-ieji paskelbti Kanklių metais – prieš 120 metų Skriaudžiuose buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje kanklių ansamblis. Neatsitiktinai pakalbinau ir kanklių meistrą Skalmantą Barkauską – jis jau du dešimtmečius prisideda prie kanklių kaip gyvosios istorijos saugojimo. Skalmantas kankles gamina, restauruoja ir moko tai daryti kitus.
Pokalbio metu juokavome, kad, kaip daugelis kaupia auksą, kanklių meistras kaupia medieną, kurios turi jau penkeriems metams į priekį. Vertingiausia visgi ne medžiaga ar faktūra, o kanklėse glūdinti prasmė ir tradicija. Kviečiu pokalbio apie stebuklingą medžių virsmą.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. kovo numeryje „Faktūros“)
Skalmantai, norisi jus pristatyti kaip žmogų orkestrą: esate kanklių ir įvairių kitų instrumentų meistras bei restauratorius, muzikantas, amatininkas, skulptorius. Kaip šios veiklos susijungė tarpusavyje?
Viskas klostėsi dėsningai. Kai buvau mažas, drožinėjau iš medžio namų apyvokos reikmenis, bandžiau prisijaukinti medį ir net neįsivaizdavau, kad būsiu muzikos instrumentų meistras. Pažinus šį amatą, pasitaikė proga savo gyvenimo kely sutikti meistrus Algimantą Sakalauską, Joną Bugailiškį. Baigdamas mokyklą vykau į jų dirbtuves, rodžiau drožinius, klausiau patarimų. Jie mane paskatino stoti į Dailės akademiją.
Baigiau skulptūros studijas. Trečiame kurse buvo kilęs noras mesti mokslus, bet profesorius Stasys Žirgulis paskatino pasilikti teigdamas, kad skulptūra ir muzikos instrumentų gamyba tarpusavyje susijusios. Baigęs studijas padariau kelis koplytstulpius, šiaudines degančias skulptūras, bet vis dėlto pasilikau prie muzikos instrumentų. Restauravimas atėjo savaime, tyrinėjant muziejų eksponatus ir norint juos prikelti, turėti replikas ir per edukacijas parodyti žmonėms, kaip jie galėjo skambėti seniau.
Ar pritariate profesoriaus S. Žirgulio mintims apie instrumentų ir skulptūros ryšį?
Taip. Meistras Albertas Martinaitis pastebėjo, kad ne be reikalo baigiau mokslus ir kad matyti mano savitas braižas: pavyzdžiui, panaudoju kalvystės, metalo apdirbimo elementus, kuriuos kiti rečiau pritaiko.
Muzikuoti mokiausi pats. Kai pasigaminau pirmas kankles, gerai nepažinojau gamos, neturėjau žinių ir išlavintos klausos. Buvau vienoje pamokoje, bet nieko nesupratau. Grįžęs namo pradėjau mokytis savarankiškai: niūniavau ir rinkau tuos garsus bandydamas kankliuoti – taip pamažu pradėjau suprasti pagrindinius principus.
Kankliuojate jau daugiau nei dvidešimt metų – savo pirmąsias kankles pagaminote būdamas keturiolikos. Kas tuometinį paauglį paskatino tuo domėtis?
Mama buvo Babtų kultūros centro folkloro ansamblio narė. Tuo metu dar buvau visai vaikas, kartu eidavome į šventes ir renginius. Senelis buvo batsiuvys ir muzikantas savamokslis, šventėse grodavo akordeonu. Prosenelis buvo račius, gamino medinius vežimus. Dalį dalykų tikrai perėmiau iš savo giminės.
Sesuo vieną dieną namo parsinešė A. Martinaičio kankles. Tuomet man buvo 12–13 metų, jau buvau pradėjęs drožinėti ir žiūrint į tas kankles kilo klausimas: yra dėžutė, uždėtos vielos – kodėl ir kaip ji skamba? Tuomet iš malkos pradėjau gaminti pats. Tuo pat metu mane labai traukė Lietuvos istorija, buvau jauniausias istorijos rekonstruktorius, įstojau į senovės baltų kovų klubą. Ten pamačiau vyrus, grojančius kanklėmis, dainuojančius liaudies dainas, ir man tai padarė didelį įspūdį. Pagalvojau, kad tai gali būti mano sritis, kad galiu save joje atrasti.
Rodos, renkantis medieną kanklių gamybai, svarbiausia ne tiek jos rūšis, kiek paruošimas. Papasakokite apie kanklių ruošimo ir gamybos procesą.
Pasiruošimo nemažai. Ta dėžutė, ant kurios yra stygos, priima įtampą ir, kad ją atlaikytų, turi turėti tam tikras savybes. Kietesnį medį galima labiau išploninti ir jis nesulinks, nesutrūks, o minkštesnis turi būti paliktas storesnis. Užgautos stygos skleidžia vibraciją ir akustika yra geresnė, kai kanklės plonesnės. Tinkamos medienos paieškos prasideda pas žmones, kurie turi pasidėję tėvo ar senelio medienos, kuri taip ir nebuvo panaudota. Tokia mediena minimaliai jautri klimato pokyčiams, drėgmei ar sausrai – daug išgyvenusi.
Įsivaizduoju, kad ne visada tokią medieną lengva rasti. Ar kaupiate ateičiai?
Visada kaupiu medieną ir jos turiu penkeriems metams į priekį. Na, bet jei kas norėtų pasigaminti kankles, Europoje yra manufaktūrų, kurios užsiima specialios, muzikos instrumentams skirtos medienos prekyba. Esu pats eksperimentavęs ir tokiu būdu išbandęs skirtingo medžio savybes.
Daug kas kaupia auksą, o kanklių meistras – medieną. Minėjote, kad galima tiesiog panorus pasigaminti kankles ir pats to mokote pleneruose, dirbtuvėse. Sunku patikėti, kad tai įmanoma padaryti taip greitai. Kaip atrodo toks mokymosi ir gamybos procesas?
Tai ilgas procesas – jei dirbtum visiškai savarankiškai ir nuosekliai, užtruktų ne vieną ir ne dvi dienas. Į dirbtuves ir plenerus aš atvežu ruošinius, suderintus kuoliukus, o tai gerokai sutrumpina procesą. Kol žmonės kankles dekoruoja, aš ruošiu detales kitam žingsniui, kad procesas būtų greitesnis.
Esu ir studijoje priėmęs žmonių, kurie per dieną ar pusantros pasigamino kankles. Būna ir jaunimo: vienas kankles pasigamino, grįžo antrų. Vasarą tradiciškai vėl vyks pleneras Arklio muziejuje – gaminsime kankles, tad kviečiu atvykti ir pabandyti.
Nuo ko priklauso kanklių dekoras?
Kiekvienas regionas turi savitas simbolių tradicijas, kanklių formas, stygų skaičių. Jei gaminame tradiciškai ir kanklės bus naudojamos folkloro ansambliuose reprezentuojant kraštą, tuomet dekoruojama tradiciniais simboliais. Gyvybės gėlė yra pagrindinis simbolis kanklėse, kiti elementai – apskritimo, trikampio formos, lapeliai ir skirtingas jų išdėstymas.
Ar dekoro detalės turi įtakos skambesiui?
Jei dekoje būtų daug dekoro detalių, atsirastų daug garsaskylių ir instrumentas turėtų mažesnę rezonansinę dėžę, todėl stengiuosi dekoro elementais neperkrauti, kad kanklės turėtų daugiau aido. Ar su tam tikrais raštais skamba geriau, ar blogiau, sunku nustatyti. Yra pastebėta: gėlytės lapeliai duoda aiškesnį, o apvalios formos – duslesnį skambesį.
Kaip parenkate medieną skirtingoms kanklėms?
Kankles galima gaminti iš daugelio medžių rūšių, jos turi skirtingą skambesį. Žmonės turi skirtingą skonį garsui: vieni nori skardesnio, kiti labiau aidinčio. Su užsakovais pirmiausia bendraujame, bandau suprasti, kokio skambesio norima, prašau įrašo, jei tokį turi. Yra tekę pagaminti tinkamas kankles iš antro, trečio karto, bet, aišku, pavyksta ir iš pirmo, kai viskas atitinka. Visada išlieka nežinomybės procentas, ar bus geras skambesys, – tai jautrus dalykas.
Mano paties kanklės yra eglinės, esu tokių entuziastas. Jų skambesys graudus, o jei žvelgsime iš mitologinės pusės, pačios kanklės jungia mūsų ir pomirtinį pasaulį. Tembras labai atitinka mitologinę prasmę. Groju daugiausia jomis, be to, jas nesunku išskobti. Uosį, guobą ar beržą – gerokai sudėtingiau.
Ar kiekvienoms kanklėms parenkate kitokias stygas, ar naudojamos standartinės?
Stygos plieninės ir turi būti tokios kietos, kad paėmus ir sulenkus 90 laipsnių kampu sulūžtų. Jei styga minkšta, garsas būtų žemas ir kanklės gražiai neskambėtų. Trūkumas toks, kad tuomet kanklės tampa vienos tonacijos. Gitaroms naudojamos variuotos stygos, kurios yra minkštesnės ir palankesnės skirtingam garso derinimui. Stygas užsakau Vokietijoje, dabar galima pasirinkti skirtingų diametrų, labai plonas ir storesnes. Seniau žmonės naudodavo ir trosus, ir sausgysles. Esu matęs ir elektros laidus, uždėtus vietoj stygų.
Įspūdinga! Svarbu, kad būtų atjungtos nuo elektros. Kiek įprastai būna stygų?
Aukštaitijoje pačios seniausios kanklės penkiastygės, jomis buvo pritariama sutartinėms. Jos neturi gamos, žmogus susiderina pagal tai, kokiame aukštyje daina ir kaip gali jai akompanuoti. Plačiai paplitusios ir devynstygės, su jomis galima pagroti ir dainą, ir šokį. Vėliau atsirado 12 stygų kanklės, jomis galima pavarijuoti garsą, pasiderinti natas.
Suvalkijoje būdavo 12, 14, net 16 stygų kanklės. Kai kūrėsi ansamblių tradicija, būrėsi kanklininkai, tuomet ir diapazonas plėtėsi, naudota vis daugiau stygų. 29 stygų kanklės yra koncertinės – tai XX a. antrosios pusės pasiekimas, nes lietuvių meistrai stengėsi, kad kanklėmis būtų galima groti klasikinius kūrinius. Ir tai jiems pavyko. Didelės kanklės turi keitiklius – galima šiek tiek keisti garso aukštį. Dabar ir muzikos mokykloje pradedama groti tradicinėmis, o baigiama koncertinėmis.
Kuo jums svarbi ši veikla, kartu ir folkloras, istorija?
Aš jaučiu, kad man gyvenime svarbiausia pjauti tiesią liniją. Kaip vienuolis įstoja į vienuolyną ir nesiblaško, supranta, ką daro ir kodėl, lygiai taip pat kanklės ir jų gamyba atnešė ramybę į mano gyvenimą. Žinau, kad tai mano kelias. Suprantu, kad šioje srityje neuždirbsiu kalno pinigų, bet į dirbtuves einu kaip į mokyklą mokytis, o kartais kaip į šventę, nes žinau, kad atvažiuos žmogus, o aš padariau nuostabiai skambančias kankles ir man svarbiausia pamatyti to žmogaus akis. Taip po nedaug, po kruopelytę, bet jaučiu, kad prisidedu prie Lietuvos tautinio švietimo. Kanklės iškeliauja, bet šneka: kartais matau jas renginiuose, vaikų rankose, kurie tik pradeda mokytis groti. Labai džiaugiuosi galėdamas įnešti tokį indėlį į mūsų kultūrą.
Jeigu paklaustume, kas yra Lietuva muzikiniu aspektu, tai dažniausiai į galvą ateina kanklės. Tai unikalus instrumentas, reprezentuojantis mūsų šalį. Kiekvienas tradicinis instrumentas turi savo genetinį kodą, jis neša tų dainų, tų šokių tembrą. Jei instrumentas negalėtų būti priderintas, juo tiesiog nebūtų galima groti. Tad mes nešame žinią apie savo šalį. Ne žodžiais, o garsu.
Esate sukūręs dvejas kankles iš nukritusių Raganų eglės šakų, kolekcijoje turite ir savo padirbtas kankles iš akmens. Ar ateityje planuojate kitų eksperimentų?
Lietuvoje neturime universitetinių studijų, kurias baigęs taptum muzikos instrumentų meistru. Tad tai irgi paskata imti laisvas dienas medžio tyrinėjimui, eksperimentavimui ir naujų skambesių paieškoms. Nėra daug mokytojų ir ne kiekvienas meistras nori atskleisti savo paslaptis. Stengiuosi nuolat plėsti gaminamų instrumentų sąrašą, važiuoju ir į tarptautines muges. Reikia nuolat tobulėti.
Akmens kanklės buvo tartum studijų ir muzikinių instrumentų suvedimas į vieną pradą. Tas kankles vis dar turiu, jos sveria apie 70 kilogramų. Jose akmuo nerezonuoja, tik stygos, skleidžia žemą garsą. Turiu daug projektų instrumentų restauravimui. Atradau, kad Lietuvoje iš skardos buvo gaminami būgnai, tad bandome atsekti, ar buvo koks nors tuo užsiimantis meistras. Etnokosmologijos muziejuje yra įspūdingas smuikas – tradicinis, dekoruotas tradiciniais raštais, noriu tokį pagaminti.
Garsas yra visur aplinkui. Galima nupjauti santechninį vamzdį ir pučiant į jį išgauti garsą, panašų į rago. Tereikia atrasti, stebėti aplinką aštriu žvilgsniu ir klausytis.
